Nors kaunietės Gintarės (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) istorija įvyko dar praeitą vasarą, moteris iki šiol širdyje nešioja skaudžius savo išgyvenimus, kuriais nutarė pasidalinti viešai ir su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Į Kauno klinikinę ligoninę Gintarė atvyko praėjusių metų liepos 12-ąją, moteris jau buvo 18 savaičių nėščia. Iš vakaro Gintarę kankino pilvo skausmai, jiems nepraėjus, ji nusprendė vykti į ligoninę.
Diagnozė: ūmus apendicitas
Gintarė pasakoja, kad atvykus į ligoninę, jai buvo atlikti tyrimai, ji buvo paguldyta į palatą. Tą dieną tyrimai nieko blogo neparodė, tačiau moteris iš gydytojų pašnabždomis vis išgirsdavo, kad galbūt tai galėtų būti apendicitas.
„Kitą dieną tyrimų niekas net nesivargino padaryti, per visą dieną seselė į palatą buvo užėjusi tik vieną kartą – paduoti vaistų nuo skausmo. Panašu, kad šeštadieniais ligoniams priežiūros nereikia. Kitą dieną vėl buvo atlikti tyrimai. Apie atsakymus niekas nepasakojo, nes paprasčiausiai daugiau nieko palatoje ir nesulaukiau.
Vėliau sužinojau, kad atsakymai buvo daug blogesni nei penktadienio, tačiau jei tyrimai būtų buvę atlikti ir šeštadienį, galimai viskas būtų pasibaigę gerai ir šios istorijos nebūtų“, – įsitikinusi Gintarė.
Pašnekovė prisimena, kad aštuntą valandą vakare į palatą atėjo medicinos darbuotoja vėl duoti vaistų nuo skausmo. Tačiau šį kartą Gintarė vaistų atsisakė ir pasakė, kad šie jai nepadeda. Moteris buvo išvežta atlikti tyrimus.
„Jų laukiant seselei paskambino kita akušerinio skyriaus darbuotoja, galimai pamačiusi tyrimų atsakymus, ir liepė vežti mane į priimamąjį. Ten mane apžiūrėjo chirurgas ir jau po geros valandos keliavau į operacinę. Diagnozė – ūmus apendicitas“, – įvardija ji.
Pajuto skausmus, panašius į sąrėmius
Gintarei buvo atlikta vienintelė nėštumui saugi operacija laparoskopu. Po operacijos moteriai buvo pranešta, kad ši pavyko gerai, tačiau pooperacinis drenas pašalintas nebuvo.
„Vienas iš chirurgų „nuramino“ ir pasakė, kad nėra ko tikėtis, nes apendicitas buvo „išdraskytas ir ištrauktas gabalais“ ir galima daryti išvadą, kad pustrečios paros užlaikytas apendicitas jau beveik buvo trūkęs.
Ateinančias dvi savaites drenas vis dar nebuvo pašalintas ir nuolatos buvo atliekami įvairūs tyrimai, buvo teigiama, kad kompiuterinė tomografija parodytų, kas yra, bet dėl nėštumo jos daryti negalima“, – pasakoja pašnekovė.
Liepos 31-ąją Gintarei buvo atlikta akušerinė echoskopija ir gydytojas moterį patikino, kad kūdikis vystosi gerai. Moteris gavo ir pirmąją echoskopijos nuotrauką. Grįžusi į palatą, Gintarė buvo iš tiesų laiminga, tačiau po kurio laiko ji ėmė jausti sąrėmius primenančius skausmus. Moteris stengėsi nepanikuoti, bet per kelias valandas skausmai ėmė stiprėti:
„Didžiausią paniką sukėlė tai, kad pamačiau, kad pasišalino kažkas panašaus į gleivių kamštį. Žinojau, kad taip būna tik prieš gimdymą.
Išsakiau savo baimes chirurgei. Po gero pusvalandžio mane apžiūrėjo ginekologas, kuris tik pasijuokė, ir teigė, kad 21-ą nėštumo savaitę kamštis dar net nebūna susidaręs. Davė raumenis atpalaiduojančių vaistų ir nuramino, kad tai tikrai ne persileidimas“.
