Teresės sūnus Darius buvo aukštas (195 cm ūgio) ištvermingas vyras ir sveikata niekada nesiskundė.
Po vidurinės mokyklos baigimo jis kurį laiką studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete, tačiau vėliau išvažiavo dirbti į Angliją, o grįžęs įsidarbino plastikinių dirbinių įmonėje, dirbo trimis pamainomis.
„Labai mylėjau savo sūnų, – pasakoja moteris. – Kaip sakoma „visą savo dūšią“ į jį įdėjau. Jis taip pat labai mane mylėjo, kartu praleisdavome daug laiko. Buvome laiminga šeima...“
Netikėtai pradėjo kristi svoris
Pasak Teresės, palaipsniui ji pastebėjo, kad Dariui pradėjo kristi svoris.
„Žiūriu – iš pradžių apie dešimt kilogramų nukrito, po to – dvidešimt, – prisimena moteris. – Galvojau, gal daug dirba arba tiesiog nori sulieknėti, kad patiktų merginai, su kuria tuo metu draugavo? Todėl nesiryžau jam nieko sakyti ir ko nors klausti...“
Pasak Teresės, tada Darius pas gydytoją taip ir nesikreipė, laukė dar kelis mėnesius.
„Manau, kad nesikreipti laiku pas gydytoją buvo lemtinga mano sūnaus klaida, – kalba moteris. – Gal tada dar buvo galima ką nors padaryti, gal galima buvo tą ligą kažkaip dar sustabdyti? Tačiau, manau, Darius netikėjo, kad tai yra taip rimta.“
Storosios žarnos vėžys
Tačiau atėjo diena, kai Darius po tyrimų išgirdo baisią diagnozę – jam buvo nustatytas storosios žarnos vėžys, trečia stadija.
„Gydytojai mums sakė, kad storosios žarnos vėžiu tokioje jaunystėje susergama retai, – kalba moteris. – Tačiau mano sūnui taip atsitiko.
Pasak Teresės, tada jų šeimos gyvenimas tapo tikru pragaru, kuris truko keletą metų... Ir ji iki šiol atsimena kiekvieną savo sūnaus ligos dieną, lyg tai būtų įvykę vakar.
Tikėjimas gera baigtimi buvo stiprus
„Net pagalvoti iš pradžių negalėjome, kad Dariui reikės tiek daug iškęsti, – prisimena Teresė. – Visi buvome įsitikinę, kad liga pagydoma, kad jis jaunas ir greitai pagis. Buvo padaryta primoji operacija, kuri iš tiesų labai padėjo ir ištisus metus viskas su sveikata Dariui buvo gerai...“
Dariaus draugai jo nepaliko, buvo ištikimi jam visą laiką, palaikydavo kaip tik galėdavo.
„Mes visi buvome įsitikinę, kad Darius pasveiks, – prisimena moteris. – Tiek aš, tiek jo draugai... Ypač tas tikėjimas sustiprėjo po pirmos sėkmingos operacijos, kai jis vėl pradėjo valgyti, jam pradėjo atsistatinėti svoris... Džiaugėmės tuomet visi... Ir sūnus buvo labai laimingas... Tikėjo, kad baisi liga atsitraukė...“
Teresė visada stengėsi, kad jos šeima gautų sveiką, kokybišką maistą.
„Aš niekada nepirkdavau savo vaikams jokių ten koka-kolų ar čipsų, visada gaminau jiems naminį maistą, – pasakoja Teresė. – Pietums šeimai paduodavau savo virtą sriubą ir antrą karštą patiekalą. Tikrai nuoširdžiai stengiausi, kad mano artimi žmonės visada gautų gerą ir skanų maistą... Todėl negaliu suprasti, kodėl sūnus susirgo tokia liga... Čia jau tikrai ne nuo maisto... Kažkokios kitos čia greičiausiai buvo priežastys...“
Ligos paaštrėjimas
Praėjus metams po operacijos, Dariaus liga staiga paaštrėjo.
„Tada visiems mums prasidėjo tikras pragaras, – prisimena Teresė. – Vėl prasidėjo operacijos, chemoterapijos, sepsiai sekė vieni po kitų. Buvo labai baisu...“
Po paskutinio intensyvaus onkologinio gydymo Santariškėse gydytojai pasakė, kad jų galimybės padėti Dariui pasibaigė ir niekuo daugiau jie jam padėti negali.
Darius atlaikė 14 operacijų ir 6 chemoterapijos gydymo kursus.
„Kiek mano sūnui dar liko gyventi? – nedrąsiai tada paklausė Teresė gydytojo Santarų klinikose.
„Manau, kad apie pusę metų... – atsakė šis. – Jeigu jis būtų vyresnis, pasakyčiau tiksliau.
„Ką dar galime padaryti, gydytojau, patarkite? – maldavo motina.
„Yra čia toks hospisas, galite į juos kreiptis, – tarė gydytojas. – Mes daugiau niekuo padėti negalime.
Darių išrašė iš Santaros klinikų ir išvežė namo. Joks gydymas ar vaistai jam jau nebuvo skirti.
