Naujienų portalui tv3.lt vyras atvirai pasidalijo, kokius iššūkius jam teko įveikti tiek prieš operaciją, tiek po jos, ir atskleidė, kaip šiuo metu gyvena ir jaučiasi.
Po stipraus infarkto paniro į komą
Daug nuveikusį generalinį policijos komisarą V. Grigaravičių beveik prieš tris metus netikėtai ištiko infarktas. Su žmona iš prekybos centro išėjusį vyrą staiga užklupo silpnumas: „Dar žmonai pasakiau: „Jolanta, man kažkodėl silpna“. Atsiklaupiau ant kelių ir viskas – nieko nepamenu, nes praradau sąmonę“.
Vytautas sako, kad tuo metu aplink jį buvo nemažai žmonių, kurie jį pažino. Vyrui iškvietė greitąją, kuri greitai atvyko, o medikai puolė jį gaivinti. Paaiškėjo, kad veržliam buvusiam komisarui trombas užkišo arteriją.
„Visą laiką gyvenau sveiką gyvenimo būdą, sportuodavau, man tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, visiškai netikėta“, – sako jis.
Po stipraus infarkto vyras prabuvo komoje net 45 dienas. Atsipeikėjęs pastebėjo, kad prie jo prijungtas dirbtinis aparatas, maitinantis širdies raumenį. Su šiuo aparatu Vytautas išvaikščiojo iki tol, kol buvo atlikta širdies transplantacija.
„Gydytojai pasakė, kad reikės keisti širdį, nes mano buvo pavargusi. Ilgai dvejojau, galvojau, ar daryti operaciją, ar nesidaryti, ar gyventi tik su aparatėliu, bet su juo buvo daug nepatogumų – jis visada prijungtas prie elektros maitinimo šaltinio, prie akumuliatoriaus, nėra patogu“, – prisimena vyras.
Vytautas pasakoja, kad gydytoja davė paskaityti knygelę apie žmones, kuriems buvo persodintos širdys. Perskaitęs knygą ir pasikalbėjęs su žmogumi, gyvenančiu su persodinta širdimi, vyras pamažu priėmė sprendimą
„Iš pradžių tikėjausi, kad galėsiu gyventi su savo senąja širdimi. Gydytojai netgi atliko eksperimentą – mane pervežė į reanimacijos skyrių ir atjungė širdies pagalbinį aparatą, paliko lovoje su natūralia širdimi.
Kol gulėjau, viskas buvo gerai, širdis dirbo, tačiau vėliau gydytojai pasakė, kad reikia jai duoti krūvio ir liepė išeiti pasivaikščioti. Su slauge už parankės išėjau pasivaikščioti ir pajutau sunkumą, pradėjo trūkti oro. Grįžau, mane vėl prijungė prie aparato, ir gydytojai pasakė, kad širdis ilgai neištvers – ją reikia keisti“, – prisimena jis.
Nors iš pradžių jis abejojo, ar verta ryžtis operacijai dėl 50 procentų rizikos neprabusti, galiausiai nusprendė sutikti. Po metų ir keturių mėnesių laukimo atsirado tinkamas donoras ir jam buvo atlikta širdies persodinimo operacija.
Po širdies transplantacijos lydėjo haliucinacijos
Vytautas neslepia, kad naktis prieš lemtingąją transplantaciją buvo nerami – buvo sunku užmigti, į galvą lindo įvairios mintys, nežinojo, kas jo laukia – ar operacija pavyks sėkmingai, ar ne, nes gyvenime, kaip jis pats sako, nutinka visko.
„Reikėjo atlikti visą procedūrą – išsimaudyti, pasikeisti drabužius į specialius. <..> Vėliau nuvežė į operacinę, suleido vaistus. Išvakarėse kalbėjau su anesteziologu, kuris papasakojo, kaip viskas vyks, ir nuramino, kad visada bus šalia, prižiūrės.
Kai po operacijos prabudau, jaučiausi gerai, tik pradžioje buvo sunku ir nedrąsu vaikščioti, tad seselės palydėdavo iki tualeto, bet vėliau tą pačią dieną pradėjau pats vaikščioti“, – detales atskleidžia garsus vyras.
Širdies persodinimo operacija truko 6 val., o ją Kauno klinikose Vytautui atliko profesorius, chirurgas Povilas Jakuška.
