„Dirbu viename iš įdomiausių turizmo operatorių makalius.lt. Aš lydžiu turistų grupes ir dirbu gidu tiek egzotinėse vietose – tokiose kaip Maldyvai, Singapūras ir Balis – tiek tose vietose, kurios man yra labai artimos ir su kuriomis galiu susitapatinti – tai yra Stambulas. Tai aš lydžiu turistų grupes, darau ekskursijas ir tai yra mano svajonių darbas. Aš nejaučiu, kad dirbčiau“, – pasakoja pašnekovas.
Darbo grafiką Justinas turi įvairų – kartais išvažiuoja į kelionę su turistų grupe mėnesiui, o kartais – kaip į Turkiją – tik savaitgaliui. Jis sako turintis daug atostogų, nes tuo metu, kai yra išvykęs, dirba intensyviai ir daug.
„Aš lydžiu grupes nuo oro uosto iki oro uosto. Tad išvažiavęs su grupe į Singapūrą ir Balį, aš su jais kartu ir grįšiu namo į Lietuvą. Prieš tai aš dirbau su kitu kelionių organizatoriumi, kur mane išsiųsdavo pusmečiui ar aštuoniems mėnesiams – tada tekdavo ir ilgiau pagyventi kelionių kryptyse“ ,– prisimena Justinas.
Trumpametražis filmas
Pašnekovas sako, kad, norint dirbti gidu, reikia mokėti bendrauti su žmonėmis, būti draugišku, linksmu, taktišku, organizuotu, aštraus proto žmogumi, tačiau svarbiausia yra malonus bendravimas. Kadangi Justinas yra linksmos natūros, gido darbas jam – kaip žuviai vanduo.
„Aš visada stengiuosi susitapatinti su ta vieta, kurioje aš dirbu, ir būti tos vietos dalimi. Taip pat yra taisyklė: pats svarbiausias žmonėms dalykas yra jų laikas, todėl aš labai stengiuosi, kad žmonės taip pat susitapatintų su ta vieta, į kurią atvykome. Kaip tai padaryti? Labai svarbus yra žinių bagažas, bendravimas, sugebėjimas reaguoti į situacijas, kurios nutinka gyvenime: pavyzdžiui, pamestas pasas, nuovargio iššaukta nervinė reakcija. Tai, kas vyksta gyvenime, vyksta ir atostogose, tad šitame darbe aš išgyvenu visas situacijas per trumpesnį laiką – čia kaip trumpametražis filmas.
Nors šiame darbe neturiu būti pajacas, bet turiu būti draugiškas, malonus, plačiai šypsotis – užtai čia tos ir raukšlės po akimis, nors man dar 30-ies nėra. Visgi man patinka būti draugišku, šypsotis ir tai man natūraliai išeina. Aišku, kartais būna dienų, kai nėra nuotaikos, bet čia kaip kiekviename darbe – ateini ir turi dirbti, o jei dirbi, turi daryti tai gerai“, – kalba gidas.
Įdomiausios istorijos: ungurys
Viena keisčiausių istorijų, nutikusių Justinui dirbant gidu, buvo Balyje. Vyras prisimena, kaip su keturiolikos žmonių grupe nukeliavo į paplūdimį, kuriame užsiimama banglenčių sportu.
„Balyje yra ryžių terasos, kuriose gyvena ne tik varlės, bet ir unguriai. Ryžių terasų vanduo nuleidžiamas į jūrą. Mes visi išsimaudėme jūroje, o paskui nuėjome nusiplauti smėliuotas kojas.
Viena moteris, beplaunant kojas, ir sako: „žiūrėk, šamas.“ Vyrai – žvejai – pagauti medžioklės instinkto, iškart puolė gaudyti tą ungurį, kuris buvo didžiausias ungurys, matytas jų gyvenime. Jis buvo apie metro ilgio ir apie pusės metro pločio, svėrė 20 kg. Tad vyrai sušokę, išsismėliavę, pagavo tą ungurį, o ungurio kilogramas Balyje brangus: 1 kg. kainuoja 20 eurų. Tai tas laimikis buvo 400 eurų vertės.
Tuomet subėgo visi: vietiniai, turistai su fotoaparatais, ispanai, sakę „žiūrėk, kokie pamišėliai, pakvaišę rusai gaudo žuvį!“. Aš esu už gyvūnų teises ir įkalbinėjau, kad tą ungurį paleistų, grupė dar sprendė, ką daryti, labai staigiai vietinio personalo restorano šefas su prijuoste atbėgo, pasiėmė tą ungurį, susidėjo jį į maišelį ir, mums nespėjus atsitokėti, jie išsinešė tą ungurį į restoraną. Pavogė mūsų laimikį“, – prisimena Justinas.
Užpuolė makaka
Kitą istoriją pasakodamas gidas iš pradžių pasako, kad jis nėra Dievas ir jam taip pat kartais tenka „prisidirbti“.
„Visą laiką negali būti puikusis Justinas, nes mes nesame puikūs iš esmės – puiki yra tik Visata, Dievas ir pan. Žodžiu buvo taip: Balyje yra beždžionių miškas, kur yra labai daug makakų. Aš, su keturiolikos žmonių grupe, prieinu prie beždžionių miško ir pasakau turistams: „jokiais būdais nežiūrėkite beždžionėms į akis, jų nelieskite, neturėkite jokių indelių, maišelių, telefonus laikykite labai atsargiai, nes makakos linkusios apvogti žmones. Jokiais būdais nepirkite bananų iš moterų, kurios juos pardavinėja, kad makaka užšoktų žmogui ant peties ir tada būtų galima nusifotografuoti.“ Pasakęs šią informaciją, aš pats nusipirkau bananą – man taip „susišvietė“.
Ant manęs atsisėdo didžiulė didžiulė makaka, sverianti 5 kg, ir ėmė griaužti iš mano rankų bananą. Tada pagalvojau draugiškai jai trinktelti, kad gal jau metas nulipti nuo manęs. Aš jai trinktelėjau, ji persisuko į mane ir jos baisūs dantys jau buvo besmingą į mano veidą – aš prisiminiau visas istorijas, kaip beždžionės užpuola kaimus, sudrasko veidus – ir man teko gintis. Pirma numečiau bananą, tada trinktelėjau beždžionei į pilvą. Ji įkando man į ranką ir nušoko. Aš su kruvinomis rankomis nuėjau pas savo turistus – kadangi dauguma jų buvo medikai, jie man patarė pasiskiepyti nuo pasiutligės, nes Balis yra endeminis židinys. Taip ir padariau. Tad štai kaip nutinka ir puikiajam gidui Justinui“, – linksmai pasakojo pašnekovas.
Maudynės su rykliais
Justinas prisimena dar vieną istoriją. Apie ryklius.
„Maldyvuose yra ryklių, o aš juos dievinu. Pirmą dieną, kada dar mokiausi dirbti Maldyvų krypties gidu, aš, užsidėjęs kaukę, pamačiau mažą rykliuką. Tai man buvo kažkas wow. Tada po kokių trijų valandų atplaukė turistė, pranešusi, kad matė 2,5 metrų ryklį. Tada mes su turistais nuėjome pas vietinius ir išsiaiškinome, kad į tą Maldyvų salą nuolat atplaukia rykliai, nes žvejai juos šeria. Rykliai šiaip yra nepavojingi prie Maldyvų krantų, bet niekada negali žinoti.
Tad tie rykliai atplaukia pas žveją, nes jis jau penkerius metus bendrauja su didžiausiu rykliu. Tada mes pamatėme, kaip žvejys iššoko į vandenį ir pradėjo atplaukusį ryklį glostyti. Galite tai įsivaizduoti? Kai aš paklausiau, ar iššokti į vandenį pas ryklius yra pavojinga, man atsakė, kad taip – su gamta geriau nežaisti. Tačiau tas žvejys buvo visiškai pasitikintis ir rūpestingai glostė sau ryklį – šis vaizdas buvo neįkainojamas“, – prisimena Justinas.
Darbas – nuo 3 val. ryto
Sunkiausias etapas jo gido darbe, prisimena Justinas, buvo Turkijoje. Didelis darbo krūvis, kėlimasis 3 val. ryto jaunam vyrui nebuvo lengva.
„Ilgos darbo valandos, didžiulis kiekis žmonių, režimo nebuvimas – tavo diena gali prasidėti labai anksti ryte, o baigtis labai vėlai vakare. Visgi sunkiausia man pačiam buvo persilaužti, gyventi viename lagamine – tada tu ilgiesi savo žmonių ir savo namų. Tad su tokiu grafiku man pusmečio būdavo per daug.
