Jurginai V. Gasiūnaitės kieme auga jau kone 30 metų, tad žmonės į ją kreipiasi ne tik norėdami apžiūrėti ar įsigyti jurginų gumbų, apie jurginus ji žino viską, tad dalijasi ir naudingais patarimais.
Kiekvieną rudenį Virginijos gėlynas nusidažo įvairiausiomis spalvomis – nuo pačių šviesiausių iki tamsiausių. Tačiau moteris šypsosi, kad jurginai nebuvo pirmosios gėlės, kuriomis ji susižavėjo.
„Lygiagrečiai ėjo tulpės ir narcizai, bet galiausiai liko jurginai. Kiekvienas jis yra savotiškai gražus, savotiškai įdomus – ir spalvos, ir žiedo forma“, – šypteli pašnekovė.
Kasmet – 200 naujų veislių
Paklausta, ar prisimena, koks pirmasis jurginas pražydo jos kieme, V. Gasiūnaitė nė nedvejodama sako, kad tai, greičiausiai, buvo senovinis jurginas, atkeliavęs pas ją iš senelių gėlynų. Šiandien ji skaičiuoja, kad augina apie 1300 jurginų veislių, o tokia kolekcija užima nemenką plotą:
„Vis kaupėsi, kiekvienais metais iki 200 naujų veislių pasipildau. Vienos išnyksta, kitų atsisakau pati, nes nepatinka – taip ir keičiasi. Arais neskaičiuoju, kiek reikia žemės, tiek ir sodinu. Manau, gal 6-8 arai skirti tik jurginams, bet, iš tiesų, jų neskaičiuoju.“
Skaistgirietė augina, kaip pati sako, jurginus iš viso pasaulio – dauguma jų atkeliauja iš kitų šalių. Vis tik, dažniausiai kolekciją papildo gėlės iš kaimyninės Latvijos.
„Perku iš latvių, iš olandų, Europos Sąjungos šalių, iš kurių galima atsisiųsti be visų didelių muitų mokesčių, augalų karantinų. Daugiausiai iš Latvijos perku, nes jie, kaip sakau, irgi yra pamišę dėl jurginų“, – nusijuokia Virginija.
Be jurginų iš viso pasaulio, čia auga ir pačios V. Gasiūnaitės išvestos jurginų veislės. Ji sako tiksliai neskaičiavusi, bet yra išvedusi apie 30 jurginų veislių. Kiekvienam jų lietuvišką pavadinimą galvoja pati, tarp jos veislių – „Barbora Radvilaitė“, „J. Žemaitė“, „Voriukė“, „Išsiblaškėlė“ ir daugelis kitų.
„Kaip sakau, tai dviejų žiedų suvožtinis. Iš vieno žiedo ištrauki visas žiedadulkes, ant kito žiedo atneši, apdulkini piestelę ir viskas, lauki. Subręsta sėklos, pavasarį pasėji ir didesnė dalis jų jau pražysta“, – kaip išvedamos naujos veislės glaustai nupasakojo pašnekovė.
Jos darbas nelieka nepastebėtas ir ne viena pačios išvesta veislė yra sulaukusi pripažinimo. metais Kaune vykusiame konkurse jurginas „Otilija“ skinamų jurginų grupėje laimėjo pirmą vietą, 2020 metais tokio paties įvertinimo sulaukė jurginas „Vaidilos ainis“.
„Praėjusiais metais buvau pakviesta į Paryžiaus tarptautinį jurginų konkursą. Man, asmeniškai, tai didžiausias pripažinimas.
Priežiūros reikia ištisus metus
Kiekvienas jurginas pasižymi skirtingomis savybėmis, skiriasi ne tik žiedų spalva, bet ir forma, lapų forma ir spalva, aukštis, žiedo dydis. Tad ir išsirinkti mėgstamiausią veislę iš tokios gausybės nelengva užduotis.
„Mėgstamiausios gal ir neturiu, bet labai patinka viena jurginų grupė – anemoniniai, jie labiau prie širdies. Mylimiausi šie, bet myliu visus, nes juose telpa visas pasaulis, visos gyvenimo spalvos“, – sako ji.
Tam, kad rudenį galėtų ir pati džiaugtis, ir kitus nudžiuginti žiedų jūra, darbai vyksta kone visus metus. Nepakanka juos pasodinti ir laukti, kol apsipils žiedais:
„Užsakymus naujoms veislėms kai kur jau priima nuo lapkričio mėnesio, užsisakinėju iki vasario mėnesio. Kada baigiasi šalčiai, tada jau laukiu siuntinių ir iki balandžio pabaigos, ir iki gegužės pradžios.
„Kaip sakau, jurginais rūpinuosi visą laiką, nuo pavasario iki nukasimo lauke, o paskui, kada nusikasu, susinešu į rūsį. Iki pavasario juos prižiūriu rūsyje.
Vis tiek, reikia pasižiūrėti, kad jie negestų, nedžiūtų, nepūtų, nepelytų. Paskui, kažkur nuo sausio pradžios, jau pradedu skaidyti, valyti“, – apie jurginų priežiūrą pasakojo V. Gasiūnaitė.
Pasiteiravus, ar šiemet vyravę permainingi orai nepakenkė jurginams, moteris sako, kad orai nebuvo patys puikiausi.
„Iš pradžių pavasaris buvo drėgnas ir šaltas, paskui liūtys prasidėjo, po to karščiai, dabar jau vėjai – tik leiskit padejuoti, mes visada atrasim priežastį, dėl ko“, – nusijuokia jurginų karaliene tituluojama skaistgirietė.
Pasidalino naudingais patarimais
Kasmet į Skaistgirių kaimą pasigrožėti Virginijos jurginais suplūsta minios smalsuolių, daugeliui jų pavyksta susitikti su pačia jurginų augintoja ir išgirsti daugiau apie veisles, jų ypatybes ir auginimą. Tiesa, kad ir kokios būna oro sąlygos, sulaukusi spalio vidurio jau pradeda juos kasti:
„Jie gražiai atrodo iki pirmų šalnų, bet nesvarbu, būna šalnos ar ne, nuo spalio vidurio pradeda po truputį kapstytis, nes, vis tiek, rudeninis oras nenuspėjamas – čia saulė šviečia, čia užlyja lietus ir viskas, pasikeičia planai.“
Paklausta, kokių patarimų duotų jurginų augintojams, ji pastebi, kad kiekvienas daro savaip, tačiau papasakojo, kaip juos prižiūri pati.
„Aš kasu iki pietų, kiek vėjas prapučia, kiek pradžiūsta – tiek. Kai kurie plauna, kai kurie ne. Aš tikrai neplaunu, nukasu, dedu į dėžes ir į rūsį. Ten dėžę ant dėžės ir viskas“, – sako V. Gasiūnaitė.
Tačiau čia darbai nesibaigia, jie jurginų augintojams tęsiasi visus metus: „Paskui vaikštau į rūsį ir žiūrinėju, kad nedžiūtų. Jeigu džiūna, pastatau vandens kibiru. Jeigu labai drėgna, vėl kažką darau. Bet pas mane drėgna nebūna, pas mane daugiau sausumo.
Ir šilumos 5-8 laipsniai daugiausiai, nes jeigu bus šilta ir sausa, jie sudžius, jeigu drėgna ir šalta, jie supus. Žiūriu, kad būtų viduriukas, jeigu per šilta, pradarau duris. Aišku, juos visada reikia vėdinti. Taip vaikštau ir žaidžiu kiekvieną dieną.“
