Piliakalniai – svarbiausias baltų kultūros palikimas ir Lietuvos išskirtinumas, nes kitos netoliese gyvenusios etninės grupės ir tautos piliakalnių neįrenginėjo. Jie statė mūrines pilis.
Piliakalniai pradėti įrengti maždaug apie 1000 m. pr. m. e., taigi, prieš 3000 metų. Manoma, kad medinės pilys ant kai kurių piliakalnių stovėjo dar XV amžiuje, praneša ASTD.
Lietuvoje jau suskaičiuota beveik tūkstantis piliakalnių. Ne visi atrasti. Iki šiol ir archeologai, ir entuziastai kasmet atranda net po kelis pasislėpusius.
Per pastaruosius penkerius metus tik Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kauno marių, Anykščių bei Sirvėtos regioninių parkų teritorijose entuziastai nustatė bent keturis iki tol nežinotus piliakalnius.
Pìliakalnis – tai kalva, kalnas, kur stovėjo pilis, pilies kalnas. Jį, kaip gynybinį įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs kiemas ir priepilis.
O ASTD Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus kultūrologas Audrius Grinskis priduria, kad būtinas piliakalnio atributas – šventvietė arba alkas. Taigi piliakalnio kompleksą sudaro gynybiniai įrenginiai, miestas papėdėje ir maldų vieta.
Beje, mokslininkai mano, kad piliakalnio pavadinimas kilęs ne iš žodžio „pilis“, bet iš veiksmažodžio „pilti“. Mat dažniausiai piliakalniai yra natūralios kalvos, tik žmonių „patobulintos“ – įrengti pylimai, padaryti statesni šlaitai, terasos, grioviai.
Piliakalnis piliakalniui nelygu
„Piliakalnis piliakalniui nelygūs. Vieni jų – lyg žemės kupros, iškilusios žolėtoje lygumoje, kiti – didingi stačiašlaičiai milžinai, ant kurių stūksojo medinės pilys. Kai kurie baltų genčių „piliakalniai“ buvo naudojami kaip apeiginės vietos, – alkakalniai, dalis – kaip laikina apsauginė slėptuvė, dar kiti savo apsauginiais pylimais, grioviais bei mediniais įtvirtinimais saugojo gyventojus nuo priešų antpuolių.
Kaip suprasti istorines paslaptis, kaip mokėti įžvelgti praeities žymes – to galite išmokti skaitydami informacinius stendus prie objektų, apsilankydami regioninių parkų Lankytojų centruose, klausdami specialistų“, – sako A. Grinskis.
Kultūrologas teigia, kad šių nebylių istorijos liudytojų išvaizda bėgant laikui kito – tai su medžiais, tai be jų, tai arimai, tai ganykla, o kai kur ir visa sodybėlė užsirioglinusi... Piliakalniai buvo nukasami, užtvindomi, upių ar ežerų vandens nuplaunami.
„Dabar turime bėdų dėl kartkartėmis atsirandančių žemės nuošliaužų. Kaip antai nuostabus Bakainių piliakalnis Krekenavos regioniniame parke ėmė ir „atsikratė“ dalies savo šlaito.
Tokiais atvejais ima ryškėti kultūros paveldo objektus prižiūrinčių institucijų svarba, parko darbuotojų vykdomo kraštovaizdžio monitoringo nauda, dažnas objektų lankymas. Šis piliakalnis bus sutvirtintas, apsaugotas, ir vėl pritaikytas gausiam lankymui“, – sako A. Grinskis.
Piliakalnių daug, visų nesutvarkysi vienu ypu, tad, be bendruomenių, organizacijų, žmonių talkų, prie lankytinų vietų priežiūros prisideda ir regioninių parkų darbuotojai. Jie rūpinasi įspūdingiausiais piliakalniais – šienauja, kerta krūmus, atnaujina laiptus, pavėsines, lauko baldus, stendus.
Keliaudami po Aukštaitiją aplankykite bent įspūdingiausius piliakalnius. Juos dabar galime patogiai apžvelgti ES dėka – įspūdingiausiems piliakalniams sutvarkyti ir pritaikyti lankymui buvo skirta lėšų.
Didybė atsivėrė nukirtus medžius
Neapsakoma Kačėniškės piliakalnio didybė. Šis piliakalnis yra Sirvėtos regioniniame pake, prie Mergežerio.
