Prarastą įgimtą gebėjimą vaikščioti sekė ir nusivylimų, ir užsidarymo namuose laikotarpis, bet nepasidavęs net sunkiausiomis akimirkomis vaikinas šiandien dalinasi savo istorija ir atskleidžia, kokie kasdienybės iššūkiai ir džiaugsmai jį lydi.
Neįgaliojo vežimėlio vengė
D. Liuolia nuo pat vaikystės gyvena su įgimta stuburo liga – spina bifida. Liga turi skirtingus sunkumo laipsnius, o vaikinui pasisekė mažiau nei kitiems ir smogė labiau pažeidžianti ligos forma, dėl kurios teko persėsti į neįgaliojo vežimėlį.
Tiesa, vežimėliu jis juda ketvirtus metus, ilgą laiką vaikščiojo pats, vėliau judėti savarankiškai padėjo ramentai.
„Aš vaikščiojau iki 15 metų, tada pradėjo silpnėti kojos, tada su ramentais vaikščiojau 10 metų ir tada sėdau į vežimą. Kadangi su ramentais pravaikščiojau dešimt metų, kaip ir akivaizdu, kad labai ilgai vengiau vežimo, nes labai nenorėjau į jį sėsti“, – pasakojo pašnekovas.
Nors, kaip pats pabrėžia, laiką, kai judėti padėjo ramentai, sunku pavadinti vaikščiojimu – pasiremiant jais pavyko judėti, tačiau dėti žingsnius nepavyko. Kad ir kaip ilgai bandė išvengti neįgaliojo vežimėlio, ligai ėmus progresuoti galiausiai neliko kito kelio.
Abu pokyčiai – perėjimas prie ramentų, vėliau prie neįgaliojo vežimėlio, nebuvo lengvi, užgriuvo ne tik fiziniai, bet ir psichologiniai sunkumai.
„Perėjimas nuo vaikščiojimo prie ramentų turbūt buvo tiek pat sunkus, kaip perėjimas nuo ramentų prie vežimo, nes buvo psichologinis žingsnis, atrodo, atgal visam judėjime ir kaip reikia gyventi, reikia priprasti prie kitų dalykų, ne viskas patogu. Šie abu perėjimai psichologiškai sunkūs buvo bet kokiu atveju, manau, kad ir vienas, ir kitas gal kokių metų laiko pareikalavo, kad pilnai priimčiau naują realybę, su kuria reikia gyvent. Sunku prarasti dalyką, kurį ilgai turėjai ir reikia jo labai staigiai atsisakyti, tai nėra lengva“, – atvirauja vaikinas.
Tačiau į gilią depresiją Donatas nepaniro, sako, greičiausiai neprarasti motyvacijos padėjo didelis noras gyventi toliau. Nors staigūs pokyčiai privertė užsidaryti namuose ir pabūti vienam, pamąstyti ir priprasti prie naujo gyvenimo:
„Negaliu sakyti, kad turėjau kažkokią labai baisią depresiją. Užsidarymo namuose buvo abiem kartais, bet sakyčiau, kad tai gal susiję su mano kitais asmeniniais dalykais, kurie vyko gyvenime, nesusijusiais su kojomis ir negalia. Bet užsidarymo buvo namie ir aš manau, kad gal man to ir reikėjo, kad galėčiau pilnai susidėti visus taškus ant „i“ ir priimti tokią realybę, kokia ji yra.“
Prireikė laiko priimti pokyčius
Susitaikęs su nauju judėjimo būdu ir įveikęs psichologinius iššūkius, vaikinas ėmė sugrįžti į įprastą gyvenimą. Tik pokyčių čia įvykę – judant neįgaliojo vežimėliu, tenka suktis kiek kitaip nei įprasta.
„Labai kasdieniai dalykai pasikeičia, kai tiesiog esi nuolat kėdėj ir sunkiau tam tikrus dalykus padaryti, pavyzdžiui, įlipimas, išlipimas iš vonios, kad ir atsisėdimas ant tualeto – viskas yra šiek tiek kitaip ir ne tiek patogu.
Pavyzdžiui, jeigu kalbant apie persėdimą į vežimą, labai daug kur netelpi – įvairūs siauri įvažiavimai, tarkim, labai siauras šaligatvis, tualetai, kad ir kokiame bare, labai dažnai dar pasitaiko, kad per mažai vietos apsisukti, įvažiuoti, jeigu gali įvažiuoti, negali durų užsidaryti ir panašūs dalykai“, – apie kasdienybės iššūkius pasakojo D. Liuolia.
Jam taip pat dėl įgimtos ligos teko keisti ir gyvenamąją vietą – kol vaikščiojo savomis kojomis, gyveno trečiame daugiabučio aukšte, tačiau persėdus į neįgaliojo vežimėlį teko kraustytis kitur, nes name nebuvo lifto.
„Be abejo, reikia vietos, kurioj nebūtum izoliuotas. Kai atsisėdau į vežimą, teko keisti gyvenamą vietą, keisti į tokią, kuri arba turėtų liftą, arba kur būtų įmanomas užvažiavimas, kad nereikėtų prašyti, kad kažkas tave nešiotų, nes tai galų gale ir nepatogu, ir kitus žmones apkrauni ir tai, turbūt, psichologinei sveikatai irgi nepadeda. Bet kokiu atveju namai turi būti pritaikyti, kad pats galėtum įvažiuoti, išvažiuoti, nereikėtų nieko prašyti, kad bent kažkiek daugiau turėtum savarankiškumo, kurio kartais tikrai pritrūksta“, – patikino pašnekovas.
Gyvenimas nesustojo
Vis dėlto, judėjimas neįgaliojo vežimėliu Donato nė kiek nesustabdė – nors pakoregavo kasdienybę ir įpročius, tačiau gyvenimas ir toliau teka sava vaga:
„Nesinori dėl to, kad praradai kojas, prarasti ir patį save. Neįgaliojo vežimėlis bet kokiu atveju priverčia permąstyti daug dalykų ir prisitaikyti prie daug dalykų. Ar jis stabdo? Stabdo kažkiek, nes ne viską gali daryti, ne viską gali sau leisti, bet prie visko gali prisitaikyt, viską priimti, kaip yra ir tiesiog judėti toliau, kad ir gal ne taip, kaip norėtum, bet nestovėti vietoj, neužsidaryti, nebūti kažkokia našta šeimai, kurie priversti sėdėti namie ir nieko nedaryti.“
Šiandien Donatas taip pat kasdien keliauja į darbą – įsidarbino marketingo specialistu ir sėkmingai vykdo savo pareigas. Nors darbo paieškos ilgai netruko, jis neslepia, jog teko susidurti su įvairiomis situacijomis:
„Darbinantis į vieną banką, kuris yra aukštesniam pastate, būtent buvo iškeltas klausimas dėl saugumo gaisro metu, nes visi liftai būna išjungti gaisro metu ir aš tokiu atveju be pagalbos turbūt nelabai galėčiau evakuotis iš pastato. Čia buvo vienas iš iškeltų klausimų, kai ėjau ten darbintis.“
Dabartiniame darbe ofisas yra pirmame aukšte, tad nekyla jokių problemų. Vis dėlto, paklaustas, ar darbdavių požiūris į neįgalius yra neigiamas, D. Liuolia atsako, kad veikiau kyla nežinomybė. O štai, pasaulį sukausčiusi pandemija palengvino kasdienybę neįgaliems asmenims.
„Pandemija turbūt padarė labai gerą paslaugą žmonėms su negalia, ypač, tiems, kurie turi judėjimo negalią, nes dauguma darbdavių pamatė darbo iš namų privalumą, kad nereikia įrenginėti darbo vietos ir panašūs dalykai. Manau, čia atsidarė nemažai durų ir neįgaliems darbuotojams“, – įsitikinęs vaikinas.
Savaitgaliais, kai nereikia keliauti į darbą, Donatas prisigalvoja įvairiausių veiklų – leidžia laiką kartu su draugais, o per atostogas leidžiasi į keliones. Jis patikina, jog judėjimas neįgaliojo vežimėliu netrukdo gyventi toliau ir mėgautis kiekviena diena.
„Yra turbūt tų neįgaliųjų, kurie sėdi vežimėliuose ir kurių sveikata jiems neleidžia dar daugiau kažko daryti, aš nesu toks. Mano situacija turbūt nelabai kuo skiriasi nuo paprasto, sveiko žmogaus“, – trumpai apibendrina jis.
