Geriausias planas – neturėti plano. Regis, tokia taisyklė puikiai pasiteisino Inesos kieme, kuriame iškilo daržas ir kūrybiškai supilti gėlynai, kuriuos dailiai įrėmino po statybų atlikę akmenys.
Avižieniuose (Vilniaus r.) prieš penkerius metus plyną sklypą su šeima įsigijusi moteris jame dūzgė it bitė, kad tik greičiau iš nuomojamo buto sostinėje galėtų persikelti į užmiestį.
„Pirmi trys statybų metai buvo sudėtingi, nes ne tik eidavome į darbus, bet ir daug statybinių darbų darėme patys. Darbai vykdavo ne visada sklandžiai ir greitai, nes dar reikėjo pasirūpinti vaikais, sugalvoti jiems veiklos, kad nebūtų nuobodu. Bet visa tai tik suartino, pradėjome labiau vieni kitus suprasti. Prieš dvejus metus iš nuomojamo buto pagaliau atsikraustėme gyventi į namą, todėl dabar jau nebeskubame ir nebesiverčiame per galvą. Viską darome po truputį, kiek norisi ir kiek leidžia galimybės“, – sprendimu keltis iš miesto į kaimą sako esanti patenkinta Inesa.
Lysvė ant kalvelės
Inesa šypsosi, kad pagyvenus užmiestyje, prisilietus prie gamtos, su vyru jau nedrąsiai pasvajoja ir apie gyvenimą sodyboje, kaime. Tačiau kol kas ir savo naujajame būste šeimyna turi ką nuveikti.
Šią savaitę jauna šeima mini dvejų metų gyvenimo naujuose namuose sukaktį. Nors pašnekovė tikina niekada negyvenusi kaime, savo būsto be žaliojo kampelio ji negalėjo įsivaizduoti. Netrukus Inesa ėmė lipdyti savo svajonę. Nors dažniausiai kantriai laukiama, kol kieme bus išstumdytos žemės, moteris sako neištvėrusi ir kartu su vaikais „įdarbinusi“ žemės kaupą.
Užsitęsus statyboms kieme riogsojusią žemės krūvą ji šiek tiek sulygino, žemėse pasėjo salotų, ridikėlių, perkėlė agurkų daigus ir taip nedidelė kalvelė kieme tapo tikru traukos tašku visai šeimai. Ant kalniuko augo gėlės, braškės ir daržovės. Pasak jos, kiekvienas šeimos narys ant kalno rasdavo tai, kas jam patikdavo ir kuo norėdavo pasmaguriauti.
„Gal ir nebuvo viskas tobula, bet visiems jauku. Žemės buvo skirtos lysvės pakėlimui, tačiau neišlaukusi, kuomet darbai bus pradėti, ėmiausi ten sodinti augalus, daržoves. Nesu žinovė, viską darau taip, kaip jaučiu ir kaip man atrodo. Kas nepatinka arba iš karto neapgalvoju – perdarau. Mano kampas – tai nuolatos vykstantis kūrybinis procesas, kuriam reikia nedaug investicijų, nes sėklos nėra brangios. Didžiąją dalį augalų su vaikais daiginame pavasarį, paskui perkeliame į lauką“, – spontaniškai iškilusia žaliąja poilsio zona džiaugiasi Inesa.
Idėjas padiktavo vaikystės prisiminimai
Po statybų likusios žemės pamažu buvo perneštos į kitas vietas – pradėti formuoti gėlynai, daržas. Pašnekovė juokauja, kad darbų neplanuoja, o ir ėmusi tvarkyti kiemą niekuomet nežino, koks bus rezultatas.
„Anksčiau įsivaizdavau, kad mano kiemas atrodys kaip iš paveiksliuko. Žurnale ar internete pamačiusi gražią kiemo idėją vis parodydavau ją vyrui. Bet jam tokios nuotraukos panašėjo į viešbučio, o ne mūsų namų vaizdą. Norėjau, kad kiemas būtų šiltas ir jaukus, kad ir netobulas, bet unikalus, vienintelis, primintų namus. Dabar vyras juokauja, kad net nesulaukus, kada išklosime trinkeles, pasėsime veją, belieka atsinešti suoliuką ir gėrėtis sukurta ramybės oaze“, – vyro palaikymu džiaugiasi Inesa.
Akmenys atskyrė zonas
Šalia supiltų žemių netrukus išdygo nemaža akmenų krūva. Ji susidarė po garažo statybos, kai pilant pamatus kartu su žvyru atvežta gausybė lauko riedulių.
„Vyras paprašė akmenis sudėti kur nors darže. Galvojau sudėsiu palei vieną kraštą, bet jų be galo daug. Sudėjus vieną kraštą kitur tiesiog nebesižiūrėjo, o akmenų krūva vis dar buvo didžiulė. Reikėjo greitai sugalvoti, kur dėti kitus. Taip mano kalnuotas daržas netikėtai tapo akmeniniu“, – šypteli Inesa.
Ilgai nesvarsčiusi ji kantriai rūšiavo riedulius, tvarkingai atskyrė gėlyno daržo ribas. Tiesių formų ji tikina nenorėjusi, tad jos sudėliotos į skirtingas zonas.
