Apie tai A. Januška parašė savo „Facebook“ paskyroje.
Anot jo, kas beatsitiktų, visada verta turėti galvoje Ukrainos interesus ir kiek įmanoma į juos atsižvelgti.
„Net ir tada, kai labai norisi vasaros džiaugsmo, esame išsiilgę pramogų, o NATO samitas jų suteikia tiek daug ir tokių įvairių, ypač, o gal tik kartą gyvenime pabūti šalia politikos galios ir žvaigždžių, pasidaryti selfį jei ne su lyderiu, tai bent su jo mašina, pasijusti šalia ir netoli tikros istorijos pulso.
Tačiau idealu būti valdyti ne tik dalį perdėto optimizmo, kas yra mąstymo klaida, bet ir dalį euforijos dėl savo reikšmės, ieškant savo reikšmingumo džiaugsmo balanso su užuojauta tame pačiame laike, bet kiek kitoje erdvėje esančia ukrainiečių kančia“, – svarsto jis.
Anot diplomato, svarbu, kad Lietuvoje ukrainiečiai pamatė, jog mūsų šalis džiaugėsi ne tik Vilniaus svarba, bet ir kovėsi kaip liūtė už Ukrainos matomumą, paskandinusi Vilnių Ukrainos vėliavomis.
„Nemanau, kad Ukraina to neįvertins, net tokio kiek nuviliančio „pakvietimo“ kontekste.
Be to, visada moraliniu ir vertybiniu atspirties tašku Ukrainai yra trijų buvusių Lietuvos valstybės vadovų – V. Adamkaus, D. Grybauskaitės, V. Landsbergio (išvardintų abėcėlės, nebūtinai svarbos eiliškumu) besąlyginis palaikymas Ukrainos narystei. Pastebėtas ir aprašytas Ukrainoje, ir dėl bendros euforijos gal kiek per mažai Lietuvoje, nors matyti juos tris kartu vienoje pozicijoje tikrai yra nuostabus reginys pats savaime ir dar vienas samito istoriškumas, jei jau juos kolekcionuojame“, – rašo A. Januška.
Jis taip pat pažymi, kad reikia pripažinti, jog dabartinė JAV administracija dėl Ukrainos narystės NATO buvo nuosekli.
„Buvo žinoma, kad JAV nepasiruošusi dalinti jokių tuščių pažadų, o anot JAV, bet koks pažadas apie ateitį šiandien būtų tuščias. Kuris, anot JAV administracijos gali atnešti daugiau žalos, nei naudos, kaip buvo su Bukarešto pažadu, kuris privedė prie Gruzijos ir Ukrainos dalies teritorijų okupacijų.
Todėl, anot JAV administracijos, prioritetas toliau bus paramai Ukrainai, o iš tiesų strateginiam stabilumui, tai yra, kad ginklų bus tiekiama tiek ir tokių, kurie teoriškai padės Ukrainai vaduotis, bet neleis Rusijai pralaimėti/sužlugti, kad nesukelti branduolinio ginklo išleidimo iš kolektyvinio Putino rankų. Tai yra kiek mes besidžiaugtume vis didėjančių ginklų tiekimu, turėtume neužsimiršti, kad yra lubos, ir ginklų modernumas, tiekimas ir jų pritaikymas tik Ukrainos teritorijai yra reguliuojamas mums nematoma ranka.
Todėl deklaracijoje ir yra formulė, kuri reiškia, kad dabar nekviečiame, bet kai visi sutarsime, o tiksliau, kai JAV matys, kad Ukrainos narystė negrės Rusijai branduolinio ginklo išbarstymu, ir nuspręs pakviesti, tai informuos kitus NATO narius ir jie visi galės susitarti, kad pritaria JAV pozicijai.
Kitaip tariant, JAV nusprendė, kitiems teko paklusti.
Dabar tai reiškia ( gal kas pasikeis ateityje), kad ši JAV administracija planuoja pakviesti Ukrainą tada ir tik tada, kai pakvietimas nereikalaus vaduoti Ukrainos teritorijų, ir kai Ukrainos pakvietimas nesukels nestabilumo Rusijoje. Galima sakyti, kad Rusijai liko daug kozirių, tame tarpe tęsti karą kuo ilgiau, įšaldyti „konfliktą“, gąsdinti nestabilumu, bet čia priklauso kaip ir kas žiūri į Rusiją.
Ir tokia pozicija nebūtinai reiškia, kad negalima buvo surasti perspektyvos, kuri neatrodytų kaip tuščia.