Buvęs generalinis komisaras neslepia, kad po transplantacijos jam buvo sunku miegoti – jį kankino haliucinacijos ir įvairūs vaizdai, primenantys siaubo filmus. Vyrui atrodydavo, kad palatos sienos būdavo išmargintos keistais ornamentais, nors jos buvo paprastos matinės spalvos. Šios haliucinacijos, kaip jis sako, truko apie dvi savaites ir buvo narkozės pasekmė.
„Po operacijos atsibudus atrodė, kad nieko ir nebuvo – mano senoji širdis tebeplaka, nors plakė jau naujoji širdis. Taip ir gyvenu dabar – kartą per ketvirtį tenka apsilankyti pas medikus, Kauno klinikose, ten padaro tyrimus, pasižiūri ir vėl paleidžia toliau gyventi“, – pripažįsta pašnekovas.
Paklaustas, ar laukdamas širdies transplantacijos jautė baimę, kad donoras gali neatsirasti, Vytautas atskleidžia, jog didžiausia baimė buvo ne laukimo procesas. Gyvendamas su dirbtiniu širdies aparatu, jis nuolat nerimavo, kad gali nutrūkti elektros tiekimas. Akumuliatorius laikydavo tik iki 15 valandų, o vėliau – neišvengiama mirtis.
„Gydytojai man sakė, kad jei taip nutiktų, reikėtų skubiai vykti į ligoninę – ten yra elektros generatoriai, kurie galėtų palaikyti aparatą, kol atsirastų elektros tiekimas. Atsidaviau likimui, kaip visada sakau – nuo jo nepabėgsi. Buvo atvejų, kai elektra dingo, bet ji greitai, po vienos ar dviejų valandų, atsirasdavo. Visgi tokiose situacijose jausdavausi neramus,“ – atsiduso vyras.
Atskleidė, kaip gyvena dabar
Buvęs policijos komisaras teigia, kad nors įprastos veiklos po širdies transplantacijos iš esmės nepasikeitė, jo požiūris į gyvenimą kardinaliai pasikeitė – Vytautas pradėjo dar labiau vertinti artimuosius, sveikatą ir patį gyvenimą.
„Kol gyveni, dažnai nevertini to, kas vyksta aplink, viskas atrodo savaime suprantama, ir nesusimąstai, koks trapus gali būti gyvenimas. Tačiau po šios patirties pradėjau kitaip žiūrėti į kiekvieną dieną, labiau vertinti laiką su šeima, anūkais ir sūnumis,“ – atvirai dalijasi vyras.
Šiuo metu Vytautas laimingai gyvena su žmona savo numylėtoje sodyboje. Stengiasi pasportuoti, duoti organizmui krūvio – važinėja dviračiu, padeda žmonai sodyboje su fiziniais darbais, kiekvieną savaitgalį vaikšto į pirtį.
„Gyvenu normalų gyvenimą. Gydytojai tik kurį laiką nerekomendavo kelti didelių svorių. Tiesa, buvau mėgėjas medžioti, bet gydytojai sakė medžiokles pamiršti, dėl emocijų ir ginklo atatrankos. To atsisakiau, o visa kita išliko tas pats – tie patys pomėgiai”, – pasakoja jis.
Vytautas teigia, kad sausio mėnesį buvo paguldytas planiniam patikrinimui. Klinikose yra atliekamas išsamus organizmo tyrimas, įskaitant širdies biopsiją, siekiant nustatyti, ar nėra atmetimo reakcijos.
„Žmogaus organizmas natūraliai nepriima svetimo organo, todėl organizmas kovoja prieš jį. Dėl šios priežasties reikia vartoti vaistus, kurie slopina imuninę sistemą, kad ji nebūtų tokia stipri ir nepažeistų transplantuoto organo,“ – paaiškina jis.
Jis pasidalijo savo kasdiene rutina, kuri prasideda ryte vaikštant po sodą ir renkant obuolius. Po pusryčių ir žinių peržiūros, kartu su žmona 11 valandą turi tradiciją pasimėgauti tradicine kava.
„Pamėgau gaminti maistą,“ – sako jis, pridurdamas, kad dabar dažnai ruošia pietus, vakarienę ar pusryčius, nors anksčiau virtuvėje karaliavo jo žmona.
Jis taip pat rūpinasi penkiais anūkais, dažnai pasiima juos po mokyklos ir leidžia laiką su jais savaitgaliais. Šiuo metu Vytautas jaučiasi puikiai tiek fiziškai, tiek emociškai, o aplinkiniai taip pat pastebi gerą jo savijautą.