Žurnalistai atsitiktine tvarka aplankė Vilniaus Baltupių progimnaziją, Senvagės gimnaziją, Vilniaus licėjų, Žirmūnų gimnaziją, VGTU licėjų bei 3 mokyklas Klaipėdos centre: Vytauto Didžiojo gimnaziją, Maksimo Gorkio progimnaziją ir Simono Dacho progimnaziją. Tai, ką paragavome kai kurių mokyklų valgyklose, gerokai nustebino. Bet apie viską iš pradžių.
Patekti galima ne visur
Prieš pradėdami eksperimentą svarstėme, ar lengvai pateksime į mokyklas, kuriose, kiekvienoje iš jų, yra budintis darbuotojas, turintis užtikrinti moksleivių ir mokytojų saugumą.
Pasirodo, mokyklų fojė dirbantys žmonės dažnai nė nepastebi ateinančių nepažįstamų žmonių, o jeigu pastebi, tai su malonumu praleidžia papietauti į valgyklą, nesvarbu, ar būtų pertraukos ar pamokos metas.
Su sunkumais susidūrėme norėję užeiti į Žirmūnų gimnaziją. Ten prie mūsų kaip mat prisistatė mokyklos darbuotojas, kuris, prieš leisdamas papietauti, atsiklausė kito darbuotojo sutikimo, o vėliau paaiškino, kad jeigu norėsime ateiti dar kartą, mums reikės rašyti oficialų prašymą.
Kai norėjome patekti į Vilniaus Antakalnio progimnaziją, mūsų laukė dar vienas iššūkis – mokyklos darbuotojos paaiškino, kad nuo šių metų yra pasikeitusi tvarka ir atsitiktiniai piliečiai, ne mokyklos darbuotojai, nėra įleidžiami į mokyklą.
Visa laimė, kad kitų Vilniuje aplankytų mokyklų valgyklos dirbo ir papietauti, skaniau ar prasčiau, buvo įmanoma, mat Klaipėdoje, užsukus į Vytauto Didžiojo gimnaziją, paaiškėjo, kad valgykla dar nedirba dėl užsitęsusių remonto darbų.
Ten alkį moksleiviams siūloma malšinti mokykloje veikiančiame bufete. Šis – pustuštis. Tačiau jame dirbanti pardavėja žurnalistei pasiūlė nenusiminti ir užkrimsti sausainių ar bandelių. Anot moters, visi užkandžiai atitinka naująsias mokyklų valgiaraščių rekomendacijas.
Nuo dešrelių iki bandelių
Pakalbėkime apie mokyklų valgyklas, į kurias užsukome ir, svarbiausia, apie maistą, kurį valgėme.
Per kelias dienas išragavome nemažai įvairių karštųjų patiekalų, sriubų, gėrimų ir priėjome prie išvados, kad maistas, kol kas, tikrai nėra subalansuotas moksleiviams taip, kad jie ne tik užkimštų skrandį makaronais, dešrelėmis arba sultiniu, bet ir padėtų judriems bei aktyviems moksleiviams augti sveikais ir stipriais.
Vilniaus Baltupių progimnazijoje – pica iš batono
Šios mokyklos valgykloje – nemažas maisto pasirinkimas: čia siūloma žirnių sriuba, vištiena su pikantišku padažu, vištienos šnicelis, užkepta žuvis, natūralus vištienos pjausnys, tarkuotų bulvių cepelinai. Paragavome minėtų cepelinų ir natūralų vištienos pjausnį. Taip pat užsisakėme arbatos, kuri, visa laimė, buvo nesaldinta.
Cepelinų vaizdas, švelniai tariant, nustebino: ypač padažas, kuris buvo patiektas prie jų. Akivaizdu, kad tai liesa grietinė, susimaišiusi su cepelinų nuoviru, todėl atrodo itin skysta ir neprimena riebios grietinės skonio. Cepelinų viduje – rausva mėsa, kuri buvo kiek kietoka ir stipriai pagardinta prieskoniais.
