Darius visą laiką gyveno Ukmergėje, o Vida – Varėnos rajone esančiame Matuizų kaime, bet kas vasarą vasarodavo pas močiutę Ukmergėje. Nors Vida visas vasaros praleisdavo gretimame kieme, tačiau vaikystėje ir paauglystėje jų keliai niekur nesusikirsdavo.
Lemtinga pažintis įvyko tuomet Ukmergėje gyvavusiame naktiniame klube „Mistika“. Pažinties metu gimė abipusė simpatija, po to sekė keletas vasariškų pasimatymų ir Vida grįžo į Varėnos rajoną. Bet pažinčiai buvo lemta tęstis toliau. Vėliau kasdien jiedu šnekėdavosi laidiniu telefonu, važinėjo vienas pas kitą į svečius ir rašė popierinius laiškus.
„Turėjom labai gražų periodą - vienas kitam rašydavom laiškus, tikrus, popierinius, be galo ilgus. Iki šiol pamenu jausmą, kaip drebėdavo rankos, kai rasdavau laišką pašto dėžutėje... Juos, beje, išsaugojom visus iki vieno“, – su šypsena prisimena Vida.
Moteris sako, kad sunku nusakyti, kada paprasta draugystė peraugo į meilę, bet tai įvyko tikrai ganėtinai greitai. Ypatingų piršlybų nebuvo – pora nusprendė, kad jiems pakeliui ir nori kartu žygiuoti tolimesniu gyvenimo keliu. Susituokė praėjus vos po pusantrų metų nuo pažinties ir iki šiol, jau 18 metų, yra neišskiriami.
Sunkios komplikacijos
Dariaus sveikatos bėdos prasidėjo dar vaikystėje: stiprus plaučių uždegimas komplikavosi ir jam buvo diagnozuotas I tipo cukrinis diabetas. Pasak Vidos, tuo metu nebuvo nei priemonių, nei galimybių gerai cukraus kiekio kraujyje kontrolei, tad cukrus ir darė juodą savo darbą.
„Pirmus rimtus pakitimus inkstuose medikai pastebėjo dar 2001 metais: šlapime rado baltymo ir kraujo. Pasakė, kad griežtai reikia laikytis gliukozės kiekio kontrolės, stebėti kraujospūdį ir laikytis griežtos baltymų dietos. Tas paliepimas beveik iškart tapo mūsų gyvenimo būdu. Labai atsargiai gydytoja užsiminė, kad tik laiko klausimas, kada inkstai pavargs galutinai“, – prisimena Vida.
Sekdami griežtos dietos nurodymais, Dariaus inkstų veiklą jie prailgino 15 metų, nors tyrimai nuolat šiek tiek blogėdavo. 2016 metais ištiko galutinis inkstų nepakankamumas, kuris buvo diabetinės nefropatijos pasekmė.
„Kai buvo likę dar keli metai iki kol galutinai nustojo veikti inkstai, nefrologė užsiminė apie galimus gydymo būdus, tarp jų buvo ir gyvoji donorystė. 2001 tikrai nepasakė apie tokią galimybę, vis tiek galvojo dar yra laiko, gal nenorėjo šokiruoti iškart tokia žinia“, – svarsto moteris.
Sprendimą priėmė nedvejodama
Nuo to laiko Vida pradėjo ieškoti daugiau informacijos apie gyvąją donorystę. Daugiausiai informacijos moteris rado apsilankiusi Lietuvos inkstų fondo svetainėje bei Lietuvos asociacija „Gyvastis“, kuri vienija žmones, susijusius su organų donoryste ir transplantacijomis, paruoštos brošiūros puslapiuose.
Lietuvoje Organų donorystę įteisina žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Jo pagrindu inkstas transplantuojamas tik donoro sutuoktiniui ar giminystės ryšiu su donoru susijusiam recipientui (inksto donoru gali būti seneliai, tėvai, broliai, seserys, dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės). Pažymėtina tai, kad įvaikinimo atveju giminystei prilyginami santykiai tarp įvaikių ir jų palikuonių ir įtėvių bei jų giminaičių.
