Šimtalapiai Snieguolės gyvenime atsirado ne taip jau seniai. Moteris buvo pardavimų vadybininkė, tačiau prieš beveik 6-erius metus išėjusi į motinystės atostogas, į ankstesnį darbą taip ir nebesugrįžo.
„Būdama dekrete, turėdama laisvo laiko ir mažai veiklos, pirmą kartą prieš kokius trejus metus iškepiau šeimai šimtalapį. Visada mėgdavau gaminti kokius nors įdomesnius patiekalus, bet niekada nebuvau didelė konditerinių kepinių gerbėja.
Kepti būtent šimtalapį pasirinkau iš smalsumo. Daug kas sakė, kad tai labai sudėtingas kepinys, atima laiko, reikalauja kantrybės, todėl pasidarė įdomu, ar man pavyks“, – kepimo pradžią prisimena Snieguolė.
Ji neslepia, kad pirmas blynas nebuvo itin pavykęs, o ir vėliau teko ne kartą taikytis su nesėkmėmis:
„Buvo ir sudegęs, ir per sausas, ir per saldus, ir neiškepęs – buvo visko, kas tik galėjo nutikti kepant, – juokiasi kepėja. – Pirmieji degustatoriai buvo šeima ir draugai, tai patys artimiausi – tėvai ir vyras – skyrė nemažai kritikos, kuri buvo teisinga. Iš draugų nelabai jos sulaukiau, gal tiesiog nenorėjo manęs įžeisti. Bet tos kritikos reikėjo, nes tai padėjo labiau stengtis ir viską tobulinti.“
Klientų ratas vis augo
Snieguolė vis labiau tobulėjo ir dažniau savo keptais šimtalapiais lepino namiškius bei draugus, tačiau tuo pat metu jai ir ne kartą kilo minčių daugiau jų nebekepti.
„Tikrai buvo visko. Pavyzdžiui, eini pas draugus į gimtadienį, pasižadi atsinešti šimtalapį, bet iškepi, o jis sukrenta. Tada galvoji – viskas, tikrai paskutinis kartas, daugiau nebekepsiu, atsibodo.
Bet kitą kartą pabandai ir gaunasi gerai. Realiai taip ir būdavo, kad nusivylimą keičia pakylėjimas, kuris ir skatino nepasiduoti, eiti pirmyn“, – dalijasi marijampolietė.
Tai, kad moteris nenuleido rankų ir toliau tobulino šimtalapio receptą, pamažu pradėjo atsipirkti. Jos kepinius jau ragavo ne tik artimieji ir draugai, bet ir visiškai nepažįstami žmonės.
„Pas mane suveikė žodinė reklama iš lūpų į lūpas. Tarkim, nusineši šimtalapį pas draugus ar į kokią šventę – vestuves, krikštynas, o ten jo paragauja svetimi žmonės ir tada jau vieni per kitus skleidžia tą žinią.
Pradėjau sulaukti ir žinučių feisbuke – žinau, kad kepate šimtalapius, ar galėtumėte iškepti ir man? Taip klientų ratas vis augo“, – šypsosi Snieguolė.
Ji sako, kad užsakymų skaičius vis didėjo, o dabar jos šimtalapius ragauja ne tik marijampoliečiai, bet ir visa Lietuva:
„Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai – ratas tikrai plečiasi, nes žmonės vieni per kitus sužino ir rekomenduoja. Mano šimtalapius jau veža ir į užsienį, toliausiai jis buvo išvežtas į Dubajų, kas mane tikrai labai nustebino.“
Svarbiausia, kad šimtalapis būtų šviežias
Snieguolė pasakoja, kad taip hobis pamažu virto pragyvenimo šaltiniu, o labiausiai ją palaikė vyras, kuris, matydamas, kaip puikiai sekasi jo žmonai, ir pametėjo mintį apie galimybę dirbti sau.
„Viskas neįsibėgėjo nei per metus, nei per dvejus – tam reikėjo laiko. Bet visada iš vyro sulaukiau didžiulio palaikymo, jis, jau paaugus vaikučiui, nevertė manęs grįžti į darbą, siūlė pagalvoti ir tapti sau pačiai viršininke“, – juokiasi pašnekovė.
Šiandien Snieguolė atlieka visą puokštę pareigų – yra ir administratorė, ir kepėja, ir pakuotoja, ir išvežiotoja bei siuntinių siuntėja. Kol kas ji dar spėja suktis viena, tačiau darbo jai tikrai netrūksta.
„Per vieną dieną daugiausia esu iškepusi 18 šimtalapių, tada reikėjo dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Užsakymų ypač padaugėja prieš įvairias šventes – Kalėdas, Velykas, Motinos ir Tėvo dieną, žmonės nori daugiau saldumynų“, – pasakoja kepėja.
Pagrindinės jos darbo dienos yra trečiadienis ir ketvirtadienis, nes šimtalapių žmonėms dažniausiai reikia savaitgaliais. Snieguolė pabrėžia, kad pagrindinis jos noras – klientams atiduoti kuo šviežesnius kepinius, todėl ji niekada jų nekepa iš anksto.
„Turiu tokį nusistatymą, kad nesu parduotuvė, kuri prisikepa ir visada turi. Pagrinde dirbu pagal užsakymus, šimtalapių šiaip neturiu ir jų nelaikau. Visada vadovaujuosi tuo, kad turiu iškepti kuo šviežesnį, gaminį atiduoti kuo geresnės kokybės.
Kartais būna taip, kad savaitgaliais turiu tik vieną ar du užsakymus, tai tada iškepu daugiau, kiek telpa į krosnis. Feisbuke parašau, kad turiu laisvų šimtalapių, tai per valandą jų visada nelieka – nesvarbu, turiu 5 ar 10. Tikrai išgraibsto žmonės ir kai kurie dar rašo, kad kaip gaila, jog nesuspėjo“, – šypsosi marijampolietė.
Klientai negaili gražių žodžių
Snieguolė sako, kad jai labai svarbus ir atgalinis ryšys iš klientų. Jie pakankamai dažnai parašo moteriai, padėkoja už skanų šimtalapį.
„Esu sulaukusi ir tokių frazių – mes labai mėgstame šimtalapius, esame valgę iš labai daug vietų, bet tokio dar niekur neragavome. Dažnai siunčiu juos į Vilnių, o ten juk karaimai garsėja šimtalapių receptūra, bet sulaukiu iš žmonių atsiliepimų, kad mano šimtalapių su niekuo nepalyginsi.
Tas pasakymas, jog tai yra geriausias ragautas šimtalapio variantas, suteikia tokio jausmo, kad viską darau gerai. Tikrai miela iš kliento išgirsti, kad jam patiko“, – entuziastingai kalba kepėja.
Ji sako, kad visada atsižvelgia į klientų poreikius ir gali šiek tiek koreguoti kepinio receptą. Kepdama šimtalapius ištikimiems klientams, moteris pasitiki savimi ir beveik neabejoja, kad gaminys jiems tikrai patiks, tačiau kiek kitaip yra su naujais klientais.
„Kai paduodu šimtalapį jo dar neragavusiam žmogui, visada pabrėžiu tai, kad skoniui draugų nėra, jis gali būti jums, pavyzdžiui, per saldus ar per šlapias.
O per tiek metų, kiek kepu, esu sulaukusi dviejų žmonių kritikos – vienas pasakė, kad buvo per daug aguonų, o kitas, kad buvo per saldu“, – prisimena Snieguolė.
Neketina sustoti
Moters namai kiekvieną savaitę kvepia šimtalapiais, tačiau jį prasitaria, kad pati jų nebevalgo:
„Namiškiai tikrai dar valgo mielu noru, paprašo, kad palikčiau vieną šimtalapį pasilepinti savaitgalį, bet aš pati jau nevalgau. Man užtenka to kvapo, kurį užuodžiu dirbdama, – juokiasi pašnekovė. – Džiaugiuosi, kad kitiems jie yra skanūs, bet man tai jau nebėra desertas.“
Snieguolė viliasi, kad ateityje jos šimtalapiais mėgausis dar daugiau žmonių ir viskas seksis tik dar geriau, mat sustoti ji neketina.
„Norėčiau, kad prekyba šimtalapiais išsiplėstų į muges, galbūt pavyktų savo produkciją pristatyti ir į kavines, kad žmonės prie kavos puodelio galėtų nusipirkti gabalėlį šimtalapio.
Tikrai žinau, kad yra didžiulis noras eiti tik pirmyn ir tobulėti. Jeigu jau sugebėjau tiek pasiekti, noriu dar daugiau“, – šypsosi marijampolietė.
Taip pat ji turi ir savotišką patarimą tiems, kurie nori patys pabandyti namuose išsikepti šimtalapį.
„Šitą kepinį pradėti kepti gali tik tie, kurie turi labai daug kantrybės, nes jis jos reikalauja. Tikrai būna, kad ir plyšta, ir trūksta tie labai bekočiojant, kad niekas nesigauna. Tad pagrindinis patarimas ir būtų toks – bandyti turintiems daug kantrybės“, – pokalbį užbaigia Snieguolė.
