Savanoriauti „Niekieno vaikų“ iniciatyvoje Klaipėdoje gyvenanti 36 metų amžiaus Aurelija Albrikaitė pradėjo vos tik įkūrus padalinį Klaipėdos mieste:
„Savanoriauju nuo iniciatyvos „Niekieno vaikai“ pačios pradžios, kai jie tik atvyko į Klaipėdą. Pamačiusi skelbimą, kad ieško savanorių nieko nedvejojau, nes žinojau apie juos iš anksčiau ir buvau sau pasakiusi, kad jeigu atsiras mano mieste, aš būtinai eisiu ir dalyvausiu atrankoje. Taip ir pradėjau šią savanorystę nuo 2019 metų vasaros.“
Moteris pasakoja, jog reikėjo įveikti tam tikrus iššūkius ir nežinią, kas gali laukti bei su kuo teks susidurti, kuomet pradėjo savanoriauti ir teikti emocinę paramą Klaipėdos vaikų ligoninėje bei Respublikinės Klaipėdos ligoninės vaikų psichiatrijos skyriuje.
„Pradžia buvo pati sunkiausia, nes nežinojau kas bus, nežinojau kaip mane pasitiks, kaip priims, ką turėsiu daryti. Savanorių patirtis Klaipėdoje buvo šiek tiek kitokia nei kituose miestuose, nes mes startavome vaikų psichiatrijos skyriuje, todėl būtent čia ir mano didžioji dalis savanorystės bei patirties praėjo“, – teigia savanoriaujanti moteris.
Visgi, įgavus praktikos budint tiek psichiatrijos, tiek vaikų ligoninės skyriuose, Aurelija tikina, kad prie visko galima prisitaikyti, išmokstant atskirti savo jausmus ir emocijas: „Pamatai, kad viskas yra gerai, tie patys vaikai visada yra skirtingi, tos situacijos yra skirtingos, išmoksti prisitaikyti. Man tai išeina savaime: aš ten nueinu, durys užsiveria ir patenku į kitą pasaulį. Labai intuityviai viskas pasiseka.“
Netikėtos pirmosios patirtys
Be savanorystės „Niekieno vaikų“ projekte, Aurelija tuo pačiu ir aktyviai dirba įsitraukusį į įvairiausius kultūros projektus.
„Dirbu menininkų grupėje „Žuvies akis“ ir asociacijoje „Kūrybinės jungtys“. Taip pat dalyvauju projektuose, kurie susiję su mažesnių bendruomenių kultūrine sklaida bei dalyvauju projekte „Tyrinėjimo menas“, kuriame bendradarbiaujame su įvairiomis mokyklomis ir stengiamės, kad mokytojai įgytų kuo daugiau kūrybiškų sprendimų, kuriuos vėliau galėtų perteikti vaikams“, – pasakoja apie pagrindines veiklas šalia savanorystės A. Albrikaitė.
Aurelija juokauja, kad viskas jos gyvenime sukasi vien tik apie vaikus bei jų auginimą, nes pati, be visuomeninės veiklos, augina sūnų.
„Kažkada manęs yra viena pažįstama paklaususi, kaip mano sūnus reaguoja, kai aš išeinu pas kitus vaikus ir juos palieku. Pamenu, kad ir pati susimąsčiau bei jo paties paklausiau, kaip jam atrodo. O jam toks keistas klausimas pasirodė, net perklausė, kodėl turėtų pykti, jei mano dėmesio gauna ir taip daug. Mano nuostabai jis pats pasakė, kad jam gera žinoti, jog aš galiu padėti nelaimingiems vaikams bei būti šalia jų. Žinoma, jeigu to mano dėmesio pritrūktų, gal ir kitaip sakytų, o kažkaip dabar sugebu padalinti“, – juokiasi pašnekovė.
Per savanorystės laikotarpį Aurelijai teko patirti ne tik iššūkius budint ligoninėje, tačiau ir susidurti su pirmąją nauja patirtimi. Vieno budėjimo metu, moteris pirmą kartą buvo taip arti negalią turinčio vaiko:
„Budėjau vaikų ligoninėje prie fiziškai neįgalaus dvylikamečio berniuko. Tai man buvo visiškai nauja patirtis, nes aš niekada nesu buvusi taip arti neįgalaus žmogaus, todėl buvo sunku įsivaizduoti ar galėsiu jį liesti, kaip reikės bendrauti, nes jis visai nejudantis – nevaldė nei rankų nei kojų. Žinoma, tuo metu man labai padėjo personalas, kuris papasakojo, kaip reikia elgtis. Pamenu, kad būdama šalia skaičiau, dainavau, kalbėjausi su juo. Jis reagavo, bet taip iki galo ir nesužinojau ar jis mane girdėjo. Labai dviprasmiškas jausmas, bet tikiu, kad jis vis tiek jautė, jog buvau šalia, neliko vienas.“
Iššūkiai, kurie suartina
Vienu iš iššūkiu neretai tampa ir pirmasis susipažinimas, kuomet tenka pirmą kartą atvykti pas vaikus. Aurelija pastebi, kad lengviausiai savanorius prisileidžia šiek tiek ūgtelėję mažieji, kuriems parodžius dėmesį galima puikiai susibendrauti.
