Beje, jis kaip ir daugelis jo kolegų, po budėjimo pailsėjęs vieną parą, skuba į kitą darbą. Tik ne kur kitur, o į Vilniaus rajone esančią Paberžės ugniagesių komandą.
Ryčardas sako, kad taip jau nutiko, jog ugnis ėmė ir apsuko jam galvą. Ne tik jam, bet ir daugeliui kitų, kurie šiame darbe jau antrą dešimtmetį skaičiuoja. Ir visko per tą laiką būta. Ir technika gedo, ir batai plyšo, ir pavojingų situacijų nestigo, bet Ryčardas ne iš tų, kurie skuba skųstis ar verkšlenti.
„Aš didžiuojuosi, kad dirbu ugniagesiu. Nes man iš tiesų patinka šis darbas. Patinka padėti. Jei nepatiktų, nedirbčiau. Pašaukimas? Būna visaip. Vieniems tai pašaukimas, kitiems – ne,“ – mano jis.
Ryčardo nestebina, kad žmonės ugniagesiais pasitiki. Kitaip, girdi, ir būti negali. „Jie juk mato, kaip dirbame. Sudervėje degė namas, galėjo sudegti ir tvartas, bet pavyko jį apsaugoti. Dirbom visi negailėdami jėgų. Žmonės po to net ir valgyti atnešė,“ – pasakoja Ryčardas.
Situacijų būna visokių. Štai į gaisrinę atėjo mergaitė, kad ugniagesiai jai padėtų, nes katinas įsiropštė į medį dešimties metrų aukštyje. Kai kas gal pasakytų, anokia čia tragedija, bet ugniagesiai nenumojo ranka, padėjo.
„Ji mums po to taip dėkojo, tarsi būtume padarę labai didelį darbą, nors tik kopėčiomis pakilome ir nulaipinom miauklį,“ – porino jis.
Nors dirbti ugniagesiu ir sunku, ir vaizdų būna tokių kaip iš siaubo trilerio, bet jam patinka, kad šis darbas turi prasmę. Pasiteiravus apie darbo užmokestį, Ryčardas pasidžiaugia, kad už gruodžio mėnesį jis daugeliui, kurie neėmė laisvadienių, buvo gerokai didesnis, nes mokėta už viršvalandžius.
„Žinoma, visi nori daugiau uždirbti, tik ne nuo mūsų tai priklauso. Per du darbus uždirbu maždaug per 1200 eurų – apie 900 valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, ir per 300 eurų – Paberžės ugniagesių komandoje,“ – sako Ryčardas, neslėpdamas, kad tokią išeitį renkasi daugelis gaisrininkų.
Tiesa, profsąjungų reikalavimas mokėti darbą pradėjusiam ugniagesiui 1000 eurų, jo žodžiais tariant, kosmosas. „Neturėtų būti, kad tik pradėjęs dirbti, uždirbtų tiek, kiek ir dvidešimt metų dirbantis.
Kai prieš 18 metų įsidarbinau Paberžės ugniagesių komandoje, uždirbau 400 litų, o prieš 15 metų pradėjęs dirbti Vilniaus 3-iojoje komandoje, uždirbdavau 800 litų,“ – sako R. Gerulskij.
Jo akimis, nors ir pamažu, bet daug kas keičiasi. Ryčardo nuomone, gautas naujos uniformos modelis – neblogas. Ir dėl darbo sąlygų nėra ko skųstis. Tiek Vilniuje, tiek Paberžės gaisrinėje, nekalbant apie gaisrinę techniką ir įrangą, yra ir dušas, ir automatinė drabužių skalbyklė. Tiesa, gaisriniame automobilyje, nors pastarasis nėra senutėlis, su kvėpavimo aparatais važiuoti kiek ankštoka.
Svarbiausia, jo manymu, kad darbe sutariama, kad galima vienas kitu pasikliauti. Jis sako, kad šeimoje taip pat visada sulaukia supratimo.
Ryčardo žmona – taip pat pareigūnė. Ji dirba tyrėja. Trylikametė dukra svajoja tapti kariūne. Atkalbinėti dukters Ryčardas nelinkęs, jo nuomone, gyvenimo kelią reikia pasirinkti pačiam.
