„Nors augau tvarkingoje šeimoje, dar vaikystėje turėjau nemažai problemų. Man trūko meilės, nebuvau patenkinta draugais ir artimaisiais, tarp kurių gyvenau.
Nepaisant to, būdama jauna dar mokėjau džiaugtis gyvenimu ir žavėtis tiesiog mėlynu dangumi ar žalia žole, o liga prasidėjo, kada nustojau jausti šį gyvenimo džiaugsmą blaiva ir norint tai pajusti man reikėdavo alkoholio.“, – kalba moteris.
Susižavėjo narkomanais
Asta prisimena, kad alkoholio paragavo gana vėlai ir tam turėjo įtakos griežtas tėvų auklėjimas, dėl kurio, kaip ji sako, tėvus keikė, jautėsi nemylima, tačiau šiandien už suteiktą padorų ir tvarkingą gyvenimą jauname amžiuje ji dėkoja.
„Manau, jei būčiau turėjusi galimybę pradėti gerti anksti, manęs čia nebebūtų, nes tik paragavus alkoholio, jis man iškart prilipo.
Pas mane nebuvo kultūringo kokteilių pagurkšnojimo bare etapo, iškart nevaržydama savęs galėdavau prieš einant į šokius tualete viena išgerti pusę butelio degtinės. Išgėrus dingdavo jausmas, kad manęs niekas nemyli, nebelikdavo drovumo, kompleksų, kurių visuomet turėjau nemažai“, – pasakoja Asta.
Pasak moters, tiek alkoholikams, tiek narkomanams, ateina metas, kada svaiginimasis ima nebeteikti džiaugsmo, o Astai tai nutiko gana greitai.
Vėliau, dėl pasireiškusių emocinių sunkumų ir kreipusis į gydytojus, šie merginai diagnozavo emocinius asmenybės sutrikimus, tačiau ji nesugebėjo pripažinti, kad dėl visko kaltas alkoholis ir prisidengianti medikų diagnoze gėrė toliau įtikinėdama save, kad jei neturėtų psichinių sutrikimų, alkoholio nereikėtų.
„Bandžiau savo problemas spręsti įvairiausiais būdais ir kadangi nuo vaikystės man šeimoje trūko meilės, įsivaizdavau, kad šį trūkumą užpildysiu susilaukusi vaiko. Taigi, ištekėjau vien tam, kad pastočiau, greitai išsiskyriau ir, žinoma, susilaukus vaiko mano problemos niekur nedingo.
Prieš tai gyvenau Vilniuje, tačiau santuoka buvo atvedusi į provinciją, o po skyrybų likau viena, su mažu vaiku įstrigusi nuobodžiame mažame mieste, kur vieninteliai įdomūs, protingi žmonės man atrodė narkomanai“, – sako moteris.
Manė esanti pavyzdinga mama
Kadangi Astą dėl susiklosčiusių aplinkybių apėmė didžiulė neviltis, alkoholis, kurį gerdavo iki sąmonės netekimo, sukeldavo vis daugiau problemų, moteris nusprendė išbandyti narkotikus.
Kaip Asta pasakoja, ją narkotikai ir juos vartojantys žmonės sužavėjo tuo, kad yra visiškai kitokie nei alkoholikai. Jie atrodė švelnūs, intelektualūs, su jais galėdavai kalbėtis visą naktį ir gyvenimas jų atrodė kur kas geresnis.
„Be abejo, tas gerumas truko trumpai, mano degradacija buvo labai staigi: praradau darbą, butą, su mažu vaiku išsikėliau gyventi į baisų bendrabučio kambarį. Vis dėlto, vartojant narkotikus man atrodė, kad esu pavyzdinga mama, ne tokia kaip alkoholikės, nes pavartojusi narkotikų vėl pataisydavau sveikatą ir galėdavau tiek vaiką nuvesti į darželį, tiek pasirūpinti buitimi.
Vėliau buvo daugybė bandymų pabėgti nuo priklausomybės, tačiau vis tiek niekaip negalėjau įsivaizduoti savo gyvenimo be jokių svaigalų. Gyvenau viltimi, kad ateis laikas ir kažkokiu būdu savaime viskas susitvarkys“, – aiškina moteris.
Dėl per didelės baimės atsidurti kalėjime, ilgainiui Asta vėl narkotikus iškeitė į alkoholį. Tai padėjo baigti mokslus, gauti mokytojos darbą, tačiau alkoholizmas, vyrų keitimas, smurtas nesibaigė.
