VUL Santaros klinikų gydytojos gastroenterologės aiškinimu, dirgliosios žarnos sindromas – tai funkcinis žarnyno susirgimas. Tačiau nors tai yra virškinamojo trakto liga, susijusi su žarnyno patologija, didelę įtaką jai turi ir emocinė būklė – didžiulis stresas, depresija, nerimo sutrikimas gali paskatinti sindromo atsiradimą ir simptomus.
„Klasikiniai dirgliosios žarnos sindromo simptomai yra pilvo skausmas, gali būti lydimas pilvo pūtimo, viduriavimo arba kaip tik vidurių užkietėjimo (šie simptomai gali kaitaliotis). Gali pacientas stebėti gleivių su išmatomis ir taip būna gana dažnai. Visi šie simptomai gali palengvėti po išsituštinimo“, – nuotolinės konferencijos metu vardijo gydytoja.
Paskatina stresas, lėtinis nuovargis
Jos aiškinimu, nėra ištirto vieno sukėlėjo, kas galėtų sukelti dirgliosios žarnos sindromą.
„Dar tebėra tyrinėjama, kas galėtų turėti didžiausią įtaką. Bet dabar žinoma, kad tai galėtų sąlygoti ir žarnyno mikrobiotos pakitimas, ir persirgtos kažkokios infekcinės žarnyno ligos – tiek virusinės, tiek bakterinės, tai gali ligą paūminti ir simptomai gali išlikti ilgesnį laiką.
Taip pat stresinės situacijos, ilgalaikis, lėtinis nuovargis, nerimo sindromas, depresija, kiti psichiatriniai įvairūs sindromai gali sąlygoti dirgliosios žarnos sindromo išsivystymą“, – dėstė G. Milaknytė.
Paklausta, ar vietos pakeitimas keliaujant ir dėl to atsiradę tuštinimosi sutrikimai gali byloti apie šį sindromą, gydytoja išskyrė kelis aspektus.
„Jei žmogus paviduriuoja, kelionė sukelia daug streso, pasikeitė mitybos įpročiai, liga gali paūmėti, jei žmogus ją jau turi. Jei keliaujama darbo tikslais ir yra stresinė situacija, vien tai gali sukelti simptomus. Be to, tai gali būti ir infekciniai žarnyno susirgimai, ypač jei keliaujama į egzotines šalis.
Dažniau būna, kad išvykus kažkur į kitą vietą žmogus kaip tik negali pasituštinti, tai irgi būna stresas dėl vietos pakeitimo arba pasikeitusios mitybos pasekmė“, – kalbėjo gydytoja.
Atmesti įtarimus dėl vėžio
Kaip žinia, tuštinimosi pasikeitimai gali signalizuoti ir apie kitas ligas, kurių viena ir itin pavojinga – storosios žarnos vėžys. Paklausta, kaip atskirti, kad tai nėra grėsmingos ligos simptomai, gastroenterologė pabrėžė, kad reikia įvertinti visas paciento atvejo aplinkybes.
„Pagrindas diagnozuojant yra paciento anamnezė ir klinikiniai simptomai. Taip pat reikia labai atsižvelgti, koks yra paciento amžius, išsiklausinėti apie stresines situacijas, ar neseniai nebuvo antibiotikų vartojimo, išsiklausinėti mitybos įpročius.
Labai daug lemia, jei yra storosios žarnos vėžio rizika, kažkas šeimoje yra sirgęs, mažakraujystė, svorio kritimas, stebimas kraujas kartu su išmatomis ar vienas kraujas. Tada jau negalime sakyti, kad tai – dirgliosios žarnos sindromas. Reikia papildomų tyrimų, pavyzdžiui, kolonoskopijos ar kitokio žarnyno išskyrimo, kad išsiaiškintume, ar nėra organinio susirgimo, naviko“, – įspėjo G. Milaknytė.
Pasak jos, įprastai, jei nėra įvardytų simptomų ar rizikos veiksnių, dirgliosios žarnos sindromas diagnozuojamas, jei klasikiniai simptomai trunka ilgiau nei tris mėnesius, pilvo skausmas bent kartą per savaitę ir papildomai yra ar pilvo pūtimas, ar viduriavimas, ar vidurių užkietėjimas.
„Tai tada galime diagnozuoti, bet jei tai yra vyresnis žmogus ir turime tuos pavojaus simptomus, tada geriau išsamiau ištirti, ar nėra organinio susirgimo storojoje žarnoje“, – akcentavo gydytoja.
Kad kažkas nebūtų pražiopsota, detaliau pacientą reikia tirti ir jei žmogus sąžiningai taiko visus metodus, bet niekas nepadeda.
Vaistai – tik maža pagalba
Pašnekovė pasakojo, kad dirgliosios žarnos sindromo gydymas yra skirstomas į medikamentinį ir nemedikamentinį.
„Medikamentinis orientuotas į labiausiai išreikštus simptomus. Jei tai pilvo pūtimas, duodame spazmolitikus, vaistus, kurie sumažina žarnyno spazmus, jei viduriavimas – jo dažnį kontroliuojančius vaistus, esant užkietėjimui – laisvinamuosius. Labai dažnai skiriame ir probiotikus, ne jei yra mikrobiotos pakeitimai, įrodyta, kad probiotikai prisideda prie pacientų būklės pagerėjimo ir simptomų sumažėjimo.
Bet dirgliosios žarnos sindromas gydomas ne tik vaistais. Būtinai turi būti ir mitybos korekcija, reikia stengtis vengti maisto produktų, kurie galėtų skatinti simptomus. Tai būtų angliavandenių sumažinta dieta, reikėtų privengti fruktozės, laktozės, gliuteno turinčių produktų“, – vardijo gydytoja gastroenterologė.
Ji pabrėžė, jog reikalingas ir kasdienis fizinis aktyvumas įvairiomis formomis – tiek jogos, tiek ir kardio bei jėgos pratimai. Gali būti pasitelkiama ir meditacija.
„Jei yra labai stresinės situacijos ar yra išgyvenamas nuolatinis, kad ir nedidelis stresas, tokiu atveju reikia orientuotis į streso mažinimą. O tam atviri visi keliai – žmogus ir pats turi jausti, kas jam labiausiai padeda tą koreguoti. Aišku, tai turėtų būti ne alkoholis ar kažkokios kitos žalingos medžiagos.
Reikia rasti natūralų būdą, kaip stresą sumažinti – vieniems tinka bėgiojimas, kitiems – spalvinimas, trečiame – boksas, o ketvirtiems – nėrimas vąšeliu. Reikia rasti savo ramybės zoną“, – dėstė G. Milaknytė.
Gydymui pasitelkia ir hipnozę
Pasak jos, jei tai nepadeda, neįmanoma suvaldyti streso ar nerimo, gali būti rekomenduojama net kognityvinė terapija ar netgi hipnoterapija:
„Yra net užsienyje sukurtų programėlių, kur padedama hipnoterapiją taikyti pačiam pacientui namuose. Šiame lauke gali būti pasitelkiami visi kariai, ir akupunktūrą, jei tai pacientui padeda.“
Pašnekovė konstatavo, kad nors dirgliosios žarnos sindromas neišgydomas, gali būti pasiekiamos remisijos – simptomų sumažėjimas arba išvis išnykimas.
„Bet patyrus didelį stresą – netekus artimojo ar pakeitus darbą, simptomai gali atsinaujinti. Bet reikia žinoti, kaip reikia juos sukontroliuoti. Jei žmogui tai pavyko padaryti kartą, pavyks ir dar kartą“, – pažymėjo gastroenterologė.
