Danielis vieną kartą jau įrodė, kad gali viską – jam nustatytas cerebrinis paralyžius, tačiau jis kuo puikiausiai vaikšto. O dabar, sako Sandra, didžiausias noras išgirsti jį tariant „mama“ ir „tėti“.
Džiaugsmas maišėsi su jauduliu
Kaunietę Sandrą su vyru pirmieji gandrai aplankė prieš kiek daugiau nei 7 metus. Žinia apie nėštumą, šypsosi ji, buvo be galo džiugi. Tik džiugesys maišėsi su jauduliu.
„Buvo labai smagu laukti, tačiau grėsė persileidimas, baimės buvo daug, visą laiką reikėjo gydytojų priežiūros. Laikas buvo džiaugsmingas, bet su daug jaudulio, kad tik viskas būtų gerai“, – prisimena pašnekovė.
9 nėštumo savaitę iškilus persileidimo grėsmei, kurį laiką teko praleisti ligoninėje, tačiau viskas grįžo į savo vietas – Danielis sėkmingai vystėsi mamos įsčiose. Tiesa, jau tuomet darė taip, kaip norėjosi jam pačiam.
„Jis vartėsi tai galva žemyn, tai galva aukštyn. Viskas buvo kaip ir gerai, buvo nusileidęs po 30 savaitės, bet vieną naktį pajaučiau, kad pilve vyksta kažkas ekstremalaus. Nuėjus pas gydytoją pasakė, kad jis vėl apsivertė kojytėmis į apačią”, – pasakojo S. Bradūnienė.
Tuomet pirmąjį kartą medikai pastebėjo, kad vaikelio smegenų skilveliai praplėsti, tačiau būsimą mamą visi ramino, kad kartais vaikams taip būna, o po gimimo viskas susitvarko.
Pasaulį Danielis išvydo Cezario pjūvio pagalba – iki pat gimdymo pilvelyje buvo įsitaisęs kojytėmis į apačią. Ir gimimo datą pasirinko jis pats, gimė diena anksčiau, nei buvo numatyta:
„Gimęs jis surinko 10 iš 10 balų pagal APGAR skalę. Tik jis gimė mažesnio svorio, svėrė 2 kg 650 gr, kai įprastai išnešiotas vaikas sveria virš 3 kilogramų.“
Medikų įtarimai pasitvirtino
Moteris pasakoja, kad po gimdymo prabėgus kelioms dienoms būtų keliavusi namo, tačiau ramybės nedavė tai, jog žinojo apie prasiplėtusius smegenų skilvelius. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad bėda ne tik prasiplėtę skilveliai, tačiau ir smegenyse susidarę kalcinatai.
„Nuspręsta padaryti tyrimus dėl Citomegalo viruso. Paėmė kraują, tikrino akis, nes, būna, virusas pažeidžia akių dugnus.
Kai apžiūrėjo, gal po 10 dienų mus paleido namo, po kiek laiko paskambino ir pasakė, kad rado Citomegalo virusą“, – pasakojo Sandra.
Paklausta, ar sulaukė paaiškinimo, kaip Danielis užsikrėtė virusu, mama sako sulaukusi dviejų paaiškinimų – arba visuomet pati buvo jo nešiotoja ir nėštumo metu virusas suaktyvėjo, arba užsikrėtė būdama nėščia ir taip jį perdavė sūnui:
„Sako, jeigu užsikrečiama ankstyvame nėštume, būna, kad vaikai negimsta arba gimę neišgyvena, būna daug pažeidimų. Tai, kokie pažeidimai pas Danielį, rodo, kad virusą perdaviau vėlyvame nėštume. Tik neaišku, ar aš užsikrėčiau, ar jis suaktyvėjo nėštumo metu.“
Dėl smegenų skilvelių prasiplėtimo jau buvo ramu, nes jie toliau nesiplėtė ir kiek susitraukė. Tačiau Citomegalo virusas paveikė smegenis, o susidarę kalcinatai užspaudė nervus, atsakingus už vaikščiojimą.