„Galvojau, jog pakeitusi gyvenamąją vietą susitvarkysiu gyvenimą, todėl susiradau mokytojos darbą ir apsigyvenau netoli Vilniaus, kur niekas manęs nepažinojo. Visgi, po poros metų problemos tapo vėl aiškiai matomos.
Nenorėjau alkoholio, aš jo nekenčiau, bet negalėjau negerti. Ateidavo savaitgalis, būdavo prisikaupę tiek įtampos, pykčio ir skausmo, kad išgerdavau viską, kas turėdavo alkoholio kvapą“, – atvirauja pašnekovė.
Mokytoja, važinėjanti į taborą
Asta ironizuoja, jog būdama suaugusi moteris, bebaigianti ketvirtą dešimtį, dirbdama mokytoja vėl pradėjo vartoti narkotikus, kurių įsigyti tekdavo važiuoti į taborą.
„Galvojau, kad jau turėdama patirties sugebėsiu vartoti saikingai, pavyzdžiui, kartą per mėnesį. Žinoma, nepavyko, tada nusistačiau kartą per savaitę. Tuo metu uždirbau neblogai, tačiau ir tų pinigų nepakako, prisiimdavau greitųjų kreditų, meluodama sau, kad pinigų reikia kokiam nors daiktui įsigyti, tačiau juos išleisdavau narkotikams. Visą laiką man atrodė, kad aš neperžengiu ribos, išlieku gerojoje visuomenės pusėje, nes turiu išsilavinimą, dirbu mokytoja, turiu savo butą, mašiną, iš šono atrodo, kad viskas puiku, tačiau vieną dieną gulėdama po eilinių išgertuvių visa sumušta suvokiau, kad po 20 metų kančios pasiekiau dugną ir yra du pasirinkimai: arba eiti iki gėdingos pabaigos, arba keistis“, – prisimena moteris.
Ieškodama išeities ir pagalbos, Asta teigia, kad pradžia buvo labai sunki, nes net ir lankant savitarpio pagalbos grupes, socialines tarnybas, net užsidarius vienuolyne ir meldžiantis, viskas pasibaigdavo kelione į taborą. Moteriai trūko žmogaus su tokia pačia praeitimi ir atrasta išeitimi, kuris ją suprastų ir konkrečiai papasakotų, ko imtis.
Išeitis yra
Tuomet moteris sugalvojo dar vieną išeitį – ištekėti už panašią patirtį turinčio žmogaus ir kartu bandyti sveikti.
„Manėme, kad meilė ir tarpusavio supratimas gali išgelbėti, bet bandant gyventi blaiviai beprotybė niekur nedingo: dėl smulkmenų kildavo triukšmingi konfliktai, ištikdavo isterijos priepuoliai, galiausiai vyras neiškentė skausmo ir pradėjo karts nuo karto vartoti“, - sako moteris.
Asta nebematė prasmės niekur – nei vartojime, nei blaiviame gyvenime, buvo visiškoje neviltyje, o jos vyras išėjo iš namų ir susirado pagalbą – globėją, anoniminį alkoholiką, kuris jam pažadėjo perduoti 12 žingsnių programą.
„Tai dvasinė veiksmų programą, kurios tikslas – atrasti savo Aukštesniąją jėgą, Dievą, kaip mes jį suprantame, kuris išvaduotų mus iš priklausomybės. Juk tai kūno, proto ir dvasios liga. Tokiems kaip aš neužtenka nevartoti – beprotybė, egoizmas ir puikybė niekur nesitraukia ir nevartojant, verčia jausti savigailą, nepasitenkinimą gyvenimu, depresiją, vienatvę. Galų gale nebeištvėrus savo būsenos, vėl imi vartot", - atvirauja Asta.
Būtent šiuo tikslu buvo įkurta draugija DAA (Drug addicts anonymous, liet. priklausomi nuo narkotikų anonimai) – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, stiprybe ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo narkotikų ir visų kitų psichiką veikiančių medžiagų priklausomybės. Vienintelis draugijos tikslas – perduoti žinią apie save ir savo sveikimą tiems asmenims, kurie dar kenčia nuo narkotikų ir visų kitų psichiką veikiančių medžiagų priklausomybės. Grupių veikla remiasi vieno priklausomojo savanoriška pagalba kitam.
Susirinkimai Vilniuje (grupė „Išeitis yra“) vyksta adresu: Panerių g. 4 , Vilnius.
Uždari susirinkimai: Antradieniais, šeštadieniais – 18. 30 val.
Laukiami priklausomi nuo bet kokių psichiką veikiančių medžiagų – alkoholio ir/ar bet kokios rūšies narkotikų.
