Kauno rajone gyvenanti Vilija pelargonijomis susižavėjo prieš septynerius metus. Iš pradžių nusipirko kelis daigelius, o dabar šių gėlių augina apie pora šimtų veislių.
„Yra veislės, kurios žydi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, žiedas keičia žiedą, bet yra veislės kur 2–3 žiedynai per sezoną ir daugiau ne“, – kalba pelargonijų augintoja Vilija Buckiūnienė.
Botanikai patvirtina, kad pelargonijų žiedai gali pakerėti ne vieną – žavi ne tik jų gausa, didelės ryškiaspalvės kekės, bet ir stulbinantis panašumas į kitas gėles.
„Pelargonijų žiedai gali būti panašūs į kitų gėlių žiedus, pagal tai išskiriamos jų grupės – tulpiažiedės, rožiažiedės, kaktusažiedės ir gvazdikažiedės“, – aiškina VDU Botanikos sodo kolekcijų skyriaus vadovas Arūnas Balsevičius.
Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo specialistai šiemet irgi surinko gausią kolekciją – jų turi apie pusę tūkstančio.
„Įsigijom, surinkom tokią įvairovę, kad mūsų ta kolekcija reprezentuoja visas įmanomas pelargonijų kvalifikacines grupes“, – tikina A. Balsevičius.
O kai kurios stebina ne žiedų grožiu, o neįprastu lapų kvapu. Čia visas aromaterapijos arsenalas. Nuo mėtų, miros iki gaiviuosius gėrimus primenančių aromatų.
„Kvapioji pelargonija, kvepianti „Coca-cola“, truputėlį pakibinam, tada išryškėja josios kvapas. Gali kvepėti pušim, mediena, citrinom, citrusais, melisa, grybais, bažnyčios kvapas – įvairovė labai didelė“, – kalba V. Buckiūnienė.
Ilgus metus vadintos bobučių gėlėmis, užgoždavusios visas palanges, ir daugelio ignoruotos dėl itin specifinio aitraus kvapo – dabar pelargonijos išgyvena tikrą renesansą. Kurdami naujas veisles išsijuosę pluša selekcininkai. Veislės skaičiuojamos tūkstančiais. O pelargonijų gerbėjai medžioja įdomesnius augalus ir kartais už mažą atžalėlę nepagaili šimtų eurų.
„Jos labai madoje, mūsų Baltijos šalyse, ypač Vokietijoje, Skandinavijoje, jau nekalbu apie Didžiąją Britaniją ar Prancūziją. Pelargonijų pasaulyje geidžiamiausia spalva daugybę metų buvo geltona, beje, geltonai žydinčių laukinių yra, bet jas sudėtinga sukryžminti“, - teigia A. Balsevičius.
Aplinką pelargonijomis vis dažniau vėl puošia ir lietuviai:
„Ir prie nuosavų namų, ir ant palangių jaunimas statosi vazonuose gėles tas pelargonijas, nes dabar ir rūšių, ir spalvų yra.“
„Jos turi specifinį kvapą, kai jų daug labai yra. Anksčiau pas močiutes ant palangių visada būdavo labai daug. – O tas kvapas? – Savotiškas.“
„Mano mama augino. Man vaikystėj nelabai patiko, o dabar patinka, nes kai naujai, tai ir neturi to kvapo, jos išvestos kitaip.“
Iš jų lapų gamina gėlių vandenį – hidrolatą, gurmanai gardina ir maistą.
„Į vandenį kelis lapelius, kaip mes dedame mėtą, melisą, citrinos griežinėlį, taip va pelargonijos lapeliai keli ir vanduo skanesnis. Vasara šašlykų metas, kepate šašlykus, lapeliais prieskoniniais pagardinate mėsą. Puikiai tinka kaip prieskoninis augalas“, – sako V. Buckiūnienė.
Pelargonijos į Europą atkeliavo iš Afrikos, jų grožiu susižavėjus Anglijos karalienei Viktorijai. Pelargonijos nelepios, joms reikia mažai priežiūros. Tinka balkonams, terasoms ar viešosioms erdvėms gražinti.
