Šiuo metu Lietuvoje naudojamas informuoto sutikimo organų donorystės modelis, kitaip sakant – asmenys gali tapti donorais išreiškę sutikimą. Nacionalinis transplantacijos biuras siūlo pereiti prie numanomo sutikimo modelio, kurį jau taiko didžioji dalis Europos valstybių. Jei toks modelis įsigaliotų, visi žmonės būtų laikomi potencialiais donorais, išskyrus tuos, kurie raštu pareiškė nenorą.
Ar tai padėtų spręsti organų donorystės problemas? Kaip pažymėjo asociacijos „Gyvastis" prezidentė Aušra Degutytė, siūlomas donorystės modelis yra pažangus ir naudojamas daugelyje Europos šalių.
„Tarkim, informuoto sutikimo modelį, kuris veikia Lietuvoje, naudoja tik 8 šalys. O numanomo sutikimo modelis veikia daugelyje šalių ir ypač tose, kur donorystės statistika yra geriausia pasaulyje, pavyzdžiui, Ispanijoje, Portugalijoje. Taigi, manome, kad ir Lietuvoje reikėtų lygiuotis į geriausius ir mokytis iš geriausių. Todėl galvojame, kad šitas pažangus modelis padėtų ir Lietuvoje pagerinti donorystės situaciją“, – dėstė ji „Žinių radijo“ laidoje „Dienos tema“.
Kodėl reikia kitokio modelio?
A. Degutytė pirmiausia siūlo pradėti diskusijas dėl šio modelio įvedimo ir prie jo pereiti galbūt jau nuo 2023 m.
„Yra tokia situacija, kad donorinių organų vis dar trūksta ir yra nemažai žmonių, kurie laukia transplantacijos. Ir reikia kuo daugiau kalbėti apie organų donorystę, kad visuomenė kuo daugiau žinotų ir suprastų.
Kuo daugiau apie tai žinos, tuo bus daugiau išgelbėta gyvybių. Nes pacientų, kurie laukia organų transplantacijos gyvybė priklauso ne tik nuo jų gerų norų, ne tik nuo medikų ypatingai stebuklingai atliekamo darbo, bet ir pačios visuomenės požiūrio. Jei ji pritars donorystei, šie žmonės galės gyventi ir išgyventi, bet jei šie žmonės nepritars donorystei, reiškia, šių žmonių nebus“, – kalbėjo asociacijos „Gyvastis" prezidentė.
Ji pažymėjo, kad jokiu būdu nereikėtų skubėti įvesti numanomosios donorystės modelį, tai turi būti savalaikis procesas.
„Kaip dabar duodami metai laiko pereinamajam laikotarpiui, labai svarbus visuomenės švietimas, komunikacija ir pasitikėjimo didinimas pačia sistema ir medicina. Natūralu, kai šiuo metu yra pandemija, toks didelis visuomenės susiskaldymas dėl skiepų sistemos, dalis žmonių tai priima kaip primestą valią ir tam priešinasi.
Bet jei mes pagalvotumėme apie kiekvieną laukiant transplantacijos, apie savo vaiką, tai galbūt ir tas pritarimo donorystei ir numanomos donorystės modelis neatrodytų kaip kažkas svetimo, baisaus ir nepatikimo“, – kalbėjo ji.
A. Degutytė pabrėžė, kad šiame procese dalyvauja daug grandžių, kurias būtina įtraukti – reikia, kad ir medikai būtų pasiruošę kalbėti, būtinas medicinos įrangos aprūpinimas, visuomenės šveitimas.
Artimieji vis tiek turėtų sprendimo galią
Kaip pasakojo Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus specialistė Lina Mustafinaitė, siūlomas numanomo sutikimo modelis veikia taip, kad visi laikomi potencialiais donorais, tačiau tie, kurie tikrai prieštarauja, galės užpildyti nesutikimą ir tada jų organai nebus panaudojami po mirties.
Vis dėl to būtų siūlomas švelnusis šio modelio variantas, kai bet kuriuo atveju sprendimo teisė dėl donorystės lieka artimiesiems. Tačiau, kaip pažymi pašnekovės, naujasis modelis ir pareikšta mirusiojo valia būtent galėtų palengvinti apsisprendimą sunkią valandą.
„Dėl artimųjų atsiklausimo – tai vyksta ir dabar, kad artimieji po mirties taria pagrindinį žodį, ar vyks donorystė. Tas pats liktų ir įteisinus naują modelį. (...) Manome, kad dėl numatomo sutikimo modelio artimiesiems galėtų būti lengviau apsispręsti, nes jie žinotų jau išėjusiojo valią“, – sakė ji.
Kietasis numanomo sutikimo donorystės modelis taikomas tik trijose Europos šalyse – Prancūzijoje, Portugalijoje ir Austrijoje, kai giminių nuomonės nėra atsiklausiama ir vadovaujamasi tik mirusiojo pareikšta valia.
„Mes siūlome, kad vis tik reikia atsiklausti šeimos, tai buvo jų artimasis, jų sunku akimirka ir jų sprendimas yra svarbus. (...) Prievarta sukelia tik dar daugiau nepasitenkinimo, nepasitikėjimo, o donorystės srityje to negali būti“, – pažymėjo L. Mustafinaitė.
Neretai artimieji nesutinka paaukoti, nors mirusysis norėjo kitaip
Paklausta, ar dažnai artimieji atsisako atiduoti mirusiojo organus, net tada, kai artimasis yra pareiškęs norą, kad taip būtų, A. Degutytė patvirtino, kad tokių atvejų būna.