„Jaučiau kūdikio judesius“
Vaistai trumpam numalšino Gintarės skausmus ir ji nuėjo miegoti. Kitos dienos ankstų rytą moterį pažadino dideli sąrėmių skausmai. Po valandos jau buvo atliekama apžiūra akušerijos skyriuje. Moteris iki šiol prisimena skausmingas tos dienos akimirkas:
„Apžiūros metu pasipylė kraujas, šalia buvusi skyriaus vedėja tepasakė „Oho, čia pas tave tuoj vaikų bus“. Tuo metu buvau tokios būsenos, kad net nesugalvojau, ką atsakyti į tokius žodžius. Buvau paguldyta į palatą tiesiog laukti persileidimo, mane tikino, kad įvyko infekcija ir niekas nieko negali padaryti.
Vis kankina prisiminimas, kai jau žinodama, kad persileisiu ir jausdama skausmus, dar jaučiau ir kūdikio judesius. Dar po poros valandų jau gulėjau palatoje po narkozės ir abrazijos. Buvau sugniuždyta, tačiau turbūt dar šoke, negalėjau išlieti nei vienos ašaros. Kitą dieną buvau sugrąžinta į chirurginį skyrių“.
Pasekmes jaučia iki šiol
Moteris sako, kad dėl atliktos laparoskopijos buvo pašalintas ne visas apendicitas, todėl jai reikėjo atlikti ir antrąją operaciją. Antroji operacija praėjo sėkmingai ir ji po keturiasdešimt dienų, praleistų ligoninėje, galėjo vykti į namus:
„Grįždama namo ir prisimindama, ką patyriau, norėjau tik verkti. Grįžus ir atsigavus po šoko, susidūriau su psichologinėmis problemomis, taip pat po antibiotikų kursų nusilpo imunitetas ir iki šiol puola įvairios ligos. Slenka plaukai, jaučiu nerimą, neretai vis dar imu verkti prisiminus šį įvykį. Taigi, šios įstaigos akušerinio skyriaus dėka turėjau tris narkozes, dvi operacijas, persileidimą su abrazija 21-oje nėštumo savaitėje, keturis antibiotikų kursus ir begalę problemų grįžus namo, kurios persekioja iki šiol“.
Gintarė pasakoja, kad atsigavusi po patirto streso, ji kartu su vyru po Kalėdų grįžo į ligoninę. Tik šį kartą moteris atvyko pateikti savo skundą.
„Gavus atsakymą į skundą, pamačiau žodžius – diagnostikoje ir gydyme klaidų padaryta nebuvo. Apmaudu, kad tokiame skyriuje dirba neatsakingi žmonės, kuriems dvi gyvybės nieko nereiškia, o persileidimai jiems yra tiesiog eilinė diena darbe ir jokio jautrumo jie tokioms situacijoms neturi“, – kalba Gintarė.
Ligoninė: apgailestaujame dėl patirtų išgyvenimų
Susisiekus su Kauno klinikinės ligoninės atstovu spaudai Sauliumi Tvirbutu, jis patikino, kad šis atvejis yra itin skaudus ir ligoninės komanda dėl to labai apgailestauja:
„Apgailestaujame dėl pacientės išgyvenimų ir labai suprantame šį jos skausmą. Deja, visame pasaulyje medicina vis dar nėra visagalė ir ne visada pajėgi įveikti visus iššūkius, pakeisti neįprastas bei nepalankias medikams aplinkybes. Jiems taip pat tai yra labai skaudžios patirtys, jos ištinka net ir labiausiai kvalifikuotus savo srities specialistus.
Taip pat tenka apgailestauti, kad dar nėra tokios medicininės diagnostikos, kuri sugebėtų įvertinti visus subtilius niuansus ir modeliuotų visas galimas pasekmes kaip šiuo jūsų minėtu atveju. Tada ir tenka susidurti su medikų galimybių ribomis ir patirti skaudžius pralaimėjimus. Ne tik pacientai, bet ir medikai labai nori, kad tokių patirčių būtų kuo mažiau“, – atsakyme rašo S. Tvirbutas.