Natūralus vištienos pjausnys savo skoniu nepriminė natūralaus, mat buvo užkeptas džiūvėsėlių ir kiaušinių plakinyje. Kiek tai natūralu, sprendžia kiekvienas valgantis.
Reikėtų pastebėti, kad maistas nebuvo pernelyg sūrus, daugelį patiekalų galima pasisūdyti patiems.
Vis dėlto, moksleivių įpročiai šioje mokykloje labai nuliūdino: nors valgiaraštyje yra atskiras daržovių pasirinkimas, kai galima pirkti tik tam tikras salotas, pavyzdžiui, morkų su obuoliais arba burokėlius, beveik visi tą dieną valgė makaronus arba tik bulvių košę su pjausniu arba kotletu. Tai tik įrodo, kad nors mokiniai skatinami valgyti sveikai ir rinktis kiek įmanoma daugiau daržovių, deja, dauguma vis dar atsisako tai daryti.
Šioje progimnazijoje labiausiai nuliūdino galimybė įsigyti vadinamąją picą. Tiesa, nežinome, ar tikrai tą gaminį galima vadinti pica. Įsižeistų ne vienas italas, mat ji čia pagaminta iš batono, vadinamosios šlapios dešros ir gabalėlio sūrio. Įsigijome kiek pašildytą, tačiau matėsi, jog sūris dar nebuvo gerai ištirpęs, o pati bandelė buvo permirkusi kečupe, o ant jos matyti virtos dešros gabalėliai.
Taip, užkimšti skrandį ir nejusti alkio, gal ir galima, tačiau ar tikrai mes, tėvai, norime, kad mūsų vaikai valgytų būtent tokį maistą? Vadinamosios picos skonį mes jutome dar gana ilgai.
Vilniaus licėjuje – košė, kurios norėtųsi ir vėl
Užsukti į licėjų, neslėpsime, labai knietėjo. Buvo įdomu, ką valgo čia besimokantys vaikai ir mes tikrai nustebome!
Visų pirma, mus nustebino galimybė suvalgyti košės. Ją radome vienintelėje mokykloje, kitose galimybės suvalgyti sočios košės tikrai nebuvo. Tą dieną buvo siūloma pieniška avižinių dribsnių košė su džiovintomis spanguolėmis. Būtent ją ir bulvinių blynelių su mėsa mes užsisakėme.
Saldžios košės, kuri kainavo 1 eurą, pakako sočiai pavalgyti suaugusiam žmogui, o jos skonis bei vaizdas tikrai buvo geras. Žinoma, skonį sustiprino pridėtinis cukrus, tačiau ji buvo gardi, skalsi ir tikrai pieniška. Dar įdomiau: joje buvo tikrai gausiai spanguolių, kurių pakako valgant visą košę.
Virtų bulvių blyneliai su varške ir žalumynais taip pat patiko: skonis buvo lyg naminių blynelių, pati porcija pakankamo dydžio pasisotinti, padažas nepraskiestas.
Vilniaus Senvagės gimnazijoje: sriuba be aiškios sudėties
Priminsiu, kad mokyklas rinkomės atsitiktine tvarka su niekuo nederinę, todėl tik atėjusios į Senvagės gimnaziją sužinojome, kad tą dieną vyksta futbolo turnyras ir atėjusiems papietauti žmonėms nebus pasiūlytas visavertis meniu.
Valgyklos darbuotojos mums pasiūlė trintos daržovių sriubos. Nors ją mums labai išgyrė, vis dėlto skoniu teko nusivilti: paragavusios taip ir nesupratome, iš kokių daržovių ji susideda.
Druskos bei prieskonių, kurie būtų galėję suteikti skonio taip pat nebuvo, tačiau jų valgyklose, kone visose, galima įsidėti savarankiškai.
Prie sriubos mums pasiūlė vienintelį tą dieną buvusį variantą: kiaulienos šnicelį su bulvių koše ir daržovėmis. Bulvių košė, deja, tą dieną mokykloje buvo kiek pavandenijusi, skystoka ir priminė iš miltelių padarytą piurė, bet ne tikrą tirštą ir naminę bulvių košę.
