V. Srivaddhanaprabha Lesterio klubą įsigijo 2010-aisiais. Tuomet iš antrojo pagal pajėgumą Anglijos „Championship“ diviziono vidutiniokų šis klubas po truputį tapo prestižiniu, o jau po šešerių metų, 2015-2016 m. sezone, sukūrė vieną didžiausių stebuklų futbolo istorijoje ir triumfavo „Premier“ lygoje.
„Leicester City“ tuo triumfu visiems laikams paneigė bet kokias iš ankstines lažybininkų ir ekspertų prognozes. Prieš sezono startą vieną eurą pastatęs ir tokiu scenarijumi patikėjęs sirgalius būtų laimėjęs 5000.
Už savo nugaros Lesterio futbolininkai, treniruojami Claudio Ranieri, paliko tokius grandus, kaip „Liverpool“, „Manchester United“, „Manchester City“ ir visi Londono klubai.
Ir tai buvo ne tik futbolininkų, trenerių bei sirgalių nuopelnas. Tą pasaką iš esmės sukūrė Lesterio ambicijomis patikėjęs V. Srivaddhanaprabha.
2018 m. spalio 27-ąją „Leicester City“ namuose išplėšė lygiąsias prieš Londono „West Ham“. Vėlyvą vakarą, pasibaigus rungtynėms ir atlikus visas įprastas procedūras – sudalyvavus spaudos konferencijoje ir išgėrus puodelį arbatos – V. Srivaddhanaprabha pakilo iš stadiono centro.
Vos po kelių akimirkų sraigtasparnis nukrito greta stadiono, užsiliepsnojo ir beveik pilnai sudegė.
Visi penki į orą iš stadiono pakilę žmonės žuvo. Tarp žuvusiųjų, deja, gelbėtojai rado ir 61-erių futbolo klubo savininko kūną.
Prabėgus metams po tragedijos, kalbėdami su BBC, tą siaubingą vakarą atpasakojo keturi nelaimės vietoje dirbę ugniagesiai.
Visi jie patikino, kad atmintyje ši nelaimė liks, ko gero, amžiams, o tą lemtingą vakarą jie prisimena tarsi tai būtų vykę vakar.
„Visi žinojome, kas nutiko“
Maždaug 20:30 val. Vietos laiku Centrinėje Lesterio ugniagesių stotyje pasigirdo sirenos. Sirenos pasigirsta visų netoliese įvykusių nelaimių metu, todėl savo pamainoje dirbę specialistai suskubo reaguoti.
Reikėjo skubiai suderinti, kokios pajėgos turi vykti į įvykio vietą, kiek transporto priemonių ir, visų pirma, žmonių reikės gaisrui numalšinti.
„Mūsų stotis įsikūrusi kiek daugiau nei kilometro atstumu nuo stadiono. Sureagavome greičiausiai, kaip galėjome. Sirenos aidėjo, aplink matėme jau tik mirksinčius mėlynus švyturėlius“, – prisimena vienas ugniagesių Dave‘as Tennantas.
„Kai išgirdome, kur mums reikės vykti, visi iškart nevalingai žinojome, kas nutiko. Deja, nors ir labai nenorėjome, supratome, kokie žmonės galimai pateko į nelaimę“, – dėsto Nickas Lackas.
Įdomu ir kartu liūdna tai, kad po nepakartojamo „Leicester City“ komandos triumfo 2016-aisiais, pačiame mieste kaip reikiant išaugo susidomėjimas futbolu ir pačios komandos palaikymas.
„Dauguma pamainos darbuotojų yra tikri ir nuoširdūs „Leicester City“ sirgaliai. Intuicija kuždėjo, kad važiuojame gelbėti ne bet ko, o saviškių. Tai buvo sunkiai pakeliama mintis“, – pridūrė N. Lackas.
Beveik visi Lesterio miesto gyventojai žinojo, kokiu būdu V. Srivaddhanaprabha palieka stadioną.
Minėtas ugniagesys D. Tennantas netgi pro namų langus savo trejų metų sūnui kartais rodydavo į dangų ir sakydavo: „Štai, Vichai skrenda“.
„Kartais mes lėkdavome dirbti ir tikrai būdavo atvejų, kad pirminis įsivaizdavimas apie nelaimę nebūdavo 100 proc. Tikslus. Žinojome, kad tai sraigtasparnio nelaimė, beveik neabejojome, kad tai būtent tas sraigtasparnis, bet turėjome reaguoti tarsi tai būtų įprastas iškvietimas“, – pasakoja D. Tennantas.
Ugniagesys prisiminė ir tas pirmąsias gelbėjimo akimirkas. Visų pirma reikėjo surasti, kur tiksliai nukrito orlaivis.
„Sulaukėme kelių skambučių vienu metu. Tai reiškia, kad sraigtasparnis tikrai nukrito ir kad jame yra žmonių.
Pamenu, kad turėjome nurodytą tik stadiono adresą. Artėjant prie jo, kairėje pusėje pamačiau dūmus. Vairuotojas paklausė: „Turi kokių idėjų?“, o aš ne savu balsu rėkiau: „Į kairę, į kairę, greičiau!“. Ten vis dar vaikščiojo žmonės, bet jau buvo atvykusi policija“, – prisimena D. Tennantas.
Įgulos nariai nelaimės vietą pasiekė vos per kelias minutes nuo sraigtasparnio nukritimo.
Tuo metu niekas negalvojo, kas dalyvauja gelbėjime. Visiems buvo svarbu vienas ir tas pats tikslas. Gaisrą reikėjo užgesinti. Kaip prisimena ugniagesys Joe Robinsonas, tuo metu galvoje tetvinkčiojo viena mintis – matome ugnį, kurią reikia užgesinti, nes viduje yra žmonių.
„Tiesiog patenki į tokį sunkiai nusakomą darbo rėžimą. Tai buvo siaubingas, bet mums natūralus vaizdas. Ugnis turėjo būti numalšinta. Tai buvo sraigtasparnis“, – dėsto J. Robinsonas.
J. Robinsonas tą vakarą ir didvyrišką misiją prisimena kaip tiesiog vieną iš savo darbo dienų. Vis tik, jis pripažįsta, kad prabėgus vos kelioms valandoms ir ypač kitą rytą į galvą atėjo suvokimas, kokia svarbi miestui nelaimė tai yra.
„Nuskambės kaip klišė, bet mes tikrai esame prie to įpratę. Žmonės kituose darbuose irgi pripranta prie visokių sąlygų. Mes esame tam, kad gelbėtume visus. Nesvarbu, tai savininkas, ar benamis. Šiuo atveju tai buvo sraigtasparnis.
Įvykio svarbumą supratau tada, kai pamačiau pirmuosius pranašumus žniasklaidoje. Pasipylė draugų skambučiai, visi klausė, ar galiu kažką pasakyti. Ne, žinoma negaliu. Kad ir kas nukentėtų, negaliu atskleisti tokios informacijos“, – tikina J. Robinsonas.
Po kurio laiko buvo sulauktas pastiprinimas ir padėtis stabilizuota. Tiesa, dar reikėjo atlikti svarbiausią ir, deja, liūdniausią procedūrą – rasti ir atpažinti žmones.
Šioje vietoje J. Robinosas kiek nutyla.
Jis giliai iškvepia ir ima atvirauti – juk visas pasaulis vėliau kalbėjo tik apie vieną žmogų, o nelaimėje jų žuvo penki.
„Nesu futbolo sirgalius ir gerbėjas. Suprantu, kiek daug Vichai padarė komandai ir visam miestui, bet palaukite. Juk visi kalba tik apie vieną žmogų, kurį geriausiai žino, kuriam yra dėkingi. Sraigtasparnyje žuvo dar keturi kartu skridę žmonės. Juk jie irgi turi šeimas“, – atviravo ugniagesys.
Trejų metų sūnui į V. Srivaddhanaprabha sraigtasparnį rodydavęs D. Tennantas dabar, po metų, tą vakarą vadina išskirtiniu. Tokiu, kuris pakeitė gyvenimą.
„Prabėgo metai, bet aš vis dar tai išgyvenu asmeniškai. Nežinau kodėl, mane ši nelaimė labai palietė. Tai buvo visiškai kitokia naktis. Visiškai. Pirma ir vienintelė tokia“, – pasakoja D. Tennantas.
Po kelių dienų Lesteryje buvo paskelbtas gedulas. Žmonės nešė vainikus ir jais apjuosė komandos stadioną. Visos Anglijos čempionato komandos dviejų vėliau vykusių turų metu savo aprangas pažymėjo juoda juostele, o Lesterio klubo futbolininkai pirmąją iškovotą pergalę paskyrė tragiškai žuvusiam savininkui.
