„Baigiau farmakotechniką, dvejus su puse metų pradirbau vaistinėje, o tada supratau, kad noriu išbandyti kažką kito. Atsitiko taip, kad stiuardese tapo mano draugė, kuri ir pasufleravo šį darbą. Iš pradžių galvojau, kad tas darbas man netiktų – man patikdavo stabilumas, taip jausdavausi saugesne, bijojau nežinomybės, tačiau dabar noriu eiti į ją. Atradau, kad šis darbas gali padėti man įgyvendinti mano svajones ir tapti tokia, kokia norėčiau būti: atviresnė pasauliui, geriau pažįstanti kitas kultūras ir tuo pačiu save“,– pasakoja Dovilė.
Tad draugei pasiūlius, pašnekovė sudalyvavo stiuardesių atrankoje, kurią organizavo viena kompanija (Dovilė nenorėjo minėti jos pavadinimo dėl konfidencialumo – red.). Atrankoje, pasakoja mergina, tikrino jos anglų kalbos žinias, tartį, taip pat reikėjo suvaidinti, kaip ji pasielgtų tam tikrose situacijose – pavyzdžiui, jeigu klientui pasidaro bloga.
Dovilė sako, kad jai sunku nebuvo – atranką praėjo ir netrukus prasidėjo pusantro mėnesio apmokymai, kuriuose ji išmoko, kaip suvaldyti lėktuvo keleivius, tam tikrų standartinių ir avarinių procedūrų, dalyvavo plaukimo, gaisro gesinimo pratybose. Po to mergina turėjo kelis mokomuosius skrydžius, kur ji stebėjo kitas stiuardeses ir joms talkino, o tada jau pradėjo dirbti pati.
Durimis netrenksi
Mergina pasakoja, kad prie stiuardesės darbo jai reikėjo priprasti – darbas ir jo sąlygos buvo neįprastos – juk esi ne ant žemės, kaip įprastai, o danguje, kur viskas vyksta truputį kitaip.
„Dirbant lėktuve turi iškart surasti sprendimus, nes negali trenkti durimis ir išeiti. Kaip ir visoje aptarnavimo srityje, ir lėktuve pasitaiko nemalonių, įnoringų klientų, kurie neklauso nurodymų (pavyzdžiui, neprisisega saugos diržo) – yra tekę ir man, ramesniam žmogui, susinervinti, bet vis tiek stengiesi to neparodyti“, – pasakoja Dovilė.
Stiuardesė sako, kad daugiausiai problemų kelia girti keleiviai, kurie kabinėjasi prie stiuardesių – bučiuoja rankas ir paliečia tas kūno vietas, kurių nederėtų, tačiau Dovilei to neteko patirti. Tiesa, mergina stiuardese dirba neilgai – dvejus metus.
„Mes daugiausiai dirbame su rusais, tai su jais daugiausiai ir buvo probleminių situacijų, tačiau ir šiaip galėčiau pasakyti, kad jie truputį įnoringesni nei kitų šalių atstovai.
Visgi pačios nemaloniausios situacijos man yra susijusios su keleivių sveikata – kai juos pykina, kai alpsta ar prasideda rimtesnės sveikatos problemos. Stiuardesės gali suteikti tam tikrą pagalbą – dažniausiai tai yra deguonis“, – pasakoja Dovilė.
Pašnekovė pasakoja, kad klientai būna labai įvairūs, kai kurie su stiuardesėmis elgiasi pagarbiai, o kiti jas laiko žemesnėmis už juos pačius. Visgi Dovilė sako dėl to per daug nesikremta – ji stengiasi neleisti, kad aplinkinių nuomonė veiktų jos savivertę. Stiuardesė taip pat dalinasi, kad jai dažniausiai tenka susidurti su linksmai nusiteikusiais klientais – dauguma jų važiuoja atostogauti, šypsosi ir maloniai bendrauja. Dovilė prisimena, kai izraeliečiai nusileidus lėktuvui ėmė dainuoti, o vieno skrydžio metu ją kvietė šokti. Dar kiti bandė patekti pas lėktuvo pilotus, o pasitaikė ir tokių, kuriems kai kurios stiuardesės taip krinta į akį, kad iškapsto jas socialiniuose tinkluose ir užmezga pažintis.
