Iš Kauno kilęs M. Bložė, savanorystę atrado per prosenelės ir senelio pasakojimus. Nuo mažens girdėjęs senelio, kuris dirbo kariuomenėje, istorijas apie aplinką joje, karą, Marius iškart po vienuoliktojo gimtadienio nuskubėjo į Šaulių sąjungos Kauno štabą.
„Dabar galima nuo dvylikos metų, o aš tada vienas po vienuolikto gimtadienio nuėjau į Šaulių sąjungos štabą ir pasiklausiau ar galiu prisijungti. Susipildžiau pusę dokumentų pats, kur nereikėjo tėvų sutikimo, o kur reikėjo – pildė jie. Buvau jau beveik įstojęs ir tik tada paprašiau tėvų ar galiu, jie, žinoma, sutiko, leido ir taip aš atsiradau ten“, – pasakoja apie savanorystės pradžią šešiolikmetis M. Bložė.
Po kelių metų veiklos Šaulių sąjungoje, Marius pasakoja pasigedęs žinių apie pirmąją pagalbą, kurią turėtų mokėti jaunieji šauliai. Tad vaikinas ėmė ir sugalvojo įsteigti šaulių medicininės pagalbos gelbėtojų būrelį. O nuo 2019 metų, M. Bložė savanoriauja ir Kauno GMP stotyje.
„Medicina domiuosi nuo pat mažens. Pamenu, per Kalėdas prašydavau dovanų daktaro rinkinių, „Lego“ kokios greitosios mašinos, kad būtų galima dėlioti. Kadangi įkūriau šauliuose kartu su vadų pagalba gelbėtojų būrelį, Kauno GMP vadovas Nerijus Mikelionis pastebėjo, kad man neblogai sekasi ir pakvietė ten prisijungti savanoriauti“, – dalinasi prisiminimais Marius.
Mokyklinėje kuprinėje – stetoskopas, gaivinimo pompa, kraujospūdžio matuoklis
Visa savanorystė vyksta jaunuolio laisvu laiku. Marius džiaugiasi, kad po pamokų likusią dienos dalį gali leisti vertingai ir būti naudingu visuomenei. Nors dabar savanorystės programa dėl pasaulį siaubiančios pandemijos Kauno GMP stotyje yra sustabdyta, jaunuolis pasakoja, kad anksčiau jai skirdavo laisvus penktadienius ir šeštadienius:
„Kadangi pagal įstatymus iki dešimtos valandos galima savanoriauti, tai aš tą darydavau apie šešias valandas per dieną. Darbuotojai pasiimdavo mane nuo keturių iki dešimtos, o po jos mane atvažiuodavo pasiimti senelis. Pernakvodavau pas juos, kadangi aš gyvenu už Kauno ir tada šeštadienį, nuo aštuonių ryto, pradėdavau su nauja brigada. Išeidavo taip, kad aš savanoriaudavau GMP nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio pietų.“
Nors jaunimas labiau linkęs savo laisvą laiką skirti pramogoms, draugams ar vakarėliams, Marius pasakoja, kad būdamas Kauno apskrities Šaulių sąjungos taryboje, vis galvoja, kaip įtraukti bendraamžius į visuomeninę veiklą. Pasak jo, visai neprastai veikia parodomieji išvykimai į ugdymo įstaigas.
„Mes darome tokias parodomąsias veiklas, pavyzdžiui, mokyklos ar darželiai kviečiasi atvykti su greitosios medicinos pagalbos automobiliu. Rodome įrangą, pasakojame, ką darome. Darželinukams labiausiai įstringa švyturėliai ir sirenos, o vyresniems – darbo įrankiai, visokiausi nutikimai ir istorijos. O po to jau jie pasirenka patys – sudomino ar ne“, – pasakoja apie savanorystės skatinimą bendraamžių tarpe M. Bložė.
Mokyklinėje Mariaus kuprinėje ne tik vadovėliai ir sąsiuviniai, bet ir stetoskopas, kaukės ir kiti pirmajai pagalbai suteikti skirti reikmenys.