„Gamtoje nėra visiškai tiesių linijų, todėl norėjau, kad mano kiemas atrodytų natūraliai. Jaunėlis man sakė, kad tapau labirintų meistre – augalų tiek daug nepasodinsiu, bet atrodo įdomiai. Sūnus meniškos prigimties, visi vaikai man padeda. Kartu radome vienijantį užsiėmimą – kūrybą“, – pabrėžia pašnekovė.
Atrado naujų pomėgių
Neįprastos kompozicijos gėlynas, kuriame vietą randa tiek gėlės, tiek daržovės, traukia ir kaimynų dėmesį. Tiesa, jie kiek skeptiški ir tokį sprendimą vadina neįprastu.
„Kaimynai klausia, kam man tiek visko reikia, juk visa tai reikia ravėti, prižiūrėti. Radusi laisvą minutę įlendu ten ir užsimirštu, man tai joks vargas. Visuomet jaučiau, kad netelpu į miesto rėmus. Būdama gamtoje girdžiu save, atrandu naujus pomėgius, pavyzdžiui, labai pamėgau fotografiją, įamžinu augalus, gamtą. Kai vaikai paaugs, jau kalbame su vyru, kad norėtume keltis į sodybą, negyventi namas prie namo. Norisi dar daugiau gamtos ir erdvės“, – svajonę gyventi kaime puoselėja I.Kavaliauskienė.
Kaimą ir sėjos darbus moteris sako pažinusi tik pas močiutę kaime. Nors didelio ūkio neturėjo, su anūke mielai dalijosi žiniomis apie darželio gėles ir jų priežiūrą.
„Pastebėjau, kad gėlės, kurias augino mano močiutė, atsirado ir mano darželyje. Iš visų anūkų apie tai močiutė daugiausia kalbėjo su manimi. Matyt, ji nujautė, kad man šių žinių prireiks kuriant namų poilsio zoną“, – įprasminti iš senosios kartos gautas žinias stengiasi pašnekovė.
Darbų neskubina
Inesa jau svajoja ir apie nuosavą šiltnamį, kuriame augins pomidorus, paprikas, agurkus ir kitas daržoves. Kieme Inesa nori sutalpinti ir vyro svajones. Jis norėtų auginti bonsai medelius. Vyriausias Inesos sūnus taip pat turi praktišką hobį, kuris pritaikomas ir šeimos žaliajame kampelyje. Vaikinas daigina aitriąsias paprikas, kurios keliauja į daržą.
„Viską darome po truputį, kiek norisi ir kiek leidžia galimybės. Nors jau pavasarį planavome kiemą kloti trinkelėmis, meistrai užimti, laukiame eilėje. Galvojau kiemą susitvarkyti kol atšils, bet teks dar pagyventi su tuo, kas yra. Belieka tikėtis, kad jau rudenį bus galima pradėti daryti kažką pastovaus“, – pavasarį sutverto kūrinio vaisių laukia I.Kavaliauskienė.
Atrinkti išskirtinius akmenis
Kraštovaizdžio architektė Gina Gajauskienė sutinka, kad kraštiečiai sodybose, kiemuose mėgsta natūralumą, todėl dažnu puošybos elementu tampa akmenys. Ji pataria apsispręsti dėl lauko riedulių skaičiaus, atrinkti gražiausius, išskirtinius, juos derinti pagal spalvą.
„Daug kas akmenukus naudoja kaip mulčią. Patarčiau pakloti geotekstilę ir ant jos paberti akmenėlius. Mano požiūriu, verta naudoti pušies žievės mulčią, kuris taip pat atrodo natūraliai, pagerina dirvožemį, neslegia žemės, leidžia jai kvėpuoti. Jei kieme yra didelių, išskirtinių akmenų, juos reikėtų į žemę įleisti taip, kad maždaug penktadalis akmens būtų po žeme. Tai sudarys įspūdį, kad jis ten stūkso natūraliai, daugybę metų“, – pataria kraštovaizdžio architektė.
Vertina natūralumą
Puošiant sklypus kraštovaizdžio architektė Sandra Kanapeckaitė skatina naudoti natūralias medžiagas, įskaitant akmenis. Jos nuomone, jie puikiai tinka želdynams puošti, didesni rieduliai pasitarnauja kaip suoliukai ar laiptų pakopa. Jei akmuo turi gilią įdubą, jis puikiai tiks kaip paukščių girdyklėlė.
„Jei tvarkant teritoriją surinkta akmenų, vadinasi, žmogus gyvena akmeningoje vietovėje. Juos panaudodamas skoningai puošiant kiemą neprašaus“, – sako specialistė.
Pasak jos, populiarėja ir sauso sodo technologija, kai augalai sodinami į akmenukų mulčią, kai tik augalo šaknys liečiasi su dirvožemiu.
„Tai nėra mums įprastas alpinariumas, kai gruntas užklotas plėvele ir ant jo pripilta akmenų, pasodinti augalai. Sauso sodo technologija užtikrina, kad augalas būtų pamaitintas, jam netrūktų drėgmės“, – sprendimą kūrybiškai panaudoti smulkesnius akmenukus ar skaldą siūlo S.Kanapeckaitė.
Autorė: Monika Kazlauskaitė
