Su Jurgita bendravome dar praėjusių metų lapkritį. Tą kartą moteris laukė chemoterapinio gydymo, paaiškėjus rimtai diagnozei – II stadijos, trigubai neigiamam krūties vėžiui. Šiandien apie paskutines J. Edemakhiotos gyvenimo akimirkas kalbamės su jos vyriausiu 21-erių sūnumi.
Praėjusios savaitės pradžioje apie artimos draugės netektį socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė Jurgitos draugė Viktorija. „Kilk aukštai, miela Jurgita“, – savo įraše atsisveikino ji. Susisiekus su moterimi paaiškėjo, kad paskutiniosiomis gyvenimo dienomis draugei teko patirti ne tik begalę skausmo, tačiau ir neteisybės.
Prastėjanti sveikatos būklė
Apie tai papasakoti sutikęs Jurgitos sūnus sako, kad mamos sveikatos būklė buvo kur kas prastesnė nei buvo tikėtasi. Paskyrus gydymo planą, Jurgitai neliko kito varianto kaip pradėti chemoterapinį gydymą, kadangi atlikti operaciją buvo pernelyg pavojinga dėl išplitusio vėžio.
„Bandant taikyti skirtingas chemoterapijas mamai augliai šiek tiek susitraukė, kad juos būtų galima operuoti, tačiau atlikti šią procedūrą vis tiek išliko pavojinga. Tuo metu gydytojai nusprendė amputuoti tik vieną krūtį, nes sveikata buvo labai nusilpusi ir reabilitacija po operacijos būtų buvusi ilga ir sunki. Po operacijos gydytojai planavo amputuoti ir antrą krūtį metų bėgyje, jei gydymas būtų buvęs sėkmingas“, – pasakoja jis.
Anot Giedriaus, pirmoji operacija truko 7 valandas. Tačiau jos metu paaiškėjo, kad vėžys yra gerokai kur kas daugiau išplitęs nei tai parodė PET tyrimas. Gydytojai patikslino, kad Jurgitai vėžys buvo drastiškai išplitęs ne tik iki limfmazgių, tačiau ir iki kaulų, giliau po krūtimi.
„Vėliau, pritaikius radiacinį švitinimą, vos kelių savaičių eigoje daktarai atrado metastazes ir nugaroje, ir ant pečių. Skausmas buvo nepakenčiamas, tad nors mama ir visada vaikščiojo su morfijaus lipdukais, tačiau vis nesugebėdavo sulaikyti skausmo ašarų, užmigti ar laisvai vaikščioti“, – dalinasi sūnus.
Laikui bėgant Jurgitos sveikata prastėjo, vis dažniau pakildavo temperatūra, kuri dažniausiai svyruodavo nuo 37 iki 39 laipsnių. Pasak sūnaus, temperatūra buvo vienas iš rodiklių indikuojantis uždegimą:
„Dėl sepsio rizikos gydytojai reikalaudavo atvykti į skubios pagalvos skyrių, kad būtų galima ištirti. Beveik kas dvi savaites ten vykome kovo–gegužės laikotarpiu. Atvykus gydytojai padarydavo tyrimus, tačiau niekur nerasdavo stipraus uždegimo. Kadangi šilo orai, jie viską nurašydavo kaip plaučių uždegimą.
Suleidus kelias antibiotikų lašelines, po 3-4 dienų mama būdavo išleidžiama namo su nurodymu vartoti paracetamolį. Visi žino, kad to daryti vėžiu sergantiems žmonėms nerekomenduodama, nes tai neleidžia pastebėti, kada pakyla temperatūra.
Be to, matant, koks buvo maitinimas onkologiniame skyriuje, taip pat likau nustebęs. Cukriniai vafliai, ledai, sausainiai, saldainiai ir sultys – juk visi žino, kad cukrus – vienas didžiausių vėžio draugų.“
Tokias kančias, anot Giedriaus, mamai teko kęsti iki gegužės mėnesio, kol vieną dieną Jurgita ir vėl papuolė su panašiais simptomais į ligoninę. Tą kartą ir vėl buvo paskirtos tos pačios procedūros, tas pats gydymas.