Vida teigia, kad net nesudvejojo išgirdusi, kad būtent ji gali išgelbėti savo vyro gyvybę. Plano „B“ jie neturėjo: kitų šeimos narių – nebuvo, tad moteriai beliko tikėtis, kad tyrimo duomenys bus palankūs ir ji galės tapti donore.
„Net šešėlio abejonės niekada nebuvo. Kitų šeimos narių Darius, deja, neturi. Jis tėvų neturi jau seniai. O aš tą sprendimą buvau priėmus jau labai seniai, kad aš būsiu ta, kuri eis ir tikrinsis. Jeigu mano inkstas būtų netikęs, Dariui būtų tekę užsirašyti į eilę ir laukti eilėje inksto iš mirusiojo donoro“, – pasakoja ji.
Su mintimi, kad Vida taps donore, sunkiau susitaikė pats Darius. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad jo sveika žmona gulsis ant operacinio stalo ir patirs inksto transplantaciją.
„Jis sakė: „Man reikia, o tau kodėl?“. Nerimas buvo, aš puikiai jį suprantu, artimas žmogus, šeimos narys, atrodo, rizikuoja. Jam buvo ganėtinai sunku peržengti tą ribą. Aišku, jis nesakė, kad nedaryk, nereikia, bet susitaikyti su ta mintimi tikrai reikėjo“, – sako Vida.
Audringa organizmo reakcija
Pasiruošimas transplantacijai buvo intensyvus. Laikydama rankose šeimos gydytojo išrašą, jog nori tapti donore, nuvažiavo pas Darių globojusią nefrologę Loretą Vareikienę. Klinikose skubiai buvo atlikti visi reikiami tyrimai, kurie parodė vieną, be galo lauktą, rezultatą – Vida gali būti donore.
„Tuo metu gyvenome, kaip atitrūkę nuo pasaulio, nes Darių taip pat tyrė dėl transplantacijos galimybės. Tos dvi savaitės vainikavo labai gera žinia – gydytojų konsiliumas patvirtino, kad Darius gali būt transplantuojamas ir man nėra jokių kliūčių būti donore“, – prisimena ji.
Operacija buvo atlikta nedelsiant – gydytojų pasitarimas, patvirtinęs transplantaciją, vyko penktadienį, o kitą savaitę jau abu gulėsi ant operacinio stalo. Nors viskas įvyko labai greitai, tačiau Vida nejuto jokios baimės.
„Kaip gali būti baisu, kai žinai, kad toks sprendimas gali išgelbėti vieną iš brangiausių, artimiausių žmonių. Man buvo kur kas baisiau pagalvoti, kas bus, jeigu aš netiksiu ir reikės laukti tam sąraše“, – teigia Vida.
Prieš operaciją jie gulėjo vienoje palatoje, tad jie galėjo palaikyti vienas kitą ir vaikyti kylančio nerimo trupinėlius. Išaušus rugpjūčio 10 dienai buvo atliekama inkstų persodinimo operacija. Ji Vidai truko dvi valandas, o Dariui – tris.
„Aš atsigavau labai greitai: po keturių dienų, kai pašalino visus kateterius, aš bėgiojau po ligoninę ieškodama skaniausios kavos. Visi organizmo parametrai labai greitai grįžo į rėmus. O iš ligoninės mane paleido po 5 dienų, labai greitai“, – juokiasi ji.
Tiesa, Dariui pasisekė mažiau: jo organizmas audringai reagavo į svetimkūnį ir pasireiškė atmetimo reakcija. Bet medikų daromų stebuklų dėka, šis procesas buvo suvaldytas ir inkstas pradėjo atlikti savo funkcijas, o po pusantro mėnesio vyras buvo išleistas gydytas namuose.