„Gal tik kūdikėliams ar mažiukams būna sunkiau, nes visgi esame svetimi žmonės, tačiau viskas paprasta su tais, kurie yra kelerių metukų ar kiek vyresni. Jeigu tu duodi dėmesio, žaidi kartu, jiems tampa įdomu būti su tavimi“, – pasakoja A. Albrikaitė.
Kitaip nei su mažaisiais, esant psichiatrijos skyriuje su įvairaus amžiaus vaikais, kartais kyla sunkumų, nes čia dažniausiai būna susirinkusi didžioji dauguma paauglių, kurie yra patyrę įvairias traumines situacijas ar turi elgesio sutrikimų.
„Kiekvieną kartą nuėjus stengiuosi nevaidinti viską žinančios, viską mokančios, suprantančios, nesistengiu jų auklėti ir panašiai. Tiesiog bandau būti tuo draugu ir jie labai greitai supranta, kad tu nesi tas suaugęs, kuris atėjo juos teisti, mokyti, auklėti. Tai supratę jie labai lengvai leidžiasi į tą bendravimo, draugystės kelionę. O tas mane labai džiugina“, – dalinasi projekto savanorė Klaipėdoje.
Pasak Aurelijos, neretai nutinka ir taip, kad vaikai, prie kurių budėjo, pasirodo itin artimi širdžiai ir dėl to kyla sunkumų su jais išsiskirti:
„Prisimenu, kad pirmaisiais metais, būnant šalia kitų savanorių sakydavau, jog man atrodo, kad turiu tiek daug vaikų. Tokiais atvejais išmoksti būti tiesiog čia ir dabar, tą akimirką, kai jiems jos labiausiai reikia. Žinoma, kad kiekvienas vaikas lieka širdyje, atmintyje... bet kad ir kaip bebūtų, savanoriaudamas turi suvokti, kad negali kiekvieno jo prisirišti prie savęs. Tokiais momentais turime galimybę pasikonsultuoti su psichologu, kuris padeda atrasti būdų, kaip tuos vaikučius paleisti.“
Nėra didesnės dovanos nei buvimas šalia
Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ vadovė Ieva Šuipė pasakoja, kad savanoriams budėjimo metu kyla įvairių jausmų ir patirčių – dažnai būna sunku priimti tai, kad negali pakeisti vaiko gyvenimo daugiau nei per tą laiką, kol būna su juo ligoninėje.
„Savanoriai susidraugauja su vaikais, būna, kad ir prisiriša. Tačiau jie mokymų metu yra ruošiami įvairioms patirtims, be to jiems yra teikiamas palaikymas budėjimų metu ir po jų. Nors mūsų savanorių bendravimas su vaiku dažniausiai baigiasi tada, kai jis yra išrašomas iš ligoninės, net ir pasitaikant atvejams, kai su tais pačiais vaikais ligoninėje susitinkama po keletą kartų, toliau tikimės, kad vaikai gauna tinkamą priežiūrą iš kitų, jo gerove besirūpinančių žmonių“, – sako Ieva.
Neretai ligoninėje esantiems vaikams, balti gydytojų chalatai ir nepažįstama aplinka kelia baimę, nerimą, todėl pamačius savanorius, kurie atvyksta apsirengę įprastais rūbais, prisileidžia prie savęs lengviau:
„Atsidūrę ligoninėje vaikai dažnai būna išsigandę, jie patiria nerimą, o hospitalizacija vaikams neretai yra siejama su traumuojančiame patirtimi. Nesvarbu, iš kokios aplinkos ten atsidūrė vaikas: ar iš globos namų, ar iš šeimos, jiems visiems vienodai yra sunku, nes atsidūrė ne jiems pažįstamoje aplinkoje, kur sienos baltos, nepažįstamas personalas.
