Anželikos mama Daiva prisimena, kad viskas prasidėjo, kai mergina vyko į U15 amžiaus merginų talentų krepšinio stovyklą. Talentingos ir perspektyvios keturiolikmetės žaidimą pastebėjo treneriai ir ji pateko į rezervinių žaidėjų sąrašą, todėl jai buvo atlikta išsami sveikatos patikra.
„Kraujo tyrimai nebuvo labai blogi, tik pastebėjo, kad trūksta geležies, kalio ir magnio. Rekomendavo pavartoti papildų, bet mane kaip mamą šiek tiek neramino geležies stygius“, – pirmąsias ligos užuomazgas prisimena Daiva.
Mamos širdis jautė ligą
Anželika sveikata ir savijauta pernelyg nesiskundė, tik jautė šiek tiek didesnį nei įprastai nuovargį. Kadangi tuo metu ji aktyviai sportavo ir daug treniravosi, manė, kad būtent tai ir yra nuovargio priežastis. Tačiau sugrįžus iš sporto stovyklos 2016 metų spalio mėnesį mergina kaklo srityje pastebėjo limfmazgį.
„Jis buvo netipinis, didesnis, o po keleto dienų atsirado dar vienas. Pradėjome konsultuotis su gydytojais, kurie ramino, sakė, kad reikia stebėti ir gerti geležies papildus. Praėjus mėnesiui, vaizdas kakle ties raktikauliu išgąsdino, nes pamatėme didžiulį kiaušinio dydžio guzą. Tai kėlė dar daugiau nerimo“, – pasakoja Anželikos mama.
Moteris jau nuo pirmųjų limfmazgių pasirodymo daug domėjosi, kas tai galėtų būti, nes nuojauta jai tarsi kuždėjo, kad tai ne tik papildų trūkumas:
„Visus atsakymus suvesdavau į vieną tašką – onkologija. To neslėpiau nuo Anželikos, mamos širdis tikriausiai jautė, kad neišvengsime... Gruodžio 12 dieną Klaipėdoje jai diagnozavo hodžkino limfomą ir skubos tvarka išgabeno į Santaros klinikas“.
Daiva atvirai pasakoja, kad tuo metu buvo be galo daug nerimo ir klausimų – kodėl, kaip, kas laukia? Gydytojų prognozės iš pradžių buvo gana džiuginančios, nes jie sakė, kad tai viena lengviausiai įveikiamų onkologinių ligų formų, tačiau po visų tyrimų ir biopsijos paaiškėjo, kad merginos diagnozė kur kas rimtesnė.
„Jai buvo diagnozuota trečia ligos stadija, taikomas gydymas chemija, paskirta daug įvairių medikamentų. Vos antrą gydymo savaitę jai pradėjo slinkti plaukai, ji jų neteko. Anželikai dingo apetitas, kankino skausmas, gleivinės opėjimas, silpnumas. Buvo be galo sunku psichologiškai ir jai, ir mums – tėvams.
Sunkiausia buvo tas visas procesas, baimė, nerimas ir nežinomybė, kai tu matai, kad tavo vaikas kenčia, bet niekuo negali padėti, tik gali būti šalia“, – skaudžiomis akimirkomis dalijasi Daiva.
Liga smogė antrąkart
Nors gyvenimas ir skyrė Anželikai sunkų ir kasdienybę aukštyn kojomis apvertusį išbandymą, ji nepalūžo ir po kelių mėnesių ligą įveikė pasiekdama išsikeltą tikslą – pasveikti iki penkioliktojo gimtadienio.
Tačiau ilgai džiaugtis ramybe ir laiku namuose nepavyko – po mažiau nei metų liga sugrįžo ir smogė dar stipriau, buvo pažengusi iki pat kaulų čiulpų. Merginai vėl buvo atliekamos biopsijos, radiologiniai tyrimai, po kurių sekė komplikacijos, pavyzdžiui, plaučių funkcinis pažeidimas. Jai buvo persodintos kamieninės ląstelės, ji pati sau buvo donorė.
„Net nepasakyčiau, kiek pirmas etapas buvo sunkus lyginant su antruoju. Nebuvo minčių, kad viskas vėl kartosis, nors išėjus į remisiją sveikata ir nebuvo gera, Anželika visą laiką jautė skausmus.
Jei pirmą etapą praėjome per keturis mėnesius, nereikėjo net centrinio kateterio, tai antras buvo su komplikacijomis ir iškentėti reikėjo ganėtinai daug, tai buvo beprotiškai sunku. Vėl plaukų netekimas, vėl hormonai ir chemija...“, – prisimena Anželikos mama.
Šiuo metu liga yra atsitraukusi
Ligoninėje Anželika praleido didžiąją dalį savo paauglystės. Jos mama Daiva sako, kad nors tas laikas ir buvo beprotiškai sunkus, visi žinojo, kad pasiduoti ir nuleisti rankų negalima.
„Visko buvo – ir ašarų, ir nerimo, bet nėra kur trauktis: tai tavo vaikas, tavo dalis, kas padės, jei ne tu. Stiprybės suteikė šeima, nuolatos šalia buvo medikai, to paties likimo mamos. Kai tiek laiko būni ligoninėje, gyveni joje mėnesių mėnesius, mes visi patampame viena šeima.
Todėl ir sunkiausia būna netektys, kai išeina likimo draugai... Tu žygiuoji tuo pačiu keliu ir nežinai, kur to kelio pabaiga“, – jautriai kalba moteris.
Anželikos kelias tos pabaigos kol kas neturi. Mergina antrąkart įveikė ligą ir netrukus švęs savo aštuonioliktą gimtadienį. Tačiau nors liga šiuo metu ir yra atsitraukusi, visiškos ramybės dėl to šeima nejaučia.
„Net ir atsitraukusi liga neleidžia jaustis ramiai, juolab, kad jau buvo atkritimas, dėl to žiūrim labai jautriai. Kiekvienas sveikatos pokytis kelia nerimą. Anželika visada buvo labai aktyvi, todėl šiandien kiek kontroliuojame jos režimą. Ji, žinoma, pyksta, bet mums taip atrodo teisingiausia.
Ligos padariniai stabdo daugybę dalykų, ji bando sportuoti, bet jėgos ne tos. Mokykloje taip pat yra atsilikusi nuo pamokų, bet, kiek įmanoma, stengiasi pasivyti“, – dalijasi Daiva.
Artimiausi Anželikos planai ir tikslai – baigti mokyklą ir išsilaikyti vairavimo egzaminą. Svajonių ji taip pat turi labai daug, belieka sulaukti, kada likimas jas pradės pildyti.