„Vakarinis jo krantas įrėmintas dviejų pailgų, apie pusės kilometro ilgio kalvų, kurias atskiria to paties pavadinimo upeliukas. Tai tartum siena užstojanti besileidžiančią saulę. Piliakalnis įrengtas pietiniame gūbryje, iškilusiame į 222 metrų aukštį virš jūros lygio.
Iš vienos pusės jo šlaitas baigiasi ties ežeru, o iš vakarų – žemapelkė, kuri iš tikrųjų yra vėliau aiškiai matomos aukštapelkės kraštas arba lagas, platesnis dėl to, kad čia išsilieja Mergežerio upelis“, – sako ASTD Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistas Marius Semaška.
Šio piliakalnio šlaitai, skaičiuojant nuo vandens paviršiaus, pasiekia 22 metrus, o nuo piliakalnio viršūnės, atsiveria vaizdas ne tik į ežerą, bet ir į kitame krante sustingusias Švenčionių aukštumos bangas.
Kačėniškės piliakalnio didybė išryškėjo tik prieš dvylika metų, kai buvo iškirsti ant jo augę medžiai. O žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu paaiškėjo, kad piliakalnis buvo apgyvendintas dviem etapais – I tūkst. pr. m.e.pabaigoje bei I tūkst. pradžioje – I tūkst. viduryje.
„Vadinasi, ši vieta kažkuo vis traukia žmones apsistoti ilgėliau. Priešingame krante esanti kalvelė su atragiu, buvo alkavietė. Ši vieta turi Varcekalnio vardą. Ne išimtis ir netoli pabirusios kalvelės – šalimais esantis Kaukų kalnelis tik įrodo, kad žmonėms šiuose kraštuose tokios kraštovaizdžio detalės turėjo išskirtinę vietą pasaulėjautoje“, – teigia M. Semaška.
Įspūdingas pažintinis takas link Kačėniškės piliakalnio buvo įrengtas ES lėšomis – jis veda per pelkutę, persiropščia per miškingą kalvą, suka piliakalnio papėde ir galiausiai užveda ant Kačėniškės kupros. O ten atsiveria žadą atimantis vaizdas į Mergežerį.
Aplankykite Visuomio Romuvos kurortą
Panašiu metu - I tūkst. pr.m.e.– I m.e. tūkst. – žmonės naudojo Velikuškių II piliakalnį. Jis yra Sartų regioniniame parke.
Piliakalnis su stačiais, net 25 metrų aukščio šlaitais, įrengtas Sartų ežero Bradesių įlankoje, sąsmaukoje tarp įlankos ir Zalvės ežero. Užlipus mediniais laiptukais ant viršaus, prieš akis atsiveria neišpasakyto grožio apylinkių panorama.
Ant piliakalnio galima prisiminti Domą Šidlauską – Visuomį. Šis, apie kelis šimtus jo išpažįstamos religijos – visuomybės pasekėjų turėjęs žmogus, 1929 m. atsikėlė gyventi į Sartų apylinkes.
„Saloje“ jis ketino įsteigti Romuvos šventyklą, o Velikuškių, Bradesių, Pakačinės, Marimonto, Zaduojos ir Pazaduojės kaimų apylinkėse – kurortą. Šias vietoves vietos gyventojai taip ir vadino – Visuomio Romuvos kurortu.
Visuomis ant Velykuškių II piliakalnio turėjo netgi savo „Pikuolio pušį“, ten buvęs ir „Patrimpo sostas“.
1963 m., tiesinant Dusetų–Obelių kelią, piliakalnio pietrytinis šlaitas buvo nukastas ir galbūt nebeliko „Pikuolio pušies“.
Šiandien neberasime ir palinkusios pušies, kurią buvo pamėgęs Visuomis.
Asvejos apylinkėse – gausu bendruomenių centrų
Jūsų kelionių maršrutas neabejotinai turi prasukti pro Asvejos regioninį parką.
Prie Asvejos ežero būta daug senovės bendruomenių centrų. Abejučių vardas minimas nuo XVII amžiaus, bet pagal archeologinius radinius nustatyta, kad šioje vietoje žmonės gyveno prieš tūkstantį metų.
Piliakalnis su gyvenviete įsispraudęs tarp dviejų ežerų – Asvejos ir Gilaušio (Ilgio). Jis įrengtas dvi aukštumas jungiančiame gūburyje, apsuptas sudėtingos pylimų ir griovių sistemos.