Dabar aš turiu režimą ir dievinu tai, ką darau, ir išvažiuoju kelioms savaitėms ar mėnesiui, tai tikrai nepavargstu. Dabar mano diena prasideda apie 7 ar 8 val. ryto“, – pasakoja gidas.
Patirtis, kuri pravirkdė
Nors apie savo darbą Justinas pasakoja su plačia šypsena, paklaustas prisimena ir jį pravirkdžiusią istoriją:
„Tuo metu dirbau Turkijoje. Į viešbutį prie jūros atvažiavo viena turistė lietuvė, kuriai buvo virš 80 metų. Ji atvyko viena. Ji pirmą kartą gyvenime skrido lėktuvu. Ji turėjo nusipirkusi pusryčius ir vakarienę lietuvių pamėgtame viešbutyje. Aš nuėjau tai močiutei pravesti informacinio susitikimo. Pirmas dalykas – ji buvo nenormaliai mandagi, pasakiškai mandagi. Ji man pasakė, kad norėtų važiuoti į vieną vienintelę ekskursiją– į Pamukalę (į Unesco paveldo sąrašą įtraukta vieta, žymi savo mineralinėmis versmėmis – red.) ir į Hierapolį. Ekskursijos kaina buvo apie 60 dolerių.
Ji sako: „aš turiu šimtą dolerių dviems savaitėms, bet aš į Pamukalę noriu važiuoti.“ Aš kaip gidas paklausiau, gal ji kitur norėtų važiuoti, o ji man atsakė: „žinai, Justinai, aš labai ilgai taupiau šitai kelionei. Aš išsirinkau vieną ekskursiją, ir tai yra paskutiniai mano pinigai.“ Tad ji išvažiavo į tą Pamukalę, jai liko 40 dolerių visai savaitei, bet ji grįžo labai laiminga. Tai mane žiauriai sugraudino – ji atidavė viską, ką turėjo, tai kelionei“, – jautriai kalbėjo Justinas.
Gražiausias vaizdas
Pašnekovas prisimena, kad gražiausią reginį, dirbant gidu, jis pamatė Stambule. Tuo metu jis ieškojo neįprastai gražios vietos, kad galėtų parodyti savo turistams.
„Aš pradėjau ieškoti, kaip būtų galima užeiti į tą vietą, kur Jamesas Bondas filme „Skyfall“ bėga per Konstantinopolio stogus. Sužinojau, kad yra toks raktininkas Mehdi, kuris gali įleisti į tokį kompleksą, iš kurio matosi pats geriausias Stambulo vaizdas. Radau jo telefono numerį ir paprašiau, kad atrakintų. Kelioms dienoms iki susitikimo su turistų grupe, nuėjau pas Mehdi ir pasijutau lyg Jameso Bondo filme. Tuo metu leidosi saulė ir visas Bosforas buvo nusidažęs raudona raudona spalva, Stambulo dangoraižiuose atsispindėjo besileidžianti saulė, ant Galato bokšto sėdo šešėliai, ir aš nuleidau saulę kaip filme „Skyfall“. Tai buvo pats gražiausias vaizdas“,– pasakoja pašnekovas.
Gyvenimo mokykla
Ispanijoje, Anglijoje, Turkijoje, P. Korėjoje gyvenęs, keliavęs po Siriją, Balį, Maldyvus, Egiptą ir kitas šalis Justinas sako, kad gido darbas jį išmokė atsakomybės, organizuotumo ir davė kelias labai geras pamokas apie žmones.
„Aš buvau siaubingai neatsakingas, plevėsa, o gido darbas man ir davė atsakingumo, organizuotumo, beprotiškai didelį akiračio praplėtimą, turkų kalbą – dėl to noriu padėkoti buvusiam darbdaviui, kelionių organizatoriui „Novaturas“. Taip pat sutikau nuostabius žmones, kolegas – jie yra pats didžiausias turtas, kurį iki šiol nešioju. Kitas dalykas, supratau labai daug apie patį žmogų, nes labai daug žmonių sutikau savo darbe. Supratau, kas yra žmogus ir kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, kaip jis elgiasi, nori, kad su juo būtų elgiamasi gerai. Taip pat supratau, kad visų žmonių intencija iš esmės yra gera. Na ir, aišku, kai kurie mano turistai tapo mano draugais“, – dalinasi Justinas.
Tad pašnekovas sako, kad tokį darbą jis norėtų dirbti visada. Šalia jis dar mąsto apie istorijų pasakojimą ir muzikinę veiklą ir jau dirba ta kryptimi.