„Klasiokams labai įdomu pasiknaisioti tame skyriuje, žinoma, su mano leidimu. Paklauso vienas kitą su stetoskopu, prašo, kad pasakočiau istorijas ir kitas gaivinimui skirtas priemones“, – tvirtina jaunuolis.
Pasiteiravus, kada Marius spėja pailsėti, jeigu net mokykloje ir laisvalaikiu jį lydi medicina, vaikinas juokiasi:
„Tai ir laisvu laiku aš toliau domiuosi medicina, skaitau medicinines knygas, ieškau, ko galiu pasimokyti. Be to, mėgstu gaminti maistą, žiūriu serialus, filmus. Išskirtinio pomėgio be savanorystės neturiu, bet filmai ir maisto ruošimas man padeda atsipalaiduoti.“
Į įvykio vietą per kelias minutes
Medicinines priemones į mokyklą su savimi nešiojantis Marius Bložė tą daro ne dėl pramogos. Pamokų metu gali skambiai suskambėti Mariaus telefonas, į kurį jis gauna signalą iš specialios programėlės „AED alert“, kad kažkam netoliese yra reikalinga skubi gaivinimo pagalba.
„Kai kurie mokytojai jau žino ir supranta, kas vyksta. Aš tuomet iš savo kuprinės išsitraukiu medicinos krepšį, kuriame yra visos reikalingos priemonės, užsidedu liemenę, kad mane atskirtų, telefone iškart atsiranda žemėlapis, atsistoju ir bėgu. Būna, kad mokytojai kiti ir nesupranta, kas įvyko, tačiau gerai, kad turiu klasiokų, kurie jiems paaiškina viską“, – sako M. Bložė.
Ši minima savanoriška Mariaus programėlė skirta ne visiems. Ja naudotis gali tie asmenys, kurie turi bent kažkiek patirties ir medicininių žinių, yra praėję kursus ar savanoriavę medicinos įstaigose. „Šita programėlė siunčia tik tai į gaivinimus, reiškia, kada žmogus jau nekvėpuoja, neplaka jo širdis arba plaka neritmingai ir jis yra be sąmonės. Nesvarbu už kiek yra greitoji, bet tarkime, jei tu esi, man atrodo, per du ar tris kilometrus nuo įvykio tai tuomet gausi signalą ir būsi siunčiamas vykti į reikiamą vietą“, – aiškina Marius.
Į programėlę signalas yra siunčiamas tiesiai iš pagalbos centro, kuris sujungia su reikiamos apskrities skyriumi. Darbuotojams išsiaiškinus, kad minimas pacientas nebekvėpuoja, neturi pulso, jie iškart į įvykio vietą siunčia reanimacinę arba artimiausią esančią brigadą, skubią pagalbą ir programėlėje siunčia signalą, kad reikalingas skubus gaivinimas.
„Jeigu nuo to įvykio centro per tris kilometrus žmogus yra turintis tą programėlę ir užsidėjęs, kad jis dabar yra aktyvus, jis gauna adresą ir nebereikia spėlioti, kas nutiko, nes žinai, kad čia bus gaivinimas, nes tam programėlė ir skirta.
Aš dažnai važiuoju dviračiu arba tiesiog bėgu. Kažkada teko vykti ir su „Bolt“, nes neturėjau dviračio šalia, o skubiai buvo labai viskas ir gan tolokai, kitame mikrorajono gale, tai įsėdau į mašiną, nekainavo daug, nuvykau ir spėjau“, – pasakoja Marius apie skubius iškvietimus.