Taip pat reikia nepamiršti, kad net ir patekę iš nesaugios aplinkos, psichologiškai šioje naujoje aplinkoje jie nesijaučia saugūs. Reikia suvokti, kad ligoninėje daromos ir gydymo procedūros, imamas kraujas, kas vaikui kelia stresą. Jie nerimauja, verkia, o kartais net visai nerodo jausmų, nes yra išmokę neprašyti pagalbos dėl įpročio, kad niekas neprieis, kai jie jos kviečiasi. Dėl šios priežasties mūsų savanorių buvimas šiems vaikams yra labai svarbus. Savanoriai bendrauja su vaiku, žaidžia, jeigu vaikas mažas – nešioja, ramina, padeda užmigti, maitina. Ligoninės personalo užduotis yra pasirūpinti vaikų gydymu, o savanoriai, nors dalinai atstodami artimus žmones, kurių šalia vaiko nėra, pasirūpina mažųjų emociniais poreikiais.“
Artėjus kalėdiniam laikotarpiui galima tik įsivaizduoti, ką išgyvena bei patiria mažieji pacientai, kurie per pačias Kalėdas yra likę vieni gydytis gydymo įstaigose. Laimei – net ir šventinėmis dienomis jų neapleidžia gerieji savanoriai. I. Šuipė tikina, kad visuomenės noras prisidėti visuomet yra laukiamas, tačiau šiuo kalėdiniu laikotarpiu yra svarbu suprasti, kad svarbiausia yra ne dovanos, o dėmesys vaikams.
„Kalbant apie dovanas, tai mes veikloms iš tikrųjų turime daiktų, su kuriais užsiimame kartu su vaikais, jų yra tikrai pakankamai. Jeigu yra poreikis – nuperkame, tikrai, mūsų organizacija parūpina. Tačiau čia ir yra mūsų visa esmė, kad vaikams reikia ne daiktų ar dovanų, o to žmogiško ryšio, kad kažkas būtų šalia jų, leistų laiką su jais, paguostų, kai reikia, apkabintų, panešiotų ant rankų“, – sako I. Šuipė.
Visgi, prie iniciatyvos veiklos žmonės gali prisidėti ne tik finansiškai, tačiau ir tapdami savanoriais. Kas metus „Niekieno vaikai“ papildo savanorių komandas, tad projekto „Facebook“ puslapyje galima vis pasitikrinti, kuriame mieste yra skelbiama naujų savanorių paieška.
„Niekieno vaikai“ ne tik vaikams, tačiau ir suaugusiems
Šiuo metu, pasak iniciatyvos vadovės Ievos Šuipės, skirtingų miestų ligoninėse savanoriai budi prie beveik dešimties vaikų, kurie šiuo kalėdiniu laikotarpiu yra vienui vieni.
„Ligoninėse, prie vienišų vaikų mūsų savanoriai budi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Visada žiūrime pagal situaciją, kiek ir kada atsiranda vienišų vaikų, kurie būna ar tai iš globos namų, ar paimti dėl krizinės situacijos šeimoje, ar šiaip vaikai, kurie turi tėvus ir globėjus, bet šiuo metu negali būti jų artimieji šalia. Tuomet mes reaguojame pagal poreikį, mums apie tai praneša ligoninės atstovai.
Kartais būna, kad ir iš vaiko teisių darbuotojų sužinome, kad yra vienišas vaikas kažkokioje ligoninėje, jos skyriuje. Neretai iš pačių globos namų į mus kreipiasi ir prašo prie globojamo vaiko pabūti“, – pasakoja I. Šuipė.
Pavyzdžiui, Vilniuje, paskutiniaisiais mėnesiais, vidutiniškai per mėnesį savanoriai budėjo prie 10-20 vaikų, tačiau šįkart džiugina tai, jog savanoriai budi vos prie vienos mergaitės Vaiko ir motinos centre:
„Situacija labai dažnai skiriasi ir šiuo metu Vilniuje, retas atvejis, tačiau neturime nei vieno globojamo vienišo vaiko ligoninėse, išskyrus vienos mergaitės, prie kurios budi savanoriai, kuomet jos mamai tenka išeiti į tam tikras centro veiklas.“
Nors dažniausiai budima šalia nepilnamečių vaikų, kurie tuo laikotarpiu yra ligoninėse, psichiatrijos skyriuose arba krizių centruose, tačiau šių metų pradžioje, organizacija „Savanoriai vaikams“ pradėjo įgyvendinti projektą, kuriuo siekiama teikti emocinę paramą suaugusiems, kurie patiria tam tikrus sunkumus gyvenime, išgyvena sunkų laikotarpį.
„Savanoriai tėvams – tai vienus metus trunkanti emocinės paramos programa, kuri remiasi ilgalaike draugyste tarp savanorio ir programos dalyvio – moters ar vyro. Gyvų savaitinių susitikimų metu jie kartu leidžia laiką, užsiima įvairiomis veiklomis, kalbasi ir stengiasi atrasti sprendimus krizinėms situacijoms. Tokiu būdu programos dalyvis sulaukia nuoširdaus ir individualaus savanorio dėmesio bei emocinio palaikymo, kuris padeda mažinti vienišumo jausmą ir ištverti sunkumus“, – pasakoja apie naują projektą Ieva Šuipė.
