Domanto mama Daiva Mažėtienė prisimena, kad pirmieji sveikatos negalavimai berniukui prasidėjo praėjusių metų gruodžio mėnesį. Tuo metu jis su krepšinio komanda buvo išvykęs į turnyrą Minske, o iš jo grįžo su pūlinukais ant delnų.
„Iš pradžių jų buvo mažai, vėliau – padaugėjo. Mes juos gydėmės, išgėrėme du kursus antibiotikų, bet pūlinukai labai sunkiai pasidavė gydymui, jie buvo labai keisti. Net kai baigėsi antibiotikų kursas, Domantui buvo silpna, liko uždegiminė temperatūra, todėl jau pradėjome ieškoti, kodėl taip yra“, – pasakoja berniuko mama.
Trylikamečiui per pusantro mėnesio buvo atlikta daugybė tyrimų, jam įtarė tuberkuliozę, tačiau nė vienas variantas nepasitvirtino. Medikai jau nebežinojo, ką dar būtų galima tirti, tačiau Kauno infekcinės ligoninės gydytoja nusprendė, kad reikėtų berniuką parodyti hematologams.
Mamos širdis jautė klastingą ligą
Kaunietė neslepia, kad mamos širdis jau anksčiau jautė, kad iš gydytojų lūpų greičiausiai išgirs būtent onkologinės ligos diagnozę.
„Mano širdis jautė, nes kai ieško daugiau nei mėnesį ir nieko neranda, jau pats matai, kad padarė viską ir kad gali būti tik kažkas klastingo. Vieną vakarą Domantas pasakė, kad jam sunku kvėpuoti, spaudžia krūtinę. Nusprendžiau, kad eisime darytis plaučių rentgeno, nes daug visko buvo tirta, bet būtent plaučiai šviesti nebuvo.
Kai padarė rentgeną, iškart supratau, kad dabar jau tikrai surado ligą, Ir kai rentgeną atlikusi moteris kolegės paklausė, ar taip būna vaikams, supratau, kad čia kažkas negerai. Taip viską suvedžiau ir laukiau, kol mano įtarimą patvirtins gydytojai“, – prisimena Daiva.
Netrukus medikai patvirtino mamos įtarimus:
„Mes vieną dieną pagulėjome infekciniame skyriuje, tada mus nuvežė į Kauno klinikas, padarė biopsiją ir iš pradžių nustatė II stadijos Hodžkino limfomą. Tačiau vėliau, kai padarė išsamesnius tyrimus, paaiškėjo, kad tai IV stadija.
Gydytojai stebėjosi, nes Domantas iš išvaizdos atrodė gan neblogai, tačiau vėžys buvo išplitęs po visą organizmą.“
Gerėjo ne tik sveikata, bet ir nuotaika
Berniuko mama atvirai kalba apie tai, kad išgirsti klastingos ligos diagnozę buvo sunku.
„Pati pradžia buvo prasta ir jam, ir man, nes viskas buvo netikėta, baisu, aplink buvo labai daug nežinomybės...“, – dalijasi Daiva.
Tačiau netrukus prasidėjo gydymas, kuris iš Domanto pareikalavo nemažai jėgų, bet davė džiugių rezultatų.
„Mums iš viso jau buvo 6 chemoterapijos – 2 buvo itin stiprios, po jų Domantas jautėsi silpnai, labai skaudėjo kaulus, po dviejų savaičių iš karto nuslinko plaukučiai. Tačiau po jų padarė pozitronų emisijos tomografijos tyrimą, kuris parodė, kad situacija gerėja.
Tada likusios 4 chemoterapijos buvo silpnesnės, todėl jas buvo lengviau pakelti. Dabar laukiame, kol bus pradėta taikyti spinduliavimo terapija. Gydytoja sako, kad kol kas tyrimai yra džiuginantys, viskas gerėja, židiniai susitraukia, yra neaktyvūs. Jei džiaugiasi ji, džiaugiamės ir mes“, – šypsosi moteris.