Sūnus sako, kad per gydytojų aplaidumą, kateteris buvo įstatytas su per trumpa adata, todėl visą parą leidžiami vaistai keliavo ne į kraują, o į kūną, raumenis.
„Daktarai tai pastebėjo tik tada, kai mamos visas šonas ir ranka tapo ištinusi. Gydymo metu temperatūra nekrito, sveikata tik prastėjo. Maža to, gulėdama ligoninėje ji pasigavo vadinamą „ligoninės bakteriją“, kurią turi 10 proc. medicinos darbuotojų – taip man paaiškino seselės“, – priduria jis.
Jurgitos sūnus sako, kad kaip ši bakterija plinka ir kokia ji yra, jis taip jokio konkretaus atsakymo į visus šiuos klausimus taip ir negavo. Pasigavusi šią bakteriją, Jurgita kuriam laikui buvo izoliuota, o vaikai ją aplankyti galėjo tik su specialiais kostiumais:
„Esant šiai bakterijai mamai plaučiuose ėmė kauptis skysčiai. Vietoje to, kad būtų punktuojami plaučiai ir prijungiami kateteriai, kuriais skysčiai galėtų iškart nubėgti, gydytojai nusprendė laukti, kol kažkuris iš plaučių prisikaups skysčių ir bus galima vienu metu nutraukti juos.
Nutraukus vieną plautį, laukdavo kito ir taip toliau. Kiekvieną kartą nutraukdavo po 1-2 litrus skysčių – taip teisinosi, kad jie yra atsiradę dėl bakterijos.“
Paskutinės akimirkos kartu
Galiausiai nutiko tai, ko niekas nesitikėjo – trūko vienas Jurgitos plautis. Pasak medikų, jis būtų užgijęs pats, tačiau netikėtai, kaip teigia Giedrius, medikų pradurtas buvo ir antrasis plautis.
Tai nutiko gegužės 25 dieną, o 26 d. turėjo būti ištraukti skysčiai iš kito plaučio. Vis dėlto, nuvežus Jurgitą į operacinę, gydytojai nusprendė nerizikuoti, kadangi moters sveikata buvo per silpna.
„Tą dieną ir sulaukėme tragiškų žinių. Iš gydytojos gavau atskirą pakvietimą atvykti ryte, kas nebuvo įprasta. Sužinojau, kad mama yra sunkioje padėtyje ir paklausė, kada su ja galėtų atvykti pasimatyti ir kiti mažamečiai vaikai.
Tuo metu vaikai buvo mokykloje, tad ramiai atsakiau, kad jie galėtų atvykti šeštadienį. Tačiau tuo metu pribloškė gydytojos atsakymas. Ji teigė, kad mama iki šeštadienio gali ir nebeištempti.
Nusivedusi į kitą kabinetą ji man paaiškino, kad mamos kraujas yra be galo nusilpęs ir net perpilant jį, niekaip nebepavyksta jo atstatyti. Kaip vėliau paaiškėjo, skystis plaučiuose buvo vėžinių ląstelių, o ne bakterijos pasekmė. Ir žinant situacija su plaučiais, mama vos kvėpavo...“ – pasakoja sūnus.
Giedrius sako, kad atvežus vaikus ir leidus jiems atsisveikinti su mylima mama, jis pajuto iš medikų spaudimą leisti mamai taikyti sedaciją. Nors žodis „sedacija“ ir nebuvo įvardijamas tiesiogiai, tačiau sūnus sako supratęs, kas slypėjo už viso to:
„Gydytojai sakė, kad tai – miego vaistai, leidžiantys atlaisvinti skausmą ir suteikti komfortą. Galiausiai visai netikėtai viena iš seselių prasitarė apie sedaciją, todėl tiek aš, tiek ir mama likome nustebę, jos atsisakėme. Matydami, kaip vaikai rėkia atsisveikindami su mama, gydytojai ir toliau aplinkui vaikščiojo su šypsena veide.