Gyvenimas be griežtų nurodymų
Vidos, kaip donorės, gyvenimas teka įprasta vaga: nei prieš operaciją, nei po jos, moteris negavo visiškai jokių apribojimų mitybos, fizinio aktyvumo ar gyvenimo būdo klausimais.
Dariui reikia laikytis šiokių tokių apribojimų, pavyzdžiui, jis negali valgyti jūros gėrybių ar pelėsinių sūrių, tačiau tai, palyginus, ką tekdavo ištverti dializės metu, kai tekdavo tris kartus per savaitę vykti į centrą ir ten prabūti po keturias valandas, yra visiški niekai.
„Įsivaizduokite, kaip buvo keista, kai jis galėjo nustoti skaičiuoti, kiek suvalgo daržovių. Dabar jis gali gerti vandens tiek, kiek jam norisi ir valgyti mėsos bei žuvies produktus neskaičiuojant baltymų – toks palengvėjimas“, – džiaugiasi Vida ir priduria, kad reikėjo laiko priprasti prie tokių, nors ir teigiamų, pokyčių.
Pati moteris visuomet pritarė donorystei – tiek organų, tiek kraujo. Iki operacijos ji buvo aktyvi kraujo donorė, o prieš septynis metus pasirašė ir organų donoro kortelę. Ją užbūrė mintis, kad iškeliaudamas žmogus gali išgelbėti žmogaus gyvybę arba pagerinti net septynių žmonių gyvevimo kokybę.
Transplantacija iš gyvo donoro
Gyvo donoro inksto transplantacijos Lietuvoje atliekamos nuo 1974 metų balandžio 25 dienos. Ją atliko transplantologijos pradininkas gydytojas Vytautas Antanas Kleiza. Pasaulyje pirmoji sėkminga inkstų transplantacija iš gyvo donoro buvo atlikta 1954 metais.
Donoras ir recipientas buvo 23 metų identiški dvyniai, kurių vienam grėsė mirtis nuo greitai progresuojančio glomerulonefrito. Operacija buvo atlikta „Peter Bent Brigham“ ligoninėje Bostone (JAV). Tai pirmoji mūsų rašytinėje istorijoje sėkminga organo transplantacija – transplantuotas organas veikė ilgiau nei šešis mėnesius.
Tarptautinio organų donavimo ir transplantacijos registro duomenimis Lietuvoje atliekamos 3,9 gyvo donoro transplantacijos 1 mln/ gyventojų per metus, kuomet kitose šalyse šis skaičius perkopia 10 transplantacijų/1 mln gyv. Pavyzdžiui, Turkijoje – 52, Švedijoje – 15, Danijoje – 13,4, Vokietijoje – 8,2, Ispanijoje – 6,9. Olandijoje, turinčioje 16,7 mln. gyventojų, transplantacijos iš gyvų inkstų donorų net viršija mirusių donorų inkstų persodinimo operacijų skaičių. Šioje šalyje gyvaisiais inkstų donorais gali būti ne tik giminaičiai, sutuoktiniai, bet ir draugai, taip pat žmonės, norintys savo inkstą paaukoti anonimiškai. Transplantacijos atliktos iš gyvų donorų gali turėti keletą privalumų, lyginant su transplantacijomis atliekamomis iš mirusių donorų: kai transplantacija atliekama tarp šeimos narių, kurie yra genetiškai panašūs, būna geresnis atitikimas, dėl ko sumažėja organo atmetimo riziką.
Inkstas iš gyvo donoro, paprastai pradeda veikti iš karto, dėl ko lengviau stebėti gerėjančią recipiento būklę bei inkstų funkciją. Kai kuriais atvejais kadaverinio donoro inkstų veikla būna uždelsta, todėl pacientui gali prireikti dializės, kol atsistato inkstų funkcija.
Potencialūs donorai gali būti patikrinti iš anksto, tokiu būdu randamas donoras, kuris labiausiai tinka pagal suderinamumą recipientui. Transplantacija gali vykti patogiu laiku kiek donorui, tiek recipientui.
