Prieš vienuolika metų pirmasis moters sūnus gimė anksčiau laiko ir iš pradžių pats nekvėpavo, o visai neseniai iš mirties gniaužtų vadavosi ir pati Akvilė, kai po Cezario pjūvio operacijos jai prasidėjo komplikacijos ir net teko pašalinti gimdą.
„Prieš vienuolika metų mano sūnus gimė būdamas 32 savaičių. Staiga man nubėgo vandenys ir aš iškart išvažiavau į Kauną pas gydytojus. Ligoninėje gulėjau savaitę, nes kūdikiui norėjo subrandinti plaučius.
Tačiau vaikas gimė, iš pradžių pats nekvėpavo, jam buvo labai prastai. Aš jaučiausi gerai, nes gimdžiau pati, tad neramu buvo tik dėl vaikučio. Bet apie mėnesį pragulėjome klinikose ir šiai dienai jis yra užaugęs stiprus vyrukas“, – pasakoja telšiškė.
Moteris neslepia, kad ši patirtis nemenkai ją išgąsdino, tačiau tuo pačiu ir suteikė tam tikrų pamokų. Todėl nors trečiasis nėštumas ir buvo sklandus, kai šių metų rugpjūčio 9 dieną ji pamatė nubėgusius rožinės spalvos vandenis, iškart suprato, kad kažkas yra negerai:
„Laukiantis trečio vaikelio, viskas buvo gerai – tikrinausi pas gydytojus, tyriausi privačiai, dariausi genetinius tyrimus ir nesijaučiau blogai. Tik žinojau, kad vaisius yra neapsivertęs, netaisyklingoje padėtyje, bet gydytoja ramino, kad jis dar mažiukas, dar apsivers, yra laiko. Tačiau ryte atsikėlusi pamačiau, kad reikia skubėti į ligoninę.“
Po operacijos prasidėjo komplikacijos
Akvilė pasiprašė, kad iš Telšių ligoninės priimamojo ją vežtų ne į Klaipėdą, o į Kauno klinikas, mat ten dirbančiais specialistais pasitikėjo labiau. Ją apžiūrėję ir visas aplinkybes įvertinę gydytojai 35 savaites besilaukiančiai moteriai nusprendė daryti Cezario pjūvį.
„Jau vėliau kalbėjau su gydytoju ir klausiau, kodėl negalėjau gimdyti pati. Jis pasakė, kad būna tokių atvejų, kai moterys gimdo vaikus, kaip sakoma, esančius sėdynėmis į priekį, bet kūdikį reikia labai saugoti, o ir mano gimdos kaklelis buvo neprasivėręs.
Klausiau, kodėl gimdymo neskatino? Jei ne Cezario operacija, tokių komplikacijų nebūtų buvę, bet skatinti negalėjo, nes kūdikis buvo neišnešiotas. Todėl net nebuvo svarstoma apie gimdymą pačiai“, – sako Akvilė.
Atlikus Cezario pjūvio operaciją, iš pradžių ir naujagimis, ir mama jautėsi gerai. Akvilė dar spėjo pamatyti savo neišnešiotą, tačiau stabilios būklės kūdikį, tačiau po kelių valandų jos pačios savijauta staiga pablogėjo.
„Aš gulėjau palatoje ir pradėjau balti, man pasidarė silpna, personalui sakiau, kad man labai bloga. Todėl mane vėl išvežė į operacinę, buvo prasidėjęs vidinis kraujavimas. Gydytojai paskui sakė, kad labai baisiai viskas buvo, visus buvau labai išgąsdinusi“, – prisimena pašnekovė.
Teko pašalinti gimdą
Akvilė sako, kad pati tuo metu nelabai suprato, kas vyksta, todėl apie galimus blogiausius scenarijus net nespėjo susimąstyti.
„Kai mane išvežė, aš nelabai ką supratau. Girdėjau sakant – prasidėjo komplikacijos, bet nelabai ką galvojau tuo metu. Tik vėliau, po visų narkozių ir operacijų, kai visi pradėjo kalbėti, kokia čia buvo rimta ir pavojinga situacija, aš pradėjau suvokti, kad per plauką likau gyva. Tik vėliau pagalvojau, kad vaikų galėjau ir nebepamatyti.