„Kai nuo 2000 m. yra pradėta pildyti sutikimo donoro kortelę, šiandien yra apie 38 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie išreiškė sutikimą po mirties tapti organo donorais. Iš jų gal 5 yra tapę efektyviais organų donorais. Buvo atvejų, kai artimieji užginčijo mirusiojo valią ir nesutiko donorystei.
Todėl galvojant apie dabartinę tvarką – taip, donoro kortelės turėjimas, pritarimas donorystei išreiškia tą sutikimą, bet jis yra gal daugiau simbolinis, nes bet kuriuo atveju yra klausiama artimųjų sutikimo. Ir jei jie paprieštarauja, artimųjų valia yra paskutinė“, – sakė „Gyvastis“ prezidentė.
Tačiau ji pažymėjo, kad 30 proc. artimųjų atsisako paaukoti organus todėl, kad jie nežinojo, ką apie tai galvojo jų artimasis, miręs žmogus.
„Todėl visada skatiname tą pokalbį šeimoje, nesvarbu, žmogus turi donoro kortelę ar ne. Natūralu, kad išgirdus apie netektį, skaudžią nelaimę, yra be galo sunku ir medikams kalbėti su donoro artimaisiais ir artimiesiems apsispręsti tuo metu yra labai sudėtingas laikas. Taigi numanomos donorystės modelis tuo pačiu metu ir paskatins diskusijas visuomenėje, šeimose“, – pastebėjo A. Degutytė.
Dauguma pritaria organų donorystei
Anot L. Mustafinaitės, dažnesnės visgi būna priešingos situacijos, kai žmogus neturi donoro kortelės, o artimieji apsisprendžia atiduoti organus.
„Taip ir būna daugumoje visų donorystės atvejų, kad žmogus neturi kortelės, bet artimieji tiesiog mano, kad jis norėtų, pritartų. Ir medikai kartais sako, kad šeimos tame donorystės akte mato tarsi paguodą, nes taip tarsi dalis jų mylimo žmogaus gyvens toliau“, – kalbėjo ji.
Svarstydama apie tai, kodėl žmonės nenori tapti donorais, nesiryžta paaukoti artimųjų organų, ji sutiko, kad šią sritį vis dar gaubia daug mitų.
„Šiuo metu norint tapti donoru reikia užpildyti donoro kortelę – arba prisijungi internetu, arba vaistinėse, gydymo įstaigose. Dauguma gal ir pritaria donorystei, bet tam reikia prisiruošti. Pernai mūsų atlikta gyventojų apklausa parodė, kad ne 66 proc. Lietuvos gyventojų pritaria donorystei, bet donoro korteles turi tik daugiau kaip 38 tūkst. lietuvių, kas sudaro tik 1,3 proc. gyventojų.
Taigi peršasi mintis, kad daugelis pritaria donorystei, tik neranda laiko pasirašyti sutikimą, taigi, manome, kad naujasis modelis nuimti tą naštą“, – pastebėjo L. Mustafinaitė.
Organus atiduoti galima tik įvykus smegenų mirčiai
A. Degutytė savo ruožtu pažymėjo, kad organų donorais galima tapti tik vienu atveju.
„Lietuvoje per metus miršta apie 42 tūkst. žmonių, neįtraukiant šių pandeminių metų, kada skaičius yra didesnis. Iš tų 42 tūkst. 100 galėtų tapti organų donorais, realiai tampa tik 50. Klausimas, kodėl toks didžiulis skirtumas kodėl tiek mažai donorų paruošiama. Pagrindinis indikatorius organų donorystei – pacientui turi būti nustatyta smegenų mirtis, jis turėtų numirti prijungtas prie aparatų reanimaciniame skyriuje.
Tik tuomet, kai įvyksta negrįžtamas procesas, tada medikai kalba su artimaisiais dėl organų paaukojimo donorystei. Ir jei artimieji pritaria, donorystės procesas įvyksta, jei ne – jis nutrūksta. Todėl labai svarbus visuomenės švietimas, kad jie suprastų, jog smegenų mirtis yra tas faktorius, kuris apsprendžia dėl donorystės, bet tai nėra koma, nes tai yra visiškai skirtingos būklės.
Mitas, kad kūnas sudarkomas
Dažniausias mitas, sklandantis visuomenėje – sutikus organų donorystei bus sudarkytas mirusiojo kūnas, nebus galima atsisveikinti su artimuoju.
„Tai yra mitas ir labai norėčiau tai paneigti. Esame turbūt matę filmuose ar skaitę, kaip atliekamas skrodimas siekiant nustatyti mirties priežastį. Tai kada išimami organai donorystei, viskas atliekama taip subtiliai kaip per operaciją. Net vietoj ragenos uždedama dirbtinė linzė. Taigi apie kūno sudarkymą net minties tokios prileisti negalima.
Dar vienas mitas – kad manęs negydys, jei turėsiu organų donoro kortelę. Reanimacijoje medikai stengiasi išgelbėti kiekvieną savo pacientą, bet jei tai būna nebeįmanoma, tada jie kalba apie donorystę, kai nustatoma smegenų mirtis“, – pastebėjo A. Degutytė.
Lietuvoje per metus atliekama apie 150 organų transplantacijų, daugiausiai – inkstų transplantacijų.
Vienas žmogus, nusprendęs tapti organų donoru, gali išgelbėti net iki 7 žmonių gyvybių.
„Donorų skaičius daug metų išlieka panašus – apie 50, bet jų galėtų būti dvigubai daugiau – apie 100, bet viskas priklauso nuo, keik yra donorinių organų“, – pridūrė ji.
Dar viena donorystė rūšių – gyvoji donorystė. Tačiau organą gyvas žmogus gali paaukoti tik giminystės ryšiais susijusiam asmeniui, taip pat vyras žmonai yra atvirkščiai.
