Sausio 6-oji, diena, kuomet pagrindinės miestų aikštės atsisveikins su visą kalėdinį laikotarpį džiuginusiomis eglutėmis. Trijų karalių šventė skirta ne tik paminėti trijų išminčių – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro apsilankymą pas kūdikį Kristų, tačiau ir oficialiai užbaigti šurmulingą, kalėdinį laikotarpį.
Naujienų portalui tv3.lt etnologas Libertas Klimka papasakojo, kodėl šią dieną dažniausiai visi tarsi sutartinai savo namuose nupuošia kalėdines eglutes.
„Jeigu nenupuoši, tai nubyrės (juokiasi). Vaikai labai norėdavo nupuošti eglutę, nes anksčiau juk jie eglutę puošdavo meduoliais, obuoliais ir saldainiais, kas vaikams būdavo kalėdinės dovanėlės, todėl ši tradicija tvirta, jog reikia nupuošti per Tris karalius.
Pačios tiesioginės eglutės nupuošimo reikšmės iš papročių pusės ir siejimo su Trimis karaliais – nėra konkrečios. Tiesiog, kadangi tarpušventis baigėsi, natūralu, kad viskas, susiję su juo yra išmetama lauk. Daugiau tokį veiksmą – nupuošti eglę Trijų karalių dieną lėmė praktiniai dalykai, nes dvasinių ar tradicinių papročių su tuo per Tris karalius, kaip ir nėra“, – aiškina etnologas.
Eglutės puošimo tradicija Lietuvoje, ne tokia ir sena, kaip gali pasirodyti. Anot L. Klimkos, pirmosios papuoštos eglutės Lietuvoje pasirodė XIX amžiaus viduryje, o masiškai plisti pradėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo. „Mūsų kai kurie papročiai formavosi tūkstantmečius, o šitas paprotys atėjęs tik prieš 100 metų“, – sako vyras.
Kalbėdamas apie eglučių nupuošimą šią dieną, etnologas taip pat priduria: „Be to, reikia pagirti Vilniaus mokytojų namų vykdomą akciją, kuomet eglutės yra surenkamos, kad jos nesimėtytų kiemuose, nes labai negražu, kai prie šiukšliadėžių jas palieka. Pirma, tai yra neekologiška, o antra – paniekinama, kas teikia džiaugsmą.“
Ilgėjanti diena per „gaidžio žingsnį“
Trijų karalių šventė susijusi ne tik su krikščioniškuoju pasauliu, tačiau ir su saulės grįžimo minėjimu. Pasak etnologo, iš krikščioniškos pusės, ši šventė susijusi su Jėzaus Kristaus gimimu, kuomet pas jį apsilankė trys išminčiai.
„Sakoma, kad kai kuriuose tekstuose jų minima ir daugiau. Atėję pagarbinti gimusio kūdikėlio Jėzaus taip pat atsinešė ir dovanų, kas tapo krikščioniška tradicija. Toks dovanojimo faktas tapo labai sureikšmintas. Krikščionių bendruomenėje juo skatinama aukoti labdarai turbūt, dalintis tuo ką turi, vienyti bendruomenę šiuo pagrindu, jog visiems būtų ugdoma tarpusavio parama, didesnė meilė viskuo dalinantis. Aišku, krikščioniškąja prasme ne man turbūt reikėtų kalbėti, o kunigui, nes kiekvienas tas dovanos aspektas yra sureikšminamas, ką dovanoja ir tai turi tokią simbolinę prasmę“, – aiškina etnologas Libertas Klimka.
Sausio 6 dieną švenčiama šventė susijusi su minėta saulės grįžimo diena, kuri yra minima būtent mūsų tautoje, kadangi, anot etnologo, kiekviename krašte saulės ratas šiek tiek skiriasi:
„Kaime taip sakydavo, kad per Tris karalius diena pailgėja per gaidžio žingsnį. Tai reiškia – jau ganėtinai pastebimai. Pavyzdžiui, per pusiaužiemį – sausio 25 dieną – diena pailgėja per avinuko šuolį. Tokiu pasakymu reiškia, kad jau labai smarkiai pasijaučia, jog vakaras yra nebe toks tamsus, o diena gerokai pailgėjo.