Su laiku gerėjo ne tik Domanto sveikatos būklė, bet ir nuotaika. Iš pradžių pykęs, kad liga iš jo atėmė didžiulę gyvenimo aistrą – krepšinį, palaipsniui berniukas suprato, kad neigiamos emocijos jam kovoti nepadės.
„Per pirmąsias chemoterapijas jis labai pyko ant visko ir visų, nes taip stengėsi dėl krepšinio, gydėsi traumas ir va, kuo baigėsi visos pastangos. Manau, kad tai ir buvo pagrindinė visų jo neigiamų emocijų priežastis. Bet aš jam kartojau, kad viskas – palik ramybėje tuos metus, jie buvo, praėjo, o mes gyvename toliau ir turime žiūrėti, ką galime padaryti dabar, kad išsikapstytumėm ir užbaigtumėm tą blogą periodą.
Tai jis kažkaip sugebėjo su savimi susitarti ir save įtikinti, kad neigiamos emocijos nepadės ir reikia mąstyti teigiamai. Domantas tapo daug linksmesnis, paprasčiau į viską žiūrintis ir aš juo labai džiaugiuosi, jis yra lengvas ligonis. Su juo smagu būti, jis moka ir mane pralinksminti, sugeba net ir tamsiame fone rasti šviesos lopinėlį“, – sako Daiva.
Tikisi, kad liga ilgalaikių pasekmių neturės
Tačiau panašu, kad pats Domantas yra tas šviesos lopinėlis tamsiame fone. Jis – labai mylimas aplinkinių, nes kitiems dovanoja pozityvias ir teigiamas emocijas.
„Aš pati sau neturiu atsakymo, kodėl taip yra, bet jį tikrai iš karto pastebi, kad ir kur jis benueitų. Galbūt taip yra dėl to, kad jis turi labai daug empatijos, visada žmonėse ieško gerų dalykų, bando ieškoti pateisinimų, jei kas nors pasielgia negražiai“, – pasakoja pašnekovė.
Gražių žodžių Domantas sulaukia ir ligoninėje, kur jį pastebi kitų sergančių vaikučių tėvai, o ir patys ligoniukai nori su juo pabendrauti, sako, kad jis labai protingas, drąsus, mokantis pralinksminti. Tačiau Daiva sako nesijaučianti turinti teisę save laikyti ypatingo berniuko mama.
„Apsilankius onkologiniame skyriuje, galima pamatyti kur kas ypatingesnių mamų ir vaikų... Mano akimis, mes ten buvome vieni iš sveikesnių, yra ir tokių, kuriems gydymas nebepadeda, situacijos yra labai sudėtingos, todėl tie ligoniukai ir jų mamos yra ypatingi, nes nepasiduoda ir džiaugiasi kiekviena akimirka“, – neabejoja kaunietė.
Ji neslepia, kad viskas nėra tik rožėmis klota ir kartais pasitaiko labai sunkių akimirkų, tačiau pagrindinis jos noras – kad Domantas savyje nelaikytų neigiamų emocijų ir atvirai pasakytų, kaip jaučiasi.
„Būna, kad iškeikiam likimą ir viską, ką tik nori, bet aš jam visada sakau, kad geriau parėk garsiai, mes kaip nors išklausysim, prakentėsim, bet nieko nelaikyk savyje. Mes nuo pat ligos pradžios stengėmės daryti viską, kad jis turėtų kuo daugiau teigiamų emocijų ir, panašu, kad tai duoda rezultatų.“
Šiandien moteris yra be galo dėkinga ne tik medikams, bet ir savo darbdaviams, Domanto mokyklos bendruomenei, kurie labai supratingai pažvelgė į visą situaciją ir stengėsi padaryti viską, kad šeimai ją ištverti būtų kuo lengviau.
„Man darbdaviai sudarė sąlygas dirbti nuotoliniu būdu, o Domantui mokytojai atsiųsdavo užduotis, kurias jis turėjo padaryti. Jis visą laiką labai gerai mokėsi, namuose aš jo besimokančio praktiškai nematydavau, nes jis viską padarydavo klasėje ir gaudavo geriausius pažymius. Nesinorėtų, kad dėl ligos prarastų šią savo savybę“, – šypsosi Daiva.