Kartu galite aplankyti ir Abejučių ąžuolą, kuriam yra apie 250 metų. Jis auga Abejučių stovyklavietėje. Apie kilometrą į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra IX–XIII amžiaus Abejučių pilkapynas. O dar už dviejų kilometrų į pietus – Kregžlės ir Dvyliškio pilkapynai...
Įspūdingoje vietoje, ant aukštos kalvos, Asvejos ežero pusiasalyje, yra Dubingių piliavietė.
Dubingių žemės vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1334 metais. Tačiau archeologiniai tyrimai rodo, kad Dubingių piliavietė buvo apgyvendinta prieš 1500 metų.
XV amžiaus pirmojoje pusėje Vytautas Didysis Dubingiuose pastatė medinę pilį ir Šv. Dvasios bažnyčią, o šio amžiaus pabaigoje šios valdos perėjo į Radvilų rankas. Jie Dubingių vardą visiems laikams įrašė į istoriją.
Dabar čia be magiško Asvejos vaizdo galite pamatyti Radvilų pilies liekanas. Šioje pilyje po slaptų vedybų su Žygimantu Augustu penkis mėnesius praleido Barbora Radvilaitė.
Pasak ASTD Asvejos regioninio parko grupės Radvilų rūmų ekspozicijos specialistės Gemos Kuorienės, ji laukė, ar Žygimantas Senasis ir Lenkijos seimas pritars vedyboms.
Aplink piliavietę vingiuoja takas ir auga šimtamečiai ąžuolai, klevai. Eidami taku pamatysite ne tik buvusios evangelikų reformatų bažnyčios, bet ir tarpukariu statytos puošnios Prezidento Antano Smetonos vilos vietas. Čia yra ir Radvilų palaidojimo kripta.
Pasienio sargas
Anykščių regioniniame parke stūkso vienas žymiausių – Šeimyniškėlių piliakalnis. Jis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurio papėdėje teka Varelis ir Volupis, o lankytojų vaizduotę kaitina statūs 12–15 metrų aukščio šlaitai.
XIII amžiaus viduryje ant Šeimyniškėlių piliakalnio stovėjo valstybinė medinė pilis, saugojusi šiaurinį Lietuvos valstybės pasienį. Tai buvo didžiausia Rytų Lietuvos pilis. Spėjama, jog tai buvo Mindaugo Vorutos pilis. 1251 m. joje Mindaugas apsigynė nuo vidaus kare prieš jį kovojusių kunigaikščių koalicijos.
Po Vorutos apgulties karas pakrypo Mindaugui palankia linkme, jį laimėjęs Mindaugas priėmė krikštą ir buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi.
Nuo 1997 m. brandinamas ir palaipsniui įgyvendinamas sumanymas – paversti šį piliakalnį „gyvosios istorijos“ mokykla. Istorinio tilto vietoje pastatytas naujas tiltas, prie piliakalnio iškilo du mediniai apžvalgos bokštai su galerija ir papilio kiemeliu.
Jame galima susipažinti su pilies istorija, apžiūrėti pilies maketą, archeologinių radinių pavyzdžius, žaisti istorinius žaidimus, išmėginant akies taiklumą šaudant iš lankų, mėtant ietį ir pajausti XIII–XIV a. pilies gyventojų dvasią bei įsigyti pilėniškų suvenyrų.
Mena nuožmias kovas
Ten, kur Kėdainių rajono upė Liaudė, prieš įtekėdama į Nevėžį, išriečia didelę kilpą, stūkso gilią senovę ir nuožmias kovas menantis Bakainių piliakalnis. Keliaujančius po lygumų kraštą – Krekenavos regioninį parką, jis stebina aukštais gynybiniais pylimais ir įspūdingais upės skardžiais.
„Pažvelgus iš viršaus žemyn nejučia apima nerimas – kad tik nenusiritus stačiu šlaitu. Ne veltui kryžiuočių metraštininkai čia stovėjusią pilį apibūdina kaip gerai įtvirtintą, – sako Krekenavos regioninio parko Lankytojų centro administratorius Arvydas Svirka. – Deja, pilis, kad ir kokios jos tvirtos ir atkakliai ginamos buvo, sunaikino ne tik karai, bet ir laikas.
Ant Bakainių piliakalnio nebėra jokių pilies liekanų. Kasinėjimų metu radinių taip pat aptikta labai mažai. Visgi, užlipus ant vieno iš pylimų, galima pažvelgti į papilio ir gynybinės sienos vizualizaciją ir pabandyti įsivaizduoti čia gyvenusius žmones.“