Dabar pradedi suprasti, kad čia viskas buvo labai rimta. Gydytojai sakė, kad turiu džiaugtis, jog viskas taip laimingai baigėsi, nes mano gyvybė tikrai kabojo ant plauko“, – atvirai kalba telšiškė.
Moteris neteko daugiau nei trijų litrų kraujo, jai buvo perpilta penki vienetai eritrocitų masės. Prasidėjęs vidinis kraujavimas kėlė rimtą pavojų Akvilės gyvybei, todėl gydytojai nusprendė atlikti gimdos šalinimo operaciją.
„Manęs dar prieš Cezario pjūvio operaciją paklausė dėl gimdos, tai aš sakiau, kad jei yra galimybė, aišku, kad noriu ją išsaugoti. Tačiau, kai viskas prasidėjo, tos galimybės nebeliko. Pirmiausia gydytojai turėjo saugoti mano gyvybę, o ne gimdą, juk turiu tris vaikus – jiems reikia mamos“, – sako pašnekovė.
Stiprybės teikė vaikai
Po gimdos šalinimo operacijos moteris dar kurį laiką praleido ligoninėje, gulėjo ir intensyvios terapijos palatoje. Akvilė neslepia, kad šis periodas jai buvo itin sunkus:
„Ligoninėje buvo be galo sunku, aš daug verkiau, tris paras nemačiau ką tik gimusio vaiko, visiškai neturėjau pieno. Vienu metu man pradėjo kilti temperatūra, gydytojai nesuprato, kodėl. Tikrai viską atlaikyti buvo labai sunku psichologiškai.
Tuo labiau, kad dar du 5 ir 11 metų vaikai buvo likę namuose. Mažasis paskambina, pamato mane, pradeda verkti, aš verkiu iš paskos. Bet supratau, kad negaliu nukabinti nosies ir nuleisti rankų, turiu pasitikėti gydytojais, tikėti, kad viskas per laiką išsispręs.“
Moteris atvirai sako, kad sunkiomis akimirkomis jos stiprybės šaltinis buvo vaikai.
„Manęs namuose laukė vaikai, ir pati be proto norėjau juos pamatyti, žinojau, kad jie pasiilgę mamos. Vaikai yra prisirišę, niekada tiek laiko nebuvę atskirai.
Viduriniajam vaikui dabar turbūt ir tokia trauma yra likusi – jis dažnai klausia, ar tu nepaliksi manęs, ar neišvažiuosi į ligoninę? Tikrai yra dėl to išsigandęs. Tai ta mintis, kad vaikams reikia mamos, labiausiai ir palaikė“, – dalijasi Akvilė.
Už išgelbėtą gyvybę dėkoja medikams
Moteris neslepia, kad pirmomis dienomis susitaikyti su tuo, kad jai yra pašalinta gimda, buvo ganėtinai sunku, tačiau dabar ji pernelyg dėl to neišgyvena.
„Kelias pirmas dienas buvo nepilnavertiškumas, jausmas, kad kažkas yra blogai. Bet paskui viską pergalvojau ir supratau – juk jau turiu tris vaikus, todėl nesvarbu, ar gimda būtų, ar ne – daugiau vaikų vis tiek turbūt nesusilaukčiau. Galbūt dėl to ir buvo paprasčiau susitaikyti su ta mintimi.
Jei būčiau turėjusi tik vieną ir labai norėjusi dar, turbūt būtų buvę sunkiau. O dabar, sakyčiau, gana paprastai ir lengvai su tuo susitaikiau, tik porą dienų jaučiausi nekaip“, – atvirai kalba Akvilė.
Ji sako, kad po Cezario pjūvio, jo sukeltų komplikacijų ir gimdos šalinimo operacijos praėjus kiek daugiau nei mėnesiui, jau baigia visiškai atgauti jėgas ir jaučiasi pakankamai gerai.
„Man prirašė visokių vaistų, gėriau daug baltymų, tai jaučiuosi visai neblogai. Aišku, pasisukinėti ar pasilenkti dar galiu tik lėčiau, bet šiaip viskas gerai, sukuosi su 3 vaikais ir negaliu sakyti, kad man čia kažkas labai blogai būtų“, – dalijasi Akvilė ir priduria, kad labai džiaugiasi, jog pateko būtent į Kauno klinikų medikų bei personalo rankas ir dėkoja jiems už išgelbėtą gyvybę.