Pasak Teresės, tuo metu jie visi buvo visiškai palūžę ir išsekinti. Gyvenimas šeimai buvo virtęs tikru pragaru, kuriam nesimatė pabaigos...
Namų hospisas suaugusiesiems
„Darių atvežė į namus. Tolimesnis gydymas mano sūnui nebuvo skirtas, jis mums buvo atvežtas numirti, – pasakoja Teresė. – Apimta visiškos nevilties paskambinau tada į VšĮ Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisą ir paprašiau, kad kas nors iš jų pas mus atvyktų ir patartų ką daryti.
Teresė prisimena, kad tada atvyko namų hospiso suaugusiesiems komanda.
„Jūs net neįsivaizduojate, kokią didžiulę reikšmę mums tada turėjo namų hospiso slaugytojos Anos apsilankymas , – su ašaromis akyse kalba moteris. – Ji suteikė mano sūnui viltį. Slaugytoja buvo apsirengusi baltu chalatu, turėjo medicininį krepšį, skleidė pasitikėjimą ir viltį. „Nenusimink, mes dar pakovosime, – pasakė tada Dariui. – Neklausyk, kas ten ką sako... Dabar pasaulyje vyksta daugybė stebuklų, tūkstančiai žmonių pagyja, kai jau gydytojai nieko negali padaryti... Jūsų sūnus dar jaunas, viskas jam bus gerai...“
Pasak Teresės, tie žodžiai tuo metu jai buvo kaip balsas iš dangaus.
Kai moteriai jau atrodė, kad visas pasaulis yra prieš ją ir jokios vilties jau nebėra – staiga jos pusėje atsirado žmogus su baltu chalatu, kuris vienintelis išdrįso kalbėti kitaip, negu iki tol kalbėjo visi kiti, pranašavę jos sūnui greitą mirtį.
„Tada pajutau didžiulį pasitikėjimą Ana ir jos žodžiais, – prisimena jaunuolio mama – Ji suteikė man didžiulės stiprybės... Ir viltį. Priėjusi prie Dariaus sakau: „Žiūrėk, sūnau, pas tave atvažiavo tikra pagalba, žmogus kuris nori tau padėti iš visos širdies ir viską dėl to padarys... Tau tikrai bus geriau, tu pradėsi valgyti, tavo imunitetas sustiprės ir tu pradėsi sveikti...“
Anos ir Dariaus bendravimas
Po apsilankymo Dariui labai palengvėjo psichologiškai. Tai iškart pajuto visa šeima.
„Nudžiugome, kad namų hospiso komanda atvažiuos pas Darių kasdien, taip pat savaitgaliais ir viskuo pasirūpins, – prisimena Teresė. – Iš tikrųjų atvažiuodavo nepraleisdami nei dienos, pertvarstydavo Darių, suleisdavo jam vaistus…“ Taip pat pasirūpindavo visais reikalingais vaistais ir tvarsčiais.
Teresė prisimena, kad Darius labai laukdavo namų hospiso slaugytojos atvažiavimo, nepaprastai ja pasitikėjo.
„Kai Ana atvykdavo, mano sūnus šypsodavosi, matydavosi, kad jam būdavo labai gera, – pasakoja Teresė. – Jis jusdavo iš jos sklindančią ramybę ir viltį, pamiršdavo savo ligą ir labai norėdavo bendrauti…“
„Sūnau, tu gyvensi,“ – sakydavau žiūrėdama jam į akis, – pasakoja Teresė. – Na va, žiūrėk, tau žaizda burnoje jau beveik užgijo, jau vėl gali valgyti... O jeigu valgysi – priaugsi svorio... Ir imunitetas tada atsiras... Viskas bus gerai, Dariau, tu pasveiksi...“
Namų hospiso komanda lankė Darių kasdien tris mėnesius, tačiau vieną dieną vaikinui staiga prasidėjo stiprus kraujavimas. Per keliolika minučių jis neteko net dviejų litrų kraujo.
Darių teko skubiai išvežti į Lazdynų ligoninę, kur vaikinas mirė.
„Su slaugytoja Ana bendraujame iki šiol... Ir iki šiol prisimenu tą neįkainojamą hospiso pagalbą pačiu sunkiausiu mano gyvenimo metu, kai šalia manęs buvo mirštantis sūnus, o aplinkui – tikras pragaras, – sunkiai rinkdama žodžius kalba Teresė. – Jeigu ne hospisas, jeigu ne Ana, jeigu ne tuo sunkiu metu mums suteikta didžiulė medicininė, psichologinė ir visa kita pagalba – neįsivaizduoju, kaip mes būtume vieni visą tai atlaikę... Iš visos širdies linkiu jiems viso ko geriausio jų neįsivaizduojamai sunkioje šventoje misijoje...“
Vilniaus Pal. Kun. Mykolos Sopočkos hospisas nemokamai teikia profesionalią medicininę priežiūrą ir slaugą onkologinėmis bei kitomis ligomis nepagydomai sergantiems vaikams ir suaugusiesiems stacionare ir pacientų namuose.