Dažnai jaunuoliui nuvykus, būna ir tokių atvejų, kad pacientas jau yra miręs, nes artimieji iš išgąsčio neįvertina teisingai situacijos:
„Būna jau atšalęs, sustingęs žmogus, prisilieti su pirštinėm ir jau matai, kad viskas. Tada skambini į skyrių, pasakai, kad gali greitoji nebeskubėti, vykti be sirenų ir švyturėlių, kad pakeliui dar netyčia nepadarytų avarijos, nes dažnai naudojasi ištekliai, vyksta kelios greitosios, tai jei būna įtempta diena, taupai jų laiką. O jei būna atvejis, kad ką tik žmogus iškrito, tai žiurint kokias priemones turi, bandai atgaivinti žmogų ir lauki greitosios, o kai ji atvyksta – padedi greitajai.“
Kartais jaunuoliui per dieną tenka lėkti ir į kelis iškvietimus. Marius pasakoja, kad rekordinė diena buvo su keturiais iškvietimais. Nuspėti, kiek gali tekti iškvietimų sulaukti, jaunuoliui padeda numatyti ir oras. Vasaros metu, atakuojant karščiams, M. Bložė jau žino, kad diena gali būti sunki širdies ligas turintiems asmenims:
„Mano rekordinė diena – keturi gaivinimo kvietimai. Atgaivinti žmogų ne visuomet išeina, nes atgaivinimas kaip loterija – 50 / 50. Būna mėnesių, kai gauni tik penkis kvietimus per visą laiką, o būna, kad per savaitę ir keturis gauni. Jeigu būna karštas oras, sausa, nelyja, aišku, gali nuspėti net iš oro, kad šiandien širdininkams bus negerai, tada jau būna darbo.“
Į namus – jokių emocijų
Pasak M. Bložės, daugumai iš šalies, GMP veikla atrodo tarsi pervežimas, medicininė taksi. „Iš tikrųjų, labai dažnai greitoji net neveža paciento į ligoninę, o suteikia jam pagalbą namuose“, – aiškina Marius greitosios medicinos pagalbos slaugytojų svarbą.
Jaunuolis pasakoja, kad savanoriaujant GMP stotyje, sunkiausia yra ne techniniai dalykai, o – emociniai:
„Kai nematai dėkingumo žmogaus, o tu jam padedi, kai tau grasina, tave spjaudo, keikia, bando smurtauti prieš tave. Aišku policija tokius reikalus sutvarko, bet dažnai apima tas liūdnas jausmas.
Mes juos išsikalbame tai greitojoje, tai šauliuose, bet į namus tų emocijų nesinešame. Namuose yra atskiras namų gyvenimas.“
Kad sugebėtum savanoriauti greitosios pagalbos stotyje, reikia ne tik būti emociškai stipriu žmogumi, bet ir mokėti motyvuoti save savarankiškai, būti užsispyrusiu ir kantriu. Marius atvirauja, kad neretai žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad turėtų tave stumti judėti pirmyn, atvirkščiai yra nesuinteresuoti, kad išvis atvyktum savanoriauti, mat tuomet darbuotojams atsiranda papildomo darbo, didesnė atsakomybė.
„Įstaigai būna labai didelė atsakomybė, nes pavyzdžiui, vykstant su greitąją į avarijas, nelaimingus atsitikimus, gaisrus, kažkokius smurtinius įvykius, kur yra asmenų su psichologinėmis problemomis, tai kartu su manimi esantys asmenys kaip ir tuo pačiu turi atsakyti už mane, nes esu nepilnametis. Dėl to viskas apsunka“, – teigia šešiolikmetis jaunuolis.
Dažnai su mirtimi susiduriantis M. Bložė, tvirtina, kad apie mirties tuo metu nesureikšmina – jį veikia adrenalinas. Anot jaunuolio, tuo metu jis nieko negalvoja, mat svarbiausia užduotis būna – padėti kuo skubiau kitam, kad žmogui kuo mažiau skaudėtų.
„Tik po kvietimo kartais apsvarstai, labai stipriai pergalvoji, kartais net mėnesį ar kelis, jeigu labai įsimena iškvietimas, ką aš tuo metu galėjau kitaip padaryti. Aš turiu tokią knygelę, kur užsirašau, pavyzdžiui, kad negerai koją avarijoje įtvėriau su įtvaru, reikėjo gal kitą būdą naudoti ir būtų žmogui mažiau skaudėję, gal reikėjo greičiau paduoti kokius vaistus. Tai va tą būna, kad pergalvoju, o prie mirties, aš jau kaip ir pripratau.