Amžius ir grafikas
Dovilė sako, kad jos kompanijoje daugiausiai jaunų stiuardesių, tačiau yra ir jau garbingo amžiaus moterų:
„Didžioji dalis stiuardesių yra jaunos, iki 30-ies metų, bet yra ir kita dalis stiuardesių, kurioms 40 ir daugiau. Tarp 30 iki 40-ies metų stiuardesių yra mažiau. Turime kelias palydoves, kurioms apie 60 metų – aš jų patirtį kaip tik labai vertinu. Tuo tarpu yra kompanijų, kurios jau ieškodamos darbuotojų parašo, iki kokio amžiaus yra tinkamos“, – kalba ji.
Stiuardesė dalinasi, kad jos darbo grafikas yra kintantis. Kartais merginai tenka padirbėti anksti ryte arba naktimis, tačiau dažniausiai – dienomis. Būna, jog ji dirba penkias dienas, paskui turi tris laisvas. Ir taip – pusę metų. Likusį pusmetį Dovilė nedirba – šiuo metu ji turi tokį kontraktą su aviakompanija, tačiau ateityje tikisi dirbti visus metus. Bet net ir dirbdama tik pusę metų, mergina darbo užmokesčiu nesiskundžia – tikslių sumų neįvardija, tačiau darbas, sako ji, yra gerai apmokamas. Specifinė publika
Dažniausiai Dovilė skraido tarp Graikijos salų, taip pat į Rusiją, Afriką. Į Afriką jos kompanija dažniausiai skraidina rusakalbius jūreivius (rusus, ukrainiečius, baltarusius), ir tas skrydis, dalinasi stiuardesė, būna specifinis.
„Skrenda vien vyrai, o kadangi jie išvyksta ilgam laikui, pasitaiko ir tokių atvejų, kad jie būna girti. Kadangi jūroje jie negali gerti, tai jiems paskutinis šansas „atsigerti“ yra iki tol. Seniau jie būdavo labai nekultūringi ir įguloms keldavo daug problemų, todėl būdavo rekomenduojama, kad įguloje būtų bent vienas vyras, kad galėtų labiau suvaldyti klientus, tačiau dabar tokių atvejų pasitaiko rečiau“, – kalbėjo stiuardesė.
Dovilė sako, kad įgulos nariai gali savo ruožtu nebeduoti alkoholio keleiviams (merginos kompanijoje maistas ir gėrimai įtraukti į kainą), tačiau keleiviai gali įlipti į lėktuvą jau gerai „apšilę“, ir tuomet jų girtumo jau nebesukontroliuosi.
Baimė ir saugumas
Dovilė pasakoja, kad skraidyti baimės ji nejaučia, o mintys apie tai, kad lėktuvas nukris, taip pat neaplanko – jeigu taip būtų, mergina sako negalėtų dirbti tokio darbo.
„Aš esu patekusi tik į silpną ir vidutinio stiprumo turbulenciją, bet esu girdėjusi istorijų, kad kitoms stiuardesėms yra tekę matyti, kaip daiktai pašoka į orą nuo turbulencijos stiprumo. Be to, mes esame paruošti tokioms situacijoms, kad nepanikuotume. Mes žinome, ką daryti avarinėse situacijose – tai duoda saugumo jausmą“, – pasakoja stiuardesė.
Ko nežino keleiviai
Dovilė papasakojo, kad įgulos nariai nuolat tikrina saugumą – ir prieš skrydį, ir per, ir po:
„Viso skrydžio metu mes turime tam tikras pareigas, kurių nežino keleiviai. Jeigu mes einame per saloną, tai nereiškia, kad mes tiesiog einame per saloną. Mes tikriname tam tikrus saugumo dalykus, kurių negaliu atskleisti. Nuolatos reikia tikrinti tam tikras lėktuvo vietas – net yra nustatytas laiko tarpas, kas kiek laiko mes turime patikrinti tam tikrus dalykus – tualetus, saloną, pilotų kabiną, ar nieko neatsitiko pilotams.
