Tikriausiai išgirdę apie valgymo sutrikimus pagalvojate apie akis badančio lieknumo merginas, kurios nieko nevalgo. Bet ar žinojote, kad persivalgymas yra vienas iš valgymo sutrikimų? Tai valgymo sutrikimas, su kuriuo, pasak statistikos, per savo gyvenimą susiduria 3% suaugusiųjų. Ieva – viena iš jų.
Tačiau apie viską nuo pradžių. Ieva sako, kad ji nebuvo stambus vaikas – atvirkščiai – ji visada buvo liekna ir aktyvi. Vėliau jos tėvai ėmė verslo reikalais važinėti į užsienį ir iš ten parveždavo neregėtų skanumynų – traškučių, šokoladų ir sausainių, kurių Lietuvoje nebuvo tuo metu.
Ieva vis grįžusi po mokyklos valgė tuos tėvų parneštus skanėstus ir jų neribojo – juk buvo skanu, o apie svorį tuo metu dar visai negalvojo.
„Man, kol nepriaugau svorio, lieknėjimas, svorio metimas, buvo visiškai neaktualu, sveika mityba ir tokios sąvokos man buvo nepažįstamos. Pirmą kartą pastebėjau, kad priaugau svorio parduotuvėje, kai pasimatavau vizualiai man tinkantį sijoną, tačiau jį apsivilkus jis buvo labai, labai aptemptas, bet kažkaip nesureikšminau“, – sako ji.
Nekalta frazė viską pakeitė
Po kurio laiko ji išgirdo frazę, kurią širdyje vėliau nešiojosi ilgą laiką ir kuri tavo savidestrukcijos pradžia.
„Kai man buvo 15-16 metų, vienas berniukas pasakė, kad jis rinktųsi mano draugę, nes ji yra lieknesnė. Tas momentas buvo labai svarbus. Po to iškart atsirado suvokimas, kad graži esi tik tada, jeigu liekna. O jeigu turi papildomų kilogramų, tu esi negraži, nemylima. O myli tik gražias.
Tam amžiuje man taip atrodė. Tada ir prasidėjo pirmosios dietos, nes atėjo mintys, kad reikia tos gėdos ir tų papildomų kilogramų atsikratyti, nors prieš tą frazę manęs visai neveikė ir aš jų net nemačiau“, – prisimena Ieva.
Taip viskas ir užsisuko – tuo metu dar nebuvo interneto, todėl informacijos apie dietas ieškodavo įvairiausiuose žurnaluose, knygose, išbandydavo visas dietas, kurios padėjo mamos draugėms numesti bent šiek tiek svorio.
„Apie tai, kad reikia maitintis sveikai, nepamenu, ar kažkas kalbėjo. Viskas būdavo, jeigu nori kažką keisti mityboje, tu darai, kad numesti svorio. Net ir su sportu būdavo tas pats. Kai liekna moteris sportuodavo, klausdavo, kam jai reikia mesti svorį. Toks buvo supratimas tuo metu.
Mano visas dėmesys tuo metu ir buvo nukreiptas į tai, kaip atsikratyti svorio ir apie jokią sveikatą nei kalbų nebuvo. Mėginau viską negalvodama, ar tai man sveika. Bandžiau labai mažo kaloringumo dietos, kuriose 700-800 kalorijų per dieną, daugiausiai 1200 kalorijų. Dabar suprantu, kad tai yra vaiko dienos norma.
Griebiausi įvairiausių senųjų dietų, dabar yra madinga keto, protarpinis badavimas, o tada buvo Atkinsono dieta, kopūstų sriubos, Japoniška, delčios dieta. Jų laukytis sekėsi sunkiai – šiek tiek pasilaikius, viskas nutrūkdavo. Bet tai yra natūralu, nes tai labai maži maisto kiekiai ir kūnas nebegali atsilaikyti, nes tai prilygdavo badui“, – sako svorio kontrolės ir sveikos mitybos konsultantė.
Persivalgymus iššaukdavo kiekviena emocija
Ne veltui sakoma, kad kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį ir Ieva netruko tai pajausti savo kailiu. Po tokių nesveikų dietų jos kūnas taip išsibadaudavo, kad vėliau pripuolus prie maisto nebejausdavo kada reikia sustoti.
„Galiausiai nebemokėjau valgyti, kaip normalūs žmonės. Aš arba susiimdavau ir laikydavausi dietos, arba persivalgydavau. Nemokėjau kurti normalios mitybos, kad valgai, kai alkanas, sustoji, kai sotus.
Pas mane buvo kraštutinumai. Jeigu numeti svorio, aišku, kad jau mitybos laikytis nebereikėdavo ir galėdavai atsipalaiduoti. Nemokėjau girdėti savo kūno. Išsigąsdavau tų didėjančių kilogramų ir susiimdavau. O kai numeti svorio, susiimti nėra reikalo. Palaikyti svorio nemokėjau, todėl ir sukausi tokiam uždarame rate“, – prisimena Ieva.
Visas jaučiamas emocijas ji glaistydavo maistu. Liūdna? Vieniša? Kankina nerimas? Džiugu? Atsakymai į visus šiuos klausimus būdavo didelis maisto kiekis.
„Svarbiausia emocija, kurią norėdavosi užvalgyti buvo nepasitikėjimas savimi, kadangi mano atveju viskas prasidėjo nuo tokios neapgalvotos pastabos, kuri, tikiu, nebuvo pikta, tiesiog neapgalvota, bet aš ją priėmiau labai skaudžiai ir asmeniškai.
Tas nepasitenkinimas savo kūnu buvo ilgai. Numetus svorio vis būdavo negana. Sunkiausia buvo susitvarkyti su tuo dietiniu reikalu – jauti, kad tau sunku, tu išalkus, kad nori privalgyti. Toks ratas sukosi. Buvo jaučiama įtampa, kad esu neprivalgiusi, tas labiausiai ir darydavo įtaką didžiausiems užvalgymams“, – sako ji.
Pavalgius iš pradžių apimdavo palengvėjimas, nes pavykdavo numalšinti vidinę įtampą, tačiau vėliau iš tolimiausių smegenų kampelių išlįsdavo kiti jausmai, kurie įsitemdavo atgal į savęs kaltinimo ir nepasitenkinimo savimi duobę.
„Toj duobėj – didelis beviltiškumo jausmas, pasišlykštėjimas savimi. Kalbu tokiais stipriais žodžiais, nes iš tikrųjų taip ir jaučiausi. Beprotiška kaltė, kad neturi valios, gėda. Beviltiškumas, kad vėl esi ten pat šimtas kažkelintą kartą ir dar nežinia kiek kartų ten atsidursi.
Tai buvo tikrai savidestrukcijos jausmai. Tuo metu aš nesupratau, kad buvau kalta ne aš, o mane išbalansavęs dietų laikymasis, tačiau laikiau visas strėles nukreiptas į save“, – sako ji.
Atrodydavo, kad plyš skrandis
Ieva tuo metu net eidavo į parduotuvę žinodama, kad grįžus prisivalgys. Parduotuvėje į pirkinių krepšelį keliaudavo ledai, šokoladukai. Namuose, jeigu nusipirkto maisto neužtekdavo, tikdavo ir keptuvė keptų bulvių.
„Tai buvo milžiniški maisto kiekiai. Eidavai į parduotuvę maisto, kurį vėliau sukimšdavai į save. Valgymu net to nepavadinčiau. Tai buvo rijimas. Taip iki tol, kol atrodo, kad skrandis plyš.
Tik po dešimties metų supratau, kad tai negerai. Pradėjau galvoti, kad kažkas yra ne taip, kad reikia ieškoti kitokio būdo ir taip gyventi jau nebegalima. Buvo labai sunku“, – prisimena moteris.
Ievos pokyčiai prasidėjo nuo suvokimo, kad reikia nustoti laikytis dietų, kad turi nebegalvoti, jog reikia būti lieknai, o vietoj to reikia įveikti persivalgymus.
„Vietoj to, kad ieškočiausi naujo mitybos plano, kuris kažkam padėjo sulieknėti, visą šią informaciją užblokavau – nebepirkdavau nei knygų apie dietas, į žurnalus net nežiūrėdavau, kurių viršeliai skelbė apie dietas. Supratau, kad reikia ieškoti informacijos, kaip įveikti persivalgymus.
Mano dėmesys buvo sutelktas į tai, kaip sau padėti ir įveikti destruktyvius persivalgymus. Jau nebegalvojau apie svorį, bet tai nereiškia, kad nebenorėjau jo numesti. Tiesiog supratau, kad turiu rauti su šaknimis to svorio priežastis – besaikius valgymus. Žinojau, kad jeigu juos sutvarkysiu, svoris irgi susitvarkys“, – sako ji.