Tuo metu aš turiu parodyti užuojautą žmonėms, juos nuraminti, išvesti visada į kitą kambarį ir užimti kokia kita veikla, kad jie ant to neužsiciklintų, kol atvažiuos jau greitoji, liepti išsivirti arbatos, susirasti mirusio žmogaus dokumentą, nes jo reikės pildant mirties konstatavimo dokumentus. Svarbiausia yra kitiems tuo metu nerodyti savo emocijos, geriausia, kad būčiau šaltas, užjaučiantis, ramus žmogus. Jei aš išliksiu ramus, tai ir kiti jausis taip pat“, – atvirauja Kauno GMP savanoriaujantis vaikinas.
Auksinės 5 minutės
Labiausiai Mariui įsiminė ir į širdį bei atmintį įsirėžė vienas pirmųjų gaivinimo iškvietimų, kuomet pamokų metu sulaukė skubaus signalo, o viskas vyko praėjusių metų rudenį, dar prieš Lietuvoje paskelbiant antrąjį karantiną.
„Įvykis buvo labai netoli mano mokyklos, tik perėjus mūsų gimnazijos stadioną, už tvoros. Aš nubėgau į tą namą, o kadangi programėlė nerodo tikslaus adreso, man dar reikėjo išsiaiškinti, kuriame bute tiksliai turiu atsirasti.
Į septintą aukštą užbėgau ir atvykau pirmesnis nei greitoji, vyras gulėjo lovoje, aš jį apžiūrėjau, pamačiau, kad nebekvėpuoja, pulso nėra ir iškart su artimaisiais nutempėm jį ant grindų gaivinimui. Man pradėjus nukirpinėti drabužius, į butą įbėgo paramedikai ir pradėjo visą gaivinimo procedūrą: į plaučius pūsti orą, traukti vaistus. Po kelių minučių atvažiavo ir reanimacinė brigada, visi dirbo savo darbus. Artimieji trukdė mums dirbti, todėl aš juos nusivedžiau į kitą kambarį, nuraminau ir paaiškinau viską, kas vyksta“, – pasakoja apie įsimintiną įvykį M. Bložė.
Nuraminus artimuosius, paramedikams prireikė Mariaus pagalbos, jam teko statyti lašelinę. Tuomet ir įvyko didžiausią įspūdį Mariui palikęs nutikimas:
„Gaivinom gaivinom ir monitoriuje pasimatė plakanti širdis. Kai spaudai krūtinę lūžta visi šonkauliai ir tu matai kaip plaka ta širdis toje išminkytoje duobėje. Pamenu, kai mačiau to žmogaus šonkaulių srityje, išminkytoje nuo širdies spaudymo duobėje, plakančią širdį mane apėmė palaima, nes ką tik tu matei žmogų visą mėlyną, negyvą, o dabar jis atgavo spalvą ir jo krūtinėje vėl matomas mažas tvinksėjimas. Tada gydytojas pasakė, kad širdis plaka, tad dabar svarbiausias jų visų darbas yra nugabenti kuo skubiau žmogų į Kauno klinikas.“
Tą akimirką Marių apėmusi emocija – nenusakoma žodžiais. Jaunuolis pasakoja, kad tai vienas tų gyvenimo momentų, kuomet didžiuojiesi, kad yra prie to rezultato prisidėjęs ir suteikęs žmogui antrą šansą gyventi, nes pirmasis į patalpą atbėgo ir viską pradėjo jis. „Yra tos auksinės 5 minutės, po jų nelabai gali ką padaryti, nes smegenys jau būna mirusios. Tad be galo jautru suvokti, kad tu padėjai medikams žmogų atgaivinti. Jie tuomet visi išvažiavo į klinikas, o aš susidėjau daiktus ir grįžau atgal į mokyklą“, – pasakoja Marius.
Laukia mediko karjera?
M. Bložė tikina, kad neretai po tokių didesnių įvykių, savanoriai pamiršta kiek ir kokių iškvietimų turėjo, mat tuomet veikiantis adrenalinas iš galvos pašalina visą perteklinę informaciją ir dėmesį sukoncentruoja į svarbiausią tuo metu vykstančią veiklą.
Per visą savanorystės laikotarpį, Mariui jau yra tekę atgaivinti daugiau nei dešimt žmonių, tačiau jis stengiasi jų neