• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

2019-ųjų vasarą į pajūrį pasidarbuoti išvykusiai Aušrinei tuomet buvo vos 19 metų, kai su drauge keliaujant prie jūros įvyko tai, kas apvertė merginos gyvenimą aukštyn kojomis – perėjoje partrenkta Aušrinė patyrė tiek sužalojimų, jog medikai jai išgyventi vilčių teikė mažai. 

10

2019-ųjų vasarą į pajūrį pasidarbuoti išvykusiai Aušrinei tuomet buvo vos 19 metų, kai su drauge keliaujant prie jūros įvyko tai, kas apvertė merginos gyvenimą aukštyn kojomis – perėjoje partrenkta Aušrinė patyrė tiek sužalojimų, jog medikai jai išgyventi vilčių teikė mažai. 

REKLAMA

Tačiau Aušrinė tikra kovotoja – atlaikiusi daugybinius sužalojimus, dešimtis operacijų ir kojos amputaciją, dabar jau 22-ejų mergina šiandien mažais žingsneliais grįžta į įprastą gyvenimą.

Į Pervalką Aušrinė tą vasarą atvyko pasidarbuoti vienoje kavinėje, užsidirbti pinigų ir būti ten, kur jai miela – šalia jūros. Birželio 29-oji buvo pirmoji jos darbo diena, mergina atkeliavo čia baigusi pirmąjį slaugos studijų kursą.

Vilčių išgyventi buvo mažai

Lemtingąją rugpjūčio 6 dieną, kartu su aplankyti atvykusia drauge, Aušrinė patraukė prie jūros, tačiau tikslo taip ir nepasiekė, perėjoje merginą partrenkė automobilis. Smūgio būta tokio stipraus, jog buvo nusviesta 32 metrus, o į įvykio vietą atvykę medikai dėjo mažai vilčių, kad gyvybę pavyks išsaugoti.

REKLAMA
REKLAMA

„Iškart po avarijos išvis nebuvo jokių prognozių, mano tėvams leido tik atsisveikinti, sakė, kad neišgyvensiu, nes buvo stipri avarija ir aš buvau prijungta prie visų įmanomų vamzdelių. Tikrai buvo labai kritinė situacija, kad išgyvensiu net nebuvo tokių minčių“, – prisimena pašnekovė.

REKLAMA

Tiesa, pati Aušrinė sako menkai pamenanti eismo įvykį – kelias dienas ji praleido komoje, nes sužalojimų buvo tiek daug, jog kūnas nebūtų susitvarkęs su skausmu. Tačiau net būdama kritinės būklės mergina nepasidavė – šiandien ji svarsto, kad, greičiausiai, viduje ruseno stiprus noras gyventi.

„Nežinau, kaip buvo būtent tą akimirką, kai mane partrenkė, aš to visai neatsimenu, bet, greičiausiai, aš pati pasirinkau gyvenimą. Nežinau, kaip būna su tokiais dalykai, bet manau, kad tai ir išgelbėjo mane būtent toj situacijoj – didelis noras būti ir toliau tęsti gyvenimą. Jeigu aš taip pasirinkau, tai ir turiu daryti, negaliu nustoti stengtis, kovoti“, – svarsto ji.

REKLAMA
REKLAMA

Dvi savaites praleidusi Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, po jų Aušrinė perkelta į Kauno klinikas, kur teko praleisti, rodos, visą amžinybę. Keturis mėnesius mergina praleido palatos lovoje, be jokio judesio, nes fizinės galimybės buvo menkos.

„Buvo laikas, kai nebuvo judėjimo, aš negalėjau net vartytis, du mėnesius tiesiog gulėjau ant nugaros, nes negalėjau nei pasisukti nei į vieną, nei į kitą pusę, ką jau kalbėti apie sėdėjimą. Sąstingio buvo labai daug, viską skauda, viską nutrindavo – dėdavom pagalvėles po nugara, tepdavom kremais, kad tik kažkaip išgyventi“, – prisimena Aušrinė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vaikščioti mokėsi iš naujo

Pažeistos abi merginos kojos, klubai ir kiti sužalojimai varžė judėjimo galimybes, tačiau ir čia ji nepasidavė – po keturių mėnesių išleista iš ligoninės ir dirbdama su kineziterapeute ji pradėjo žengti pirmuosius žingsnius:

„Po visų mėnesių ligoninės, kur visai nevaikščiojau, mane išleido namo. Ateidavo kineziterapeutė į namus ir po truputį po tų keturių mėnesių pradėjau stotis, aišku, po truputį – iš pradžių bandai sustiprinti raumenis, tada bandai stotis, kad bent kažkiek pastovėti ir bandai žengti pirmą žingsnį.“

REKLAMA

Įveikiami atstumai buvo nedideli, tačiau toks pasiekimas buvo didelis, prisimenant, jog po avarijos mergina išgyveno, rodos, per stebuklą. Tačiau šiuo pasiekimu teko džiaugtis neilgai – staiga pablogėjus kairės kojos būklei teliko viena išeitis: amputacija.

„Amputacija įvyko 9 mėnesiai po avarijos, ne iš karto, nes normalus, kad organizme vyksta labai daug visokių procesų, bandė gelbėti viską, bet kažkas vis tiek lieka neišgelbėta. Išėjo, kad susidarė labai didelis pūlinys kaule ir teko amputuoti“, – pasakojo pašnekovė.

REKLAMA

Išgirdusi tokį pasiūlymą Aušrinė jį priėmė – suprato, kad jau, greičiausiai, kitaip nebus, tačiau neslepia, jog sukaustė baimė:

„Yra labai daug nežinomybės. Man tai buvo sunkiausia, kad yra labai mažai žinių, aš nežinojau, kas laukia. Aš asmeniškai nebuvau artimai susidūrusi, nepažinau žmogaus, kuris su tuo susidūręs, nežinojau, kokios yra mano galimybės.

Ligoninėje, dar prieš amputaciją, buvo atėjusi moteris, kuri dirba su tokiais pacientais ir ji man papasakojo, kad viską galėsiu. Prieš tai atrodė, kad jeigu amputuos – viskas, bet ji man pasakė, kad viskas bus gerai, aš viską galėsiu.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Po amputacijos mergina iškeliavo tiesiai į reabilitaciją, kur buvo pritaikytas kojos protezas, čia sutiko ir daugiau panašaus likimo žmonių, tad darėsi kiek drąsiau. Tiesa, žengti pirmuosius žingsnius su protezu buvo nedrąsu, tačiau didelis noras nugalėjo visas baimes.

Šiandien Aušrinė stebisi žmogaus kūno įdomybėmis – nors kojos nebėra, tačiau smegenys to nesupranta ir reaguoja į kiekvieną staigesnį judesį.

REKLAMA

„Labai keistas dalykas, kad nors koja yra amputuota, bet smegenyse neuronai nėra pašalinti, aš tą koją visada jaučiu. Labai keista, bet taip yra. Kartais būna, kad netyčia labai stipriai trinkteliu protezą ir nors tai nesukelia skausmo, bet smegenyse atrodo, kad toje kojoje jaučiu skausmą“, – dalijasi ji.

Asmeniško atsiprašymo nesulaukė

Tačiau tokie nutikimai žeidžia ne tik fiziškai – žaizdos gyja, tačiau vidiniai randai išlieka ilgam. Aušrinė pasakoja, jog psichologiniai pokyčiai juntami iki dabar, po nelaimės prabėgus daugiau nei dviem metams.

REKLAMA

„Pastebėjau, ypatingai dabar, kad tapau daug jautresnė, nes kai susiduri su tokia situacija, kuri paliečia tave visą, supranti, kad esi labai trapus, labai pažeidžiamas, nors prieš tai, kol esi jaunas, atrodo, kad esi nemirtingas. Tai yra sudėtinga, bet kai tai įvardini sau, supranti, kad esi jautri ir taip bus toliau, tampa truputį lengviau“, – pasakojo pašnekovė.

Paklausta, ar jau atleido tą vakarą už vairo sėdėjusiam jos vienmečiui vaikinui, Aušrinė patikina – stengiasi apie tai nebegalvoti ir gyventi savo gyvenimą toliau, tačiau minčių buvo įvairiausių. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiesa, ir atsiprašymo iš vairuotojo sulaukė tik Aušrinės mama, mat ji dalyvavo teismų procese, su pačia mergina automobilį vairavęs vaikinas niekad nė nebandė susisiekti. Finansinė žala taip pat atlyginta tik tuomet, kai ją priteisė teismas.

„Požiūris į tą žmogų labai keitėsi. Iš pradžių buvau neigimo fazėje, kad viskas gerai, nesvarbu, po kiek laiko apėmė labai didelis pyktis, nesupratimas. Aš suprantu, kad žmonės daro klaidų, visi klysta, bet nebuvo taip, kad jis suprato ir bandė su manimi susisiekti – jis niekad nebandė manęs atsiprašyti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, finansinės pagalbos iš jo pusės visiškai nebuvo, kol to neskyrė teismas.

REKLAMA

Po kiek laiko supratau, kad visi esame skirtingi, į to žmogaus vidų neįsigilinsi. Manau, kad dabar esu jam pilnai atleidusi, tik man įdomu, kaip jis visa tai išgyvena, ar supranta, kas nutiko. Aišku, ką tai keičia. Manau, dabar jau ne tiek daug ir galvoju, nors mūsų situacijos susijusios, bet esam visiškai atskiri žmonės ir skirtingai viską matome, išgyvenome“, – kalbėjo mergina ir pridūrė, jog vairuotojo kaltinimas dabar jau nieko nepakeis.

REKLAMA

Kuria didelius ateities planus

Dabar daug dalykų tenka mokytis iš naujo. Per vasarą mergina išmoko važiuoti dviračiu, sako, jau seniai apie tai svajojo, bet prisitaikyti prie gyvenimo su kojos protezu reikia laiko. Tiesa, kita koja taip pat nėra sveika – joje vis dar likę metalo strypai, prilaikantys kaulą:

„Mano abi kojos buvo pažeistos, kaip ir visas kūnas – ranka, klubai, daug visko pažeista, bet labiausiai kojos. Buvo lūžusi ranka, bet ji pati sugijo, buvo operuoti klubai, bet nelabai to jaučiu. Kita mano koja, joje dabar yra metalas per visą blauzdą, nes buvo labai stiprus lūžis, ją dažnai paskauda, ji yra jautri.“

REKLAMA
REKLAMA

Apie nelaimę primena ir likę randai, nusėję nemažą dalį kūno, o fizinės galimybės vis dar nėra tokios, kaip anksčiau. 

Šiandien, kalbėdama apie nelaimę, Aušrinė stengiasi žvelgti į viską iš kitos pusės – taip, šis įvykis pakeitė gyvenimą, tačiau ji gyva ir turi mėgautis viskuo, kas jos dar laukia. Be to, dabar mergina tęsia slaugos studijas gimtajame Kaune bei turi svajonių, kurių siekia su kineziterapeutės pagalba:

„Dabar po truputį mokinuosi pašokti į viršų, nes tai yra gana sudėtinga dėl protezo, nėra jokio atsispyrimo, visas krūvis eina į kitą, kaip ir sveiką, koją, bet ir ji nėra sveika. Labai norėčiau išmokti bėgioti, bet visiškai neįsivaizduoju, kada tai bus ir ar tai įmanoma.

Aišku, tai yra neįprasta, nes visus 20 metų gyvenau vienaip, buvau išmokusi daug ką daryti ir tada reikėjo visko mokytis iš naujo, bet aš visada bandau į tai žiūrėti iš gerosios pusės, kad aš viską prisiminsiu: prisiminsiu, kaip išmokau vaikščioti, važiuoti dviračiu. Mano amžiaus žmogus to neatsimena. Aš atsiminsiu.“

Vis dėlto, didžiausia Aušrinės svajonė ir artimiausias ateities planas – vestuvės. Dabar jau sužadėtiniai susipažino prieš 3 metus, iš kurių 2,5 jau yra kartu. Ir iššūkių ant jaunuolių pečių krito daugybė, bet kartu pavyko viską išgyventi.

REKLAMA

„Labai daug iššūkių buvo mūsų santykiuose, neįsivaizduoju, kaip mes visa tai ištvėrėm, nes kai pradėjom draugauti, aš tuo metu dirbau prie jūros, mes nelabai matėmės, galvojom, vis tiek tuoj grįšiu. Aš būtent tą vasarą patekau į avariją, buvom išdraugavę vos du mėnesius. Manau, jam tai buvo labai rimtas apsisprendimas – likti ar ne.

Kai mane išleido iš ligoninės, jį pašaukė į kariuomenę, dar vienas iššūkis. Metus laiko buvo nemažai sunkumų, bet kažkaip visa tai išgyvenom, dabar viskas taip lengva. Net keista, kad lengva, kad galim susitikti kiekvieną dieną, būti kartu, kalbėtis“, – su šypsena pasakojo mergina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų