„Mano požiūriu, kiekviena diktatūra susiduria su trimis scenarijais, kaip ji galiausiai pasibaigia. Pirma, ji gali griūti mirus įkūrėjui, antra, sukilus visuomenei, trečia, per elito tarpusavio konfliktą. Karas viso to nepakeičia. Tie trys scenarijai kaip buvo galimybė, taip ir yra. Bet karas dramatiškai keičia kiekvieno iš šių scenarijų tikimybę. Mano nuomone, šiuo metu sumažėjo tikimybė dėl biologinio faktoriaus, kad V. Putinas liks valdžioje iki mirties, ir padidina elito tarpusavio konflikto tikimybę“, – kalbėdamas portalui tv3.lt sakė L. Volkovas.
Pasak pašnekovo, apie elito eižėjimą galima spręsti iš kai kurių buvusio Rusijos politinio elito veikėjų pasisakymų. L. Volkovo manymu, prieš karą Ukrainoje jie nebūtų taip drįsę kalbėti. Be to, šie buvę elito nariai dažnai bendrauja su esamais elito atstovais ir dažnai atspindi neviešą nuomonę.
„Manau, tai šiek tiek atspindi, ką masto dabartinio Rusijos elito nariai. Juk dabartinis elitas negali to pasakyti garsiai ir viešai. Tačiau kažkada gali nutikti domino efektas. Pirmiausia reikia, kad kristų pirma detalė. Jie iš tiesų bijo, jie žino, kad jeigu pradės viešai kalbėti apie karą arba reikšti savo nuomonę apie V. Putiną, tai jie geriausiu atveju bus tiesiog areštuoti, o realistiniu scenarijumi – nunuodyti. Bet jeigu vienas pradės kalbėti, pradės ir kiti. O sistema sugrius kaip kortų namelis“, – mano L. Volkovas.
Kalbėdamas apie visuomenės nuostatas A. Navalno bendražygis pabrėžė, kad iš esmės nėra objektyvių įrankių, kaip įvertinti Rusijos visuomenės nuomonę dėl paramos režimui ir karui Ukrainoje, mat visos sociologinės apklausos yra netikslios, kadangi žmonės jose bijo išreikšti savo poziciją.
„Kremlius yra labai priklausomas nuo visuomenės nuomonės, ten jie labai stebi tendencijas, labai mėgsta duomenis, daro daug apklausų. Kai jie pamatys, kad visuomenės nuomonė keičiasi, jie tikriausiai imsis veiksmų, kad į tai atsakytų. Visuomenės nuomonės kaita galėtų virsti skirtingomis pasekmėmis. Aš nenoriu daryti jokių politinių prognozių, bet kažkuriuo metu gali atsitikti taip, kad žmonės, kurie yra prieš V. Putiną, supras, jog jie yra dauguma, kad jiems nėra, ko bijoti. Tiesą sakant, aš manau, kad tokie žmonės jau sudaro daugumą, nemanau, kad V. Putinas turi daugumą, bet naudodamas propagandą jis sėkmingai įtikino jo neremiančius žmones, jog jie yra tik labai mažytė visuomenės dalis. Situacija gali pasikeisti“, – mano L. Volkovas.
Pasak pašnekovo, kartais bruzdėjimą paskatina visiškai nekalti dalykai, kurie išvirsta į didžiulį visuomenės nepasitenkinimą. Kaip pavyzdį jis pateikė arabų pavasario bangą 2010-2011 metais Vidurio Rytuose, kuri išvertė iš postų daugybę arabų šalių diktatorių ir išvirto į brutalų karą Sirijoje. Arabų pavasaris kilo, kai jaunas daržoves turguje pardavinėjantis tunisietis Mohamedas Bouazizi padegė save protestuodamas prieš policijos pareigūnų savivalę. Tai sukėlė ištisą bangą, neturtingi ir jauni žmonės pradėjo masiškai protestuoti prieš ilgamečius diktatorius akcentuodami skurdą, korupciją ir autoritarinį valdymą.
O V. Putino valdymas iki mirties L. Volkovui dabar atrodo mažiau tikėtinas nei prieš karą. Tiesa, pašnekovas teigė manantis, jog V. Putinui mirus režimas šiaip ar taip žlugs, nes jo aplinkos žmonės paprasčiausiai pradės kautis tarpusavyje. Pasak L. Volkovo, aplink V. Putiną yra apie 20 įtakingų asmenų, bet prezidentas neleidžia nė vienam jų reikšmingai sustiprėti, kad jie nekeltų pavojaus jam pačiam. Tai yra pagrindinė prielaida, kodėl jis mano, jog po V. Putino režimas neišliks.
Klausiamas, kaip taip nutiko, kad V. Putinas taip apsiskaičiavo Ukrainoje ir dabar kyla grėsmė režimo stabilumui šalies viduje, L. Volkovas paminėjo, jog viską lėmė klaidingos prielaidos, kurios buvo suformuotos gaunant klaidingą informaciją.
„Karo priežastis buvo ta, kad V. Putinas visiškai apsiskaičiavo, nes buvo maitinamas klaidinga informacija, klaidinga žvalgybine informacija. Jis norėjo mažo, greito, sėkmingo karo. Taip būtų buvęs padidintas jo populiarumas šalies viduje, kaip kad nutiko aneksavus Krymą. Jis tikėjosi, kad bus būtent taip ir kad rusiškai kalbantys miestai, tokie kaip Odesa ar Charkivas, tiesiog pasveikins su gėlėmis, kad Kyjivas bus paimtas per 72-96 valandas ir kad invazija bus beveik be kraujo, o Rusijos žmonės plos jam už tai. Šitoks planavimas buvo racionalus, bet pagrįstas klaidingomis prielaidomis“, – portalui tv3.lt sakė L. Volkovas.
„Sistema visiškai priklauso nuo vieno asmens vertinimo, o tas asmuo yra visiškai priklausomas nuo raudonų aplankų. Jis nežiūri žinių, jis nesinaudoja internetu, jis skaito tik savo raudonuosius aplankus, kuriuos jam atneša FSB. O per dvidešimt metų FSB išmoko, kas patinka bosui ir kas nepatinka, kas padeda įsiteigti, kas padaro jį laimingą. Taigi jie žino, kokią informaciją jis mėgsta skaityti, taigi sistema tapo tokia savireguliacinė. Kitaip tariant, V. Putinas tapo savo propagandos auka“, – teigia A. Navalno bendražygis.
„Panašiai nutiko, kai caras pradėjo karą prieš Japoniją 1905 m. Šalies viduje jis sunkiai dorojosi su darbininkų judėjimu, žmonės pradėjo reikalauti Konstitucijos, politinių laisvių, tai jis nusprendė nugalėti japonus, kurie jam atrodė silpni, ir žmonės turėjo pamėgti carą iš naujo. Bet visas planas buvo pagrįstas neteisingais duomenimis apie japonų karinius pajėgumus”, – reziumavo pašnekovas.