Kvėpuoti mamai darėsi vis sunkiau, didėjo skausmas. Kas pora valandų buvo didinamos morfijaus dozės, kad tik jai būtų lengviau. Vakarui atėjus, mama nei miegojo, nei turėjo sąmonę. Sėdint vis krito, nereagavo į mūsų žodžius ir buvo giliame skausme.“
Matant nepakeliamą Jurgitos skausmą, medicinos seselės pasiūlė taikyti minimalią dozę sedacijos, kad moteris galėtų lengvai išsimiegoti. Sūnus sako, kad seselės tvirtino, jog tai – nepilna dozė ir po nakties mama pabus.
„Žiūrint, kaip mama kankinosi, sutikome. Iš tiesų, kito pasirinkimo ir neturėjome, nes skausmui pasiekus tam tikrą lygį, leidimą sedacijos taikymui galėjo paskirti ir pats gydytojas. Mamai ramiai užmigus, ji numigo kelias valandas. Tačiau šeštadienio naktį, apie 1:20 val., ji atsikvėpė paskutinį kartą ir iškeliavo aukščiau“, – dalinasi paskutine savo mamos gyvenimo akimirka sūnus.
Sudėtinga finansinė situacija
Dar lapkričio mėnesį Jurgita dalinosi, kad visai neseniai ji buvo pakeitusi darbą. Tačiau ji nebuvo įdarbinta pilnu etatu, dirbo dieniniais arba savaitiniais kontraktais. Sūnus pasakoja, kad net ir išgirdusi klastingą diagnozę bei prastėjant sveikatai, jo mama vis ėjo į darbą, kiek tik pajėgė.
„Paskutiniu laiku, prieš gaudama nedarbingumo pažymą, ji vos turėjo jėgų, beveik visai nebėjo į darbą. Be to, nedarbingumo pašalpa buvo paskaičiuota nuo paskutinio mėnesio algos ir siekė 60 procentų. Kadangi pastaruoju metu mama visai nebegalėjo eiti į darbą, pašalpa jai buvo paskaičiuota vos 45 eurai į dieną, apie 900 eurų per mėnesį. To užteko padengti nuomą ir vandens sąskaitą“, – pasakoja pašnekovas.
Paskyrus pašalpą, pinigėlių trūko apmokant kitas įmokas, sąskaitas, kelias paskolas ir pasirūpinant dviem mažamečiais vaikais: „Didelės buvo ir ligoninės sąskaitos. Nors draudimas ir dengia didžiąją sumos dalį, tačiau turėjome susimokėti apie 50-150 eurų už kiekvieną vizitą bei dar daugiau, jeigu mama buvo paguldoma į ligoninę kelioms dienoms.“
Giedrius sako, kad dauguma paskolų bus nurašytos, kadangi jos buvo imtos mamos vardu. Vis dėlto, liks viena paskola, kurią sūnus buvo pasiėmęs kartu su mama, kuomet prireikė pagalbos padengiant advokatų išlaidas per sudėtingas skyrybas.
Ištarus paskutinį sudie savo mylimai mamai, vaikai išgirdo ir dar vieną nemalonią žinią – trijų mėnesių eigoje jiems teks išsikraustyti iš nuomojamo buto, kadangi gyvenamasis namas, kuriame yra butas, nepraėjo inspekcijos ir dabar turės būti renovuojamas.
Giedrius sako, kad užklupus tokioms aplinkybėms jis neprašo paramos, tačiau išlieka atviras: „Nemeluosiu, esant 21-erių ir užklupus tokioms finansinėms bei emocinėms atsakomybėms, nėra lengva. Tačiau žinau, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje yra daug didesnių ir labiau komplikuotų situacijų bei tragedijų.“
Anaiptol, kaip rudenį pasakojo ir pati Jurgita, taip šiandien pagrindinę istorijos mintį pažymi ir jos sūnus. Giedrius sako, kad kiekviena moteris, pajutusi bent menkiausią įtarimą ar simptomus turėtų nedelsti bei kreiptis į medikus ir pasirūpinti savo sveikata.
„Ši istorija – paskata moterims, o ypač mamoms, pasiruošti netikėtai diagnozei, sukaupti pakankamai lėšų, apsidrausti, sukaupti atminimų savo vaikams, mylimiems žmonėms“, – pabrėžia sūnus pokalbio pabaigoje.
Norintiems padėti:
Paypal: [email protected] arba sąskaita: Giedrius Gailius; BE10 0636 2359 0504
|