Prieš skrydį mes patikriname visą įrangą, maistą – visą laiką tikriname lėktuvo saugumą ir ar veikia visos sistemos. Po skrydžio žiūrime, ar yra saugu tęsti skrydį ir ieškome, ar žmonės nepaliko daiktų. O kartais jie palieka – būna ir mobiliųjų telefonų, kartą radome ir pasą. Tuomet arba patys keleiviai grįžta pasiimti daiktų, arba paliekame juos specialioje vietoje oro uoste“, – kalbėjo Dovilė.
Sveikatos problemos
Pašnekovė pasakoja, kad jos kūnas prie skraidymo priprato – ausų lėktuvui nusileidžiant nebeužgula, tačiau kartą, sirgus sloga, teko iškęsti siaubingus jausmus.
„Kartą skrydžio metu man buvo sloga ir prasidėjo ausų uždegimas. Vienu metu netgi nieko negirdėjau, tai maniau, kad apkurtau – labai išsigandau – ir buvo labai didelis skausmas. Šiaip negalima skraidyti su sloga, nes tai perauga į rimtesnius susirgimus.
Taip pat pajutau ir kitokį poveikį sveikatai dėl šitokio darbo pobūdžio: mano kojų venos vis didėja, jos plečiasi, bet kol kas neskauda – neaišku, kaip būtų po viso gyvenimo darbo. Kita vertus, sakoma, kad, kai dirbi ore, užsikonservuoji ir ilgiau išlieki jauna. Nemačiau mokslinių tyrimų šia tema, tačiau taip kalbama“, – pasakojo stiuardesė.
Saulėtoji Graikija
Dovilė taip pat nurodo, kad su pilotais nuolatos bendrauja tik vyriausia palydovė – ji užeina į jų kabiną, kitos to nedaro. Stiuardesė pasakoja, kad jos bendradarbiai – įvairių tautybių, tačiau daugiausia – lietuvių ir graikų, nes kompanija bendradarbiauja su Graikija. Dėl to Dovilė nesiskundžia.
„Jeigu yra galimybė, stengiuosi išnaudoti ją ir pamatyti kuo daugiau šalies, kurioje apsistoju. Jeigu gyvenam pusę metų Graikijoje, nekeliaujame taip dažnai. Tada ta šalis tampa tavo namais ir ten gyveni normalų gyvenimą – susipažįsti su aplinka, žmonėmis. Kur gyventi mums parūpina kompanija – tai turi būti ne mažiau keturių žvaigždučių viešbutis, kiekvienas turime savo kambarį. Viešbutyje gauname pusryčius, o aš atsivežu konvencinę plytelę, kad galėčiau gamintis – taip nereikia kaskart valgyti kavinėse. Tai praėjusį sezoną gyvenome Kretoje, šalia jūros ir kalnų – sąlygos tikrai nuostabios“, – pasakoja stiuardesė.
Pašaukimas
Nors Dovilė sako galvojanti, kad, kuomet sukurs šeimą ir susilauks vaikų, ji norėtų sėslesnio darbo, tačiau dabar jai ši specialybė tinka kaip tik – be to, ir artimieji palaiko tokį merginos pasirinkimą.
„Apie pašaukimą galėčiau pasakyti taip: atsiduok visiškai tam darbui, kurį dirbi, ir jis bus tavo pašaukimas tuo momentu. Savo darbui aš atsiduodu visiškai. Man tikrai patinka tas darbas, man patinka lėtai eiti per saloną, kad galėčiau, aptarnaudama klientą, pasižiūrėti jam į akis, nusišypsoti.
Gali susidaryti įspūdis, kad čia tik kelionės, atostogos, tačiau labai svarbu, kad tau patiktų tavo tiesioginis darbas – dirbti lėktuvo salone. Aš džiaugiuosi, kai vis ateidama į lėktuvą pagalvoju, kad man tai patinka – man ten netgi ramu, saugu, gera“, – kalba stiuardesė.