O dabar pastebima, kad per gaidžio žingsnį. Yra visokių pamąstymų, ką reiškia tas gaidžio žingsnis. Visos šitos kalendorinės šventės buvo susijusios su astronominiais stebėjimais. Net kai kur šie Trys karaliai yra įvardinti kaip žvaigždės, kurios yra siejamos su žiemos žvaigždynu, astronomų vadinamu – Orionu.“
Šį žvaigždyną kiti mėgsta pavadinti ir Šienpjovių. Etnologas pasakoja, kad pavasarėjant šis žvaigždynas leidžiasi žemyn, o tai sudaro įspūdį, jog yra vis arčiau žemės.
„Tas gaidžio žingsnis buvo susijęs su šių žvaigždžių naktiniais stebėjimais, kurias buvo galima matyti dar ryškiau, nes jos tarsi aukščiau ir neiškyla. O Trys karaliai žmones aplanko todėl, nes jos yra arčiau žemės. Todėl toks variantas galėjo kilti iš senosios astronomijos, kada žmonės nei kalendorių neturėjo, nei radijo ir panašiai, o tik orientuodavosi pagal gamtos stebėjimus. Senovėje žmonės viską žiūrėdavo pagal mėnulį, žvaigždes ir taip darbus savo rikiuodavo, nes buvo kalendorius, kuris kasnakt danguje prasiskleidžia, jeigu tik yra giedra padangė“, – tikina etnologas L. Klimka.
Be to, tarpušventį – nuo Kalėdų iki Trijų karalių šventės skiria dvylikos dienų tarpas. Pasak L. Klimkos, skaičius dvylika šiuo laikotarpiu reikšmingas, nes reiškia užuominą į sekančius metus: „Dėl to gal tų burtų daugiau buvo, visokiausių spėjimų, todėl sąsaja neabejotina.“
+K+M+B
Raidžių ir kryželių žymėjimas virš gyvenamųjų namų ir ne tik durų staktos taip pat vienas iš įdomesnių Trijų karalių dienos simbolių. Jų prasmė įdomi keliomis teorijomis – viena atsimuša į baltiškąją kultūrą, o kita – krikščioniškąją.
„Senovėje, ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijoje buvo laikomasi to, kad pasibaigus tarpušvenčiui, artimųjų vėlės, kurios dalyvavo žiemos švenčių visame vyksme, jau turi išeiti atgal į mirusiųjų pasaulį ir pasitraukti nuo gyvųjų žmonių. Pasibaigus šventėms, mirusieji turi nutolti į anapus, į dausas, į amžinojo poilsio erdves.
O kad jie negrįžtų atgal ir netrukdytų žmonėms kažkokiais metafiziniais reiškiniais po to, kaip kaime sako, kad nebūtų bildukas koks, tai šeimininkas apeidavo visas savo sodybos duris aplink ir kryželius tris sudėdavo. Kartais juos piešdavo ir net virš langų, dėdavo ant ūkinių pastatų ir taip savo erdvę pašventindavo tokiu būdu, tokiais kryželiais. Tai šitas paprotys tarp etnografų yra užfiksuotas. Pašventina žmogaus gyvenamą būstą, atriboja nuo mirusiųjų pasaulio, nes tik per didžiąsias šventes tas sąlytis, bendravimas vyksta“, – aiškina vieną iš raidžių ir kryželių žymėjimų „+K+M+B“ reikšmių etnologas.
Kitaip nei baltai, krikščionys tokiu žymėjimu žymėdavo tuos namus, kuriuose gyvena tikintys krikščionys asmenys. Įdomu tai, jog raidės – K, M ir B tuo metu nereiškė pirmųjų trijų išminčių vardo raidžių.
„Ten yra lotyniškos maldos pirmųjų žodžių pirmosios raidės – K, M ir B. Tačiau, kaimo žmonės lotyniškai juk nemoka (juokiasi). Dėl jų, tiems vardams ir buvo suteikta prasmė, kad tai yra tų išminčių vardai, kurie yra visai legendiniai, nes niekas nežino tikrųjų jų vardų“, – sako Libertas Klimka.
Šių trijų išminčių – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro palaikai, anot etnologo, buvo atvežti iš Mažosios Azijos tiesiai į Vokietiją, kur yra be galo gerbiami:
„Tais vardais jie įvardinti tapo per krikščionybę, per kunigus, per bažnyčią, todėl tokia tradicija paplito gana plačiai. Aišku, bažnyčios hierarchai puikiai žino, kad tai tos lotyniškos maldos pirmųjų žodžių pirmosios raidės, o liaudžiai sunkiau yra paaiškinti, todėl jiems labai tinka, kad čia Kasparas, Merkelis ir Baltazaras, nors istoriniuose, pačiuose seniausiuose šaltiniuose tai ir nėra užfiksuota.“
Vilnius – Trijų karalių šventės „sostinė“
Trijų karalių šventė nė kiek nenusileidžia net ir pačioms Užgavėnėms. Šią dieną taip pat mieste vyksta ir tęsiasi karnavalai, žmonės persirengia personažais ir skuba į gatves.
„Persirengėliai vaikšto po kaimus, bet šįkart jie persirengia būtent Trimis karaliais. Būtinai būna Trys karaliai, kurie liaudiškoje tradicijoje tarsi atstovauja skirtingas pasaulio rases: baltaodį, kitas suodžiais žandus pasitepęs juodaodį vaidina, na, o trečias kaip iš Azijos atvykęs.
Jie apsirengia savadarbėmis karūnomis, kurios yra iš kartono ar dar kokių blizgučių padarytos, pasipuošia mantija ir eina per sodybas. Paprastai išmoksta kokią giesmę, maldą, kuri reiškia gerus linkėjimus šeimininkams“, – pasakoja etnologas Libertas Klimka.
Tokie karnavalai populiarūs ir visoje Lietuvoje, tačiau ypatingai – Vilniaus krašte. Kartu Trijų karalių eiseną lydi ir dar vienas svarbus atributas – Betliejaus žvaigždė, kurią dažniausiai žmonės pagamina iš šiaudų ar išdrožia iš medžio.
„Žvaigždės nešimas buvo toks įdomus paprotys, kuris įdomus ir mokslui, nes pagal Betliejaus žvaigždę, mokslininkai, astronomai, mėgėjai bando nustatyti Jėzaus Kristaus gimimo metus, kada iš tikrųjų jis gimė. Nes tai, ką mes dabar švenčiame yra vieno vienuolio nustatyta data penktame amžiuje. Manoma, kad jis truputį suklydo, nes astronomai sako, jog Betliejaus žvaigždė buvo realus dangaus skliauto reiškinys, kurį tereikia atrasti. Yra keletas versijų, kurios įrodo, kad tas vienuolis Dionisijus Mažasis Romoje dirbdamas paklydo keletą metų“, – šypsosi pašnekovas.
Atvykę į Vilnių, Trijų karalių eisenos dalyviai eidavo per miesto centrą į valdžios įstaigas, kavines, restoranus visus palaimindami, pajuokaudami, linkėdami gražiais linkėjimais. Kaip pasakoja etnologas, tokia tradicija Vilniuje yra atsiradusi nuo prieškario laikų:
„Kiekvienas etnografinis regionas turi skirtingų dalykų šios šventės minėjimui, pavyzdžiui, Suvalkijoje Trys karaliai joja raiti ir tos palydos vienur didesnės, kitur mažesnės.
Tai yra graži liaudiška šventė ir gražu, kad Vilniaus etninės kultūros centras organizuoja tą Trijų karalių eiseną per senamiestį, nes tai ir vilnietiška, ir bendra Lietuvos tradicija.“
