„Joga užsiimu jau 19 metų, o Daiva – 8-erius metus. Susipažinome Respublikinės Jogos Mokykloje, iš kur atėjo ir vaikų joga – čia ne mes ją sukūrėme. Toje mokykloje vaikų jogą pradėjo daryti viena moteris, o paskui tos veiklos ėmiausi aš su kitu žmogumi, o vėliau ėmėme dirbti su Daiva. Mes pritaikėme ir patobulinome Jogos mokykloje išmoktą sistemą, taip pat čia naudojame ir savo psichologines žinias. Dabar jau yra penkeri metai, kai vedame užsiėmimus vaikams“, – tv3.lt pasakojo 25-erių Maksimilianas.
Vaiko baimes palaužiantys žaidimai
Užsiėmimas, pasakoja Daiva, pirmiausia prasideda nuo žaidimų, nes vaikai turi „nuleisti garą“, išsidūkti. Ir visgi vaikų žaidiminės jogos užsiėmimai yra kitokie nei kiti žaidima i– jie yra tikslingi, skatinantys vaikus atsiskleisti ir perlipti per savo baimes.
„Tie žaidimai yra lavinamieji ir specialūs. Kiekvienas žaidimas yra parinktas su tikslu. Kai kurie žaidimai reikalingi, kad vaikas fiziškai išsikrautų. Tai ne tik fiziniai žaidimai, bet ir protą, kūrybiškumą, loginį mąstymą lavinantys žaidimai“, – kalba Maksimilianas.
Daiva sako, kad atėję iš namų vaikai būna labai neramūs, juos kartais net į ratą susodinti sunku, o žaidžiant specialiai parinktus žaidimus jie atsipalaiduoja, atlaisvina protą ir pailsi.
„Vaikai kartais nori žaisti kvadratą ar panašius žaidimus, bet mes kvadrato nežaidžiame. Mes žaidimus parenkame pagal tai, kokie vaikai susirenka ir ko jiems reikia. Žaidimai yra su mintimi“, – priduria Daiva.
Erdvė atsipalaiduoti
Moteris sako, kad vaikai geriausiai mokosi per žaidimą, todėl tie žaidimai ir yra tokie svarbūs.
„Vaikams pasakome, kad mes žaisime, tačiau jie taip pat supranta, koks žaidimo tikslas. Po žaidimo paklausiame vaikų, ką jie sužinojo, išmoko, suprato. Ir jie labai puikiai tai pasako: „čia mums reikėjo būti drąsiems, o čia – saugoti draugą, čia mums reikėjo patiems būti saugiems.“ Tikslas yra viską apžaisti, pačią jogą pateiki vaiko kalba. Mes suteikiame erdvę vaikams pabūti tokiais, kokie jie yra. Visi vaikai nori pabūti vaikais, jiems reikia duoti erdvę atsipalaiduoti – be reikalavimų, be įsakymų. Aišku, yra žaidimo taisyklės, bet jiems užtenka jas sužinoti, ir viskas“, – kalba Daiva.
Jogos treneriai sako, kad žaidimų dalis užima pusę užsiėmimo laiko – arba valandą arba kiek daugiau, o paskui pereinama prie jogos. Visgi jie pažymi, kad joga nėra tik asanos – žaidimai, kurioje vaikai lavina kūrybiškumą ir išsilaisvina iš apribojimų, taip pat yra joga.
„Joga iš sanskrito kalbos išvertus reiškia susiliejimą. Susiliejimas tarp fizinio kūno, proto ir sielos. To reikia nepamiršti“, – nurodė Maksimilianas.
Emocijų karštinė
Daiva sako, kad šituose užsiėmimuose būna ir vaikų ašarų, ir isterijų, ir užsispyrimų – emocijos liejasi per kraštus, tačiau vėliau, jeigu vaikas atlieka užduotis, perlipa per savo baimes, jis iš užsiėmimo iškeliauja iškelta galva – tarsi karalius.
„Vaikai ir verkia, ir pyksta, ir sako „tu man neaiškink“. Tačiau vaikas ateina, išverkia kažkokią savo dalį, ir lanko toliau, ir jam viskas gerai – jis auga, tobulėja“, – pasakoja Daiva.
Jogos treneriai pasakoja, kad kartais vaikų baimės tokios didelės, kad jie nesugeba per jas perlipti, kad ir kiek jie juos beįkalbinėtų.
„Yra toks pasitikėjimo žaidimas – kai mes stovime vaikams už nugarų, ir jie turi kristi, o mes gaudome. O šis žaidimas ir suaugusiems geras pasitikrinti, kiek tu pasitiki kitais žmonėms ir kiek esi saugus Šiemet pas mus buvo du vaikai, kurių nepavyko įtikinti kristi. Buvo tokia stipri baimė, kad vaikas kratėsi, purtėsi ir nesutiko kristi“, – kalbėjo Daiva.
Jogos asanos
Daiva pasakoja, kad vaikai daro tokius pačius jogos pratimus – asanas – kaip ir suaugusieji, tik kvėpuoti vaikai turi teisia laisvai, priešingai nei suaugusieji.
„Vaikams asanos visiškai nesiskiria: tas pats medis, ta pat kobra, katytė, šuniukas. Mes pasakome jiems ir tikrą pavadinimą pagal sanskrito kalbą, nes jiems labai įdomu – vaikai bando juos ištarti, jie bando tai suprasti“, – kalbėjo Daiva.
Didžiausios vaikų bėdos
Jogų treneriai sako, kad didžiausios šiuolaikinių vaikų problemos, dėl ko jie labiausiai kenčia, yra pasitikėjimo savimi stoka, savarankiškumo trūkumas, baimės ir nemokėjimas bendrauti.
„Vaikai turi labai daug įvairiausių baimių. Pagrindinė baimė yra kažką daryti, veikti, pradėti kažką naujo. Atsakomybės prisiimti irgi nenori. Nemoka bendrauti, nesugeba suformuluoti minčių. Pavyzdžiui, turime tokį žaidimą, kai vieni vaikai stovi prie sienos, o kiti turi su raiščiais ant akių eiti iki kitos sienos ir sugrįžti, o pakeliui dar turi surinkti tam tikrus daiktus.
Tie, kurie stovi prie sienos atmerktomis akimis, partneriui užrištomis akimis turi pasakyti, kad jie eitų į dešinę ar kairę, pasilenktų, apsisuktų, paimtų daiktą. Tad vienas žmogus yra kito žmogaus akys – jo atsakomybė, kad partneris pereitų visą kelią saugiai. Ir kai kurie vaikai visai to nesužiūri: vaikai kartais atsitrenka į sieną, vienas į kitą – nes kiti nepasako jiems, kur kliūtis“, – dalinasi Daiva.
Jogos treneriai priduria, kad traumų savo užsiėmimuose jiems pavyko išvengti – tam ir yra jie, treneriai, kurie stebi procesus ir saugo vaikus. Nors treneriai į žaidimų eigą dažniausiai nesikiša, nes vaikai patys, sako jie, galiausiai randa būdą išeiti iš situacijos, tačiau jie vaikus padrąsina, na o visiško chaoso atvejais įveda tvarką.
Jie taip pat priduria, kad jie nenori apibendrinti, jog visi Lietuvos vaikai turi labai daug baimių, nepasitiki savimi ir neprisiima atsakomybės – tiesiog didelė dalis vaikų, su kuriais jie susidūrė, pasižymėjo šiomis savybėmis ar kuria viena iš jų.
Tėvų klaidos
Viena iš tėvų daromų klaidų su vaikais, kalba treneriai, yra per didelė vaikų globa – jie neleidžia vaikams bandyti, klysti, griūti, ir taip neauga jų atžalų pasitikėjimas savimi.
„Tėvai bando vaikus apsaugoti, bando jiems užvilkti kažkokį kiautą. O tėvai turėtų vaikams leisti pabandyti, leisti suklysti. Kai kalbame su tėvais, išsiaiškiname, kad jie vaikams neleidžia nei šiukšlių išmesti, nei šaukštelio išplauti – baiminasi, kad išleis daug vandens ir neatidarys konteinerio. O tėvai juk gali eiti su vaiku ir parodyti jiems, kaip tai daryti“, – kalbėjo Daiva.
Tad vaikų žaidiminės jogos treneriai sako, kad jų užsiėmimuose vaikai skatinami eiti, daryti, bandyti, net ir nežinodami, kaip – tiesiog eiti ir daryti.
„Pas mus vaikai mokosi būti asmenybėmis, gyventi ir augti, jiems čia suteikiama erdvė mokytis, pažinti, draugauti. Jie mokosi savarankiškumo, drąsos ir išsilaisvinti iš savo baimių“, – pasakojo moteris.