VGTU licėjuje dar nematytas garnyras
Antakalnyje įsikūrusio VGTU licėjaus valgykloje – maisto pasirinkimas nedidelis. Tiesa, galbūt todėl, kad atėjome kiek vėliau, pasibaigus pietų pertraukai, mat dienos pietų, kuriuos sudaro burokėlių sriuba bei varškėčiai, jau nebuvo. Pavalgyti išsirinkome vištienos kukulius su avinžirniais ir daržovėmis bei balandėlį su bulvėmis.
Vištienos kukuliai su avinžirniais atrodė gana sočiai. Avinžirniai, kaip garnyras, reikėtų pastebėti, pasirinkimas neblogas, mat ankštiniai patiekalai suteikia sotumo jausmą ilgam, todėl moksleiviai, tikėtina, bus sotūs ilgesnį laiką nei suvalgę makaronų.
Kita vertus, nuo avinžirnių ir su jais užkeptų morkų sunkėsi riebalai (matyti nuotraukoje), kurių skonis vėliau dar ilgai jautėsi burnoje.
Reikia pastebėti, kad vištienos kukuliai buvo gerokai persūdyti ir tai trukdė suprasti, kokia iš tiesų ten panaudota mėsa ir ar yra papildomų daržovių kukuliuose.
Garnyrui siūlomos net trijų rūšių salotos: kopūstų, burokėlių ir morkų. Jų skonis tikrai nebuvo toks, kokio buvo galima tikėtis – morkų salotos buvo labai sausos ir beskonės, be papildomų prieskonių ir druskos. Tą patį galima pastebėti ir apie burokėlius bei kopūstus, kurie nebuvo pagardinti.
Balandėliai, deja, nepriminė tikrųjų balandėlių, valgomų ir gaminamų namuose. Nors kopūstai buvo gerai išvirti ir pakankamai gardūs, deja, viduje faršas buvo gerokai stipriai sumaišytas su ryžiais, kurių, turbūt, net buvo daugiau nei mėsos. Valgydamos spėjome, kad taip buvo, greičiausiai, taupymo sumetimais.
Žirmūnų gimnazija: atradome tai, ko ieškojome!
Natūralus vištienos pjausnys su ryžiais ir kelių rūšių daržovėmis Žirmūnų gimnazijos valgykloje buvo tai, dėl ko mielai ten vėl užsuktume papietauti. Sotus iš pilno grūdo miltų gamintas vištienos pjausnys buvo didelis, sotus ir išties natūralus.
Valgykloje prie jo buvo galima rinktis bulvių košę arba ryžius. Pasirinkusios ryžius tikrai nesuklydome – jie buvo gerai išvirti, birūs, nepersūdyti ir ne prėski, kas dažnai būdinga mokykloms.
Kiek nuvylė kitas meniu punktas: dešrelės „Tigriukas“. Porciją sudarė viena dešrelė su bulvių koše ir daržovių salotomis – kopūstais ir morkomis.
Deja, apmaudu, kad mokyklose vis dar galima rasti dešrelių, prieš kurias taip stipriai kovoja medikai bei dietologai ir kurios tikrai nesuteikia nei sotumo jausmo, nei energijos, nei juo labiau sveikatos augantiems vaikams.
Vytauto Didžiojo gimnazijoje - remonto darbai
Užsukus į Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, paaiškėjo, kad valgykla dar nedirba. Užsitęsė remonto darbai. Alkį moksleiviams siūloma malšinti mokykloje veikiančiame bufete. Šis – pustuštis.
Tačiau jame dirbanti pardavėja siūlo nenusiminti ir užkrimsti sausainių ar bandelių. Anot moters, visi čia pardavinėjami užkandžiai atitinka naująsias mokyklų valgiaraščių rekomendacijas.
„Visur čia to cukraus nedaug. Nėra bandelių su šokoladu. Gaila, nes jas vaikai mėgo. Bet ir taip dabar neperka šių užkandžių“, – atviravo moteris. „Visi bėga į šalia esančią parduotuvę. O jei miestiečiai ateina pietų, nukreipiame į šalia esančią mokyklą“, – paaiškino ji ir tikino, kad valgykla pradės veikti nuo rugsėjo 17 d.
Maksimo Gorkio progimnazija Klaipėdoje: skonis nesužavėjo
Klaipėdos Maksimo Gorkio progimnazijoje ugdoma rusų kalba, tad ja išvardinti ir patiekalai valgiaraštyje.
Tądien siūlomas šašlykas kainavo 1,80 Eur, vištiena kinietiškai – 1,90 Eur, kopūstų sriuba 0,50 Eur, šnicelis 1,50 Eur, karbonadas – 2 Eur, cepelinai su mėsa 1,45 Eur, varškėčiai 1,40 Eur. Taip pat buvo galima įsigyti riestainių, bandelių su aguonomis, vaflių, bananų. Beje, vienas vaisius – 0,65 Eur.
Vienas brangiausių patiekalų tądien buvo karbonadas: kiaulienos mėsa apkepta su miltų ir kiaušinio plakiniu. Patiekalas patiekiamas su bulvių koše bei kopūstų salotomis.
Vaizdas, kaip ir skonis, nesužavėjo. Patiekale druskos nebuvo daug, tačiau nesijautė ir jokių kitų prieskonių. Mėsa rieboka, galimai bulvių košė maišyta su miltais. Lėkštėje skaniausios – kopūstų salotos.
Simono Dacho Klaipėdos progimnazijoje negaili grikių
Ant Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos durų kabo pranešimas, jog miestiečiai į mokyklos valgyklą įleidžiami ne anksčiau 12.20 val. Atvykus 12.40 val, teko laukti gan ilgoje eilėje.
Valgiaraštis šios mokyklos valgykloje gausus. Siūlomos 4 sriubų rūšys, cepelinai su mėsa ar varške, varškėčiai, žuvies kepsnys, mėsos patiekalai iš vištienos, kalakutienos, jautienos bei kiaulienos. Brangiausias patiekalas – 2,20 Eur, o pigausias – burokėlių sriuba – 0,50 Eur.
Išsirinkus patiekalą iš mėsos galima pasirinkti garnyrą – daržovių salotas, grikius, ryžius ar bulvių košę.
Maistas Simono Dacho progimnazijos valgykloje atrodo daug patraukliau nei Maksimo Gorkio progimnazijoje. Nustebino patiekalų skonis bei kaina.
Už išties didelę vištienos porciją su grikiais bei burokėlių ir kopūstų salotomis prašoma 1,40 Eur. Grikių padavėjos negaili, tad visų jų įveikti kone kiekvienam valgyklos lankytojui nepavyksta. Jie lieka lėkštėse.
Simono Dacho progimnazijos valgykloje veikia ir bufetas. Jame pardavinėjamos obuolių skiltelės, morkos, sausainiai, bandelės, kibinai. Šie pašildomi mikrobangų krosnelėje.
Renkasi tai, kas nesveika
Reikia pastebėti, kad visose iki vienos Vilniaus bei Klaipėdos mokyklose buvo bandelių bei saldžiųjų desertų, šokoladukų, trapučių. Vienose radome keksiukų, kitose – bandelių su dešrelėmis, cinamonu, šokoladu arba uogiene.
Valgydamos stebėjome vaikų įpročius ir galime teigti, kad daugelis jų renkasi valgyti būtent saldžiuosius desertus, geria sultis, o jeigu valgo karštuosius patiekalus, tai renkasi tokius, kuriuose yra pats mažiausias kiekis daržovių.
Kaip bebūtų gaila, tinkami vaikų mitybos įpročiai dar nėra susiformavę, o ir siūlomi patiekalai valgyklose, deja, reikia pripažinti, neprisideda prie situacijos gerinimo.