Persivalgymų suvaldymas
Taikos suradimas su pačia savimi užtruko penkerius metus. Ieva svarsto, kad galbūt tai būtų trukę trumpiau, jeigu ji būtų žinojusi, kur gali kreiptis pagalbos. Ji įvardijo klausimus, kuriuos reikėtų užduoti sau, jeigu galvojate, kad susiduriate su persivalgymu.
„Jeigu užeina noras valgyti, reikia savęs paklausti, ar aš esu alkana. Ir jeigu žinote, kad nesate alkana, bet visos mintys sukasi apie maistą, paklauskite savęs, o kodėl jūs norite valgyti. Tai gali būti ir tiesiog užkandžiavimas iš įpročio ir su jokiomis emocijomis nesusijęs.
Tačiau, jeigu įsivardinsite, kad jaučiuosi liūdna, man neramu, liūdna ar paskaitėte apie dietą ir norite sulieknėti greičiau, jau pradedate matyti, kad jums padarė įtaką išoriniai veiksmai ar jausmai. Tačiau tik su sąmoningumu suprasite savo jausmą. Galite ir pavalgius savęs paklausti, o kodėl aš valgiau, juk aš nebuvau alkana“, – nurodo Ieva.
Svorio kontrolės ir sveikos mitybos konsultantė sako, kad dažniausiai moterys, kurios turi emocinius persivalgymus, turi ir antsvorį. Tačiau taip yra tikrai ne visada. Lieknos moterys irgi turi problemų su persivalgymu, tačiau apkūnios moterys turi dažniau.
„Moterys turi suprasti, kad nėra taip, kad jos neturi valios, kad su jomis kažkas negerai, kad jos turi padėti į šoną visas mintis, o jų tikslas turi būti išsilaisvinti. Ne sulieknėti, ne surasti geresnį mitybos planą, o rauti su šaknimis tikrąją problemą.
Galiu įvardinti pirmuosius žingsnius: reikia atsikratyti dietinio mąstymo, nustoti sau drausti ir surasti sveiką santykį su maistu. Minėjau, kad aš pati tada nemokėjau normaliai valgyti – arba aš susilaikydavau, arba rydavau besaikiškai. Kai nelieka draudžiamo maisto, tu supranti, kad jį galėsi valgyti ir šiandien, ir ryt, ir poryt. Reikia išmokti klausyti savo kūno alkio ir sotumo balso, tapti sąmoningomis valgytojomis“, – vardija ji.
Keiskite santykius su savimi
Taip pat labai svarbu keisti santykius ir su savimi, su savo kūnu, su maistu ir netgi su sportu.
„Šitomis keturiomis kryptimis turi vykti visas darbas. Ką turiu omenyje, sakydama, su savimi? Reikia keisti savo vidinį pokalbį, nustoti reikalauti iš savęs per daug, nustoti reikalauti iš savęs neįmanomo, pakeisti pokalbį su savimi iš negatyvaus į pozityvų. Reikia nekelti savo kūnui nerealistiškų reikalavimų, jausti pagarbą savo kūnui, rinktis sveiką mitybą iš noro juo rūpintis, o ne dėl lieknėjimo.
Judėjimas irgi turi būti meilės sau išraiška, o ne tiesiog kalorijų deginimas. Pasirinkite sporto rūšis, kurios jums patinka, kur judėdamas jaustumėtės gerai, o ne tą, kur save kankini, kad tik atsikratytum tūkstančio kalorijų. Po tokios katorgos iškart ir eini pavalgyti, nes jautiesi nelaiminga“, – sako ji.
Tačiau svarbu, kad bandymas ištrūkti iš persivalgymo sukeliamos destrukcijos netaptų kitais kraštutinumais – valgymu per mažai ar visišku badavimu.
„Kai keiti santykius su savo kūnu ir jo klausaisi, neleisi sau peralkti, nes jeigu pasijauti alkana, tai paimsi ir suvalgysi. Reikia gerbti savo alkio jausmą. Jeigu kūnas atsiuntė tą jausmą, reikia valgyti. Taip sukursite ir kūno saugumo jausmą, nes kūnas pajaus, kad jo nebekankinate“, – nurodo Ieva.
Moteris sako, kad ji pati būtų galėjusi iš šio užburto rato ištrūkti greičiau, jeigu būtų žinojusi, kur ieškoti pagalbos ir į ką reikia kreiptis, todėl ji pataria, kad esant poreikiui, susirastumėte specialistą, kuris dirba su valgymo sutrikimais ir padės jums gijimo kelyje.