Taigi šiandien jokio kelio Ukrainai nėra. Tiesiog yra laikas, kurį savo krauju ir gyvybėmis reikia iškentėti ir tokia yra skaudi ir žiauri šio neteisingo pasaulio realybė.
Tiesa, Lietuvos prezidentas sako, kad „buvo apibrėžtas Ukrainos kelias į NATO“. Kur žodžiuose – pakviesime vėliau, kai norėsime – yra kelias, lieka mįslė, žinoma tik prezidentui.
Tai, kad Ukrainos NATO perspektyva paskendo miglose, neabejotina, kad ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai yra nemalonus smūgis. Ką bekalbėtume, apie tai iš esmės buvo NATO samitas. Regioninius gynybos planus, galėjo patvirtinti gynybos ministrai jau anksčiau, jei ne Turkijos ir Graikijos ginčas, ir jei gynybos ministrai būtų daugiau padirbėję ir nepalikę to samitui spręsti“, – svarsto diplomatas.
Jo įsitikinimu, politinė ir diplomatinė logika nebūtinai dabar reiškia, kad turi skilti Lietuvos lojalumas Ukrainai ir JAV.
„Jei Lietuvos diplomatija veiks, o ne užsikas apkasuose, gindama neapginamą sprendimą ir nevadins kitų politiniais verktiniais, kaip tai karo ministras, ir nepasiduos, kovojant už Lietuvos interesą, kad Ukraina būtų NATO nare, tai jie matyt investuos į Lietuvos veikimą JAV ne tik su šia administracija, bet ir su tais Kongreso nariais, kurie turi įtaką ir galimybes keisti JAV politiką artėjant rinkimams.
JAV mums yra svarbiausia ir nepakeičiama (god bless America), viską mato globaliai per savo vertybes ir savo interesus, ir tuo pačiu yra liberali, atvira, demokratiška, o tai reiškia, kad mes savo gana lokalius JAV požiūriu rytų Europos interesus ir vertybes, kurie gali būti ir yra ne mažiau svarbūs, draugiškai galime siūlyti ir juos ginti pačioje JAV demokratijoje.
Ar buvo padaryta klaida? Gali būti, kad taip – mes neparodėme jėgos, ir Rusija tai gali vertinti kaip silpnumą ir toliau mobilizuotis.
Klaidos, kaip galios nedemonstravimo argumento logika maždaug šiandien gali skambėti taip.
Individualus ir kolektyvinis Putinas gerbia tik jėgą. Jis yra netvirtas, tačiau racionalus savo silpnumo suvokime, ir dėl savo išlikimo padarys viską, net nusižemins. Tai unikaliai įrodo visas vagneristų maišto suvaldymas. Vagneriai parodė savo jėgą, ir Putinas viešai nusižemino, kad tik išlaikyti stabilumą ir save valdžioje. Putinas yra silpnas ir niekada nepuls stipresnio. Todėl Vakarai turi parodyti jėgą (pakviesti Ukrainą į NATO) ir karas baigsis. Tai reiškia, kad pakvietimas, kaip narystės proceso pradžia galimai būtų reiškęs, kad NATO neturės kariauti ginklais ir turės kariauti derybose.
Bet yra dominuojanti nuomonė Vakaruose, kad kas bebūtų, reikia vengti bet kokios rizikos, bijoti „eskalacijos“, viską daryti žingsnis po žingsnio, Ukrainoje su kremliumi kovoti ribotais ginklais, o tiesiogiai tik žodžiais. Kai kas sakytų, kad tai pasidavimas Putino logikai, savaime išsipildanti pranašystė (self fulfilling prophecy), bet yra kaip yra, ir kas teisus, išspręs ginčai ir laikas.
Ironiškai galima pastebėti, kad NATO turi Turkijos ir Vengrijos „ginklą“, ir net jei NATO būtų bandžiusi pakviesti Ukrainą, pakvietimas ir pilna narystė tikriausia būtų atidėta, nes nebūtų konsensuso dėl Turkijos, bet Rusija jaustų įtampą ir siektų derybų, kad išvengti Ukrainos NATO, jei Turkija ką nors išsiderėjusi nulūžtų.
Taigi dėl įvairių priežasčių Vakarai bijo parodyti jėgą ir todėl turime ką turime. Bet ką turime – galime keisti, jei žiūrėsime savo valstybės vertybių ir interesų, o ne tik perpasakosime kitų šalių interesus ir pozicijas, ką galima paskaityti ir laikraščiuose. Neverta gyventi, kaip kai kas siūlo – be vizijų ir lūkesčių, nes tada nebus nusivylimo. Bet tada ir dar daug ko nebus“, – rašo A. Januška.