Sunkus darbas atsipirko
Kai Danieliui buvo 1,5 metų, jam diagnozuotas cerebrinis paralyžius, tačiau Sandra sako įtarimą keliančius požymius mačiusi anksčiau.
„Visa jo fizinė raida ėjo lėčiau, pusės metų jis pats nesėdėjo, jį reikėjo prilaikyti, dar neropojo, nors ėjome į mankštas, samdėme specialistus. Nors 1,5 metų, kai diagnozavo ligą, jis laikydamasis už ko nors vaikščiojo“, – prisimena S. Bradūnienė.
Vilties suteikė tai, kad specialistai, pas kuriuos lankėsi, sakė, jos Danielis vaikščios. Tačiau kiekvieną kartą lydėjo priminimas, kiek darbo įdės, tokį rezultatą ir turės:
„Suvokiau, kad negaliu nieko gailėtis ar kaltinti, nes dabar laukia darbas, dirbsim ties tuo, kad Danielis vaikščiotų.
Tai buvo sunkus darbas, jam buvo sunku, būdavo, jis verkia ir aš atsisėdusi kampe verkiu per mankštas, bet žinojau, kad jam nieko blogo nedaro, daro tai, kad būtų tik geriau.“
Darbas su kineziterapeutais, reabilitacijos, įvairūs užsiėmimai – pastovus darbas ir apsilankymai pas specialistus davė be galo saldžius vaisius. 2 metų ir 9 mėnesių Danielis žengė pirmus tvirtus savarankiškus žingsnius.
„Būnant pas močiutę, jis pasileido nuo sofos ir nuėjo per visą kambarį iki stalo kažko pasiimti. Tada jis, turbūt, pats suprato, kad prieš tai buvo daugiau baimės, kad galbūt kris, o tada pasileido ir suprato, kad gali“, – šypsosi pašnekovė.
Ji pasakoja, kad tą pačią dieną grįžusi namo perstumdė visus baldus, kad sūnus kuo daugiau vaikščiotų savarankiškai – tai buvo stebuklas ir norėjosi bet kokia kaina išlaikyti pasiektą progresą.
Svajoja išgirsti „mama“ ir „tėti“
Nors šiandien kartais vis dar prireikia vežimo, tačiau griebtis jo pagalbos tenka retai. Daugiau dėl to, kad jam, smalsiam septynmečiui, dažnai norisi eiti kitur, nei reikia – paliesti šalia augantį medį ar kažką apžiūrėti iš arčiau. O savo šypsena Danielis pakeri visus.
„Jis yra tikras saulė. Jis nuo pat gimimo su šypsena, nors pirmi mėnesiai buvo sunkūs, bet jis, kai tik gali, šypsosi. Atrodo, apsiniaukę, bet pažiūri į jį, jis išsišiepia, apsikabina – tikra saulė“, – su didžiule meile sako mama.
Vaikščiojimas – laimėjimas, kurį pavyko pasiekti, tačiau tai dar ne pabaiga ir šeima rankų nenuleidžia. Didžiausias noras dabar išgirsti bent „mama“ ir „tėti“, nes kol kas vienintelis Danielio atsakymas į bet ką yra „A“.
Tam prireiks įdėti nemažai darbo ir pastangų, tačiau Sandra su vyru pasiruošę padaryti viską, ko tik reikės. Jie jau patikėjo stebuklais ir pamatė sunkaus darbo vaisius, kai jų sūnus pradėjo vaikščioti.
„Norisi, kad vaikas būtų kuo daugiau savarankiškas. Svarbiausia, kad bent kažkiek pradėtų kalbėti. Jis pagrindinių žodžių suvokimą turi, viską supranta. Tik tiek, kad negali atsakyti.
Jis kartais pats įsideda šakutę į burną. Yra daug dalykų, kurie atrodo smulkūs, bet tai yra dideli pasiekimai“, – sako Sandra.
Norinčius prisidėti prie Danielio gydymo ir apsilankymų pas specialistus, gali tai padaryti žemiau nurodytais rekvizitais:
Gavėjas: Labdaros ir paramos fondas Danielis Saulė
Į. k.: 306000184
Sąsk. nr.: LT947300010171102096
