Parduotuvėje nutiko tokia situacija, po kurios aš dar labiau įvertinau savo laisvę ir galimybę pirkti ir rinktis tai, ko man reikia ir labiausiai norisi. Kol žiūrinėjau sukneles ir ieškojau savo dydžių, mano ausys nukrypo link vyro ir moters dialogo.
Moteris pasiėmė suknelę ir prisidėjo prie savęs. Apžiūrėjo, kaip atrodo, tik staiga man net ausis užgulė išgirsta vyro replika moteriai: „jau šitos tai tikrai nepirksiu, pažiūrėk kokia atvira.“
Na ir nelemtas mano smalsumas!
Norėdama ir aš įvertinti (nors kas man iš to), ar tikrai ta suknelė tokia jau atvira, priėjau arčiau, apsimečiau, lyg ieškočiau sau tinkamo drabužio, o iš tiesų nužiūrėjau tą jauną moterį veidrodyje.
Lieknutė, mažutė, o suknutė tokia lėlės stiliaus – stipriai įlieminta, nedidele iškirpte, bet visiškai trumpa. Jei man kas duotų jos figūrą, su tokiomis suknelėmis aš eičiau visur ir visada!
Bet štai ji negali spręsti, kas jai tinka, nes šalia jos yra vyras, kuris pasakė griežtai, kad šios suknelės jai nepirks. Net išsigandau po tokių jo žodžių – kodėl jis sprendžia, kas tinka kitam žmogui? Kaip jis drįsta „leisti“ arba „neleisti“?
Negaliu patikėti, kad mes, moterys, nuolat kovodamos už savo laisves ir teises leidžiame savo vyrams spręsti už mus. Tokie dalykai tikrai peržengia visas ribas.
Deja, nebuvo progos pasakyti merginai, kaip ji puikiai atrodo, bet aš labai širdyje tikiu, kad ji susiprato, kad ji bent apmąstė variantą priimti sprendimą pačiai!
Juk ji yra suaugusi moteris, tad nuo kada vyrai už mus sprendžia?
Autorius: skaitytoja Elvyra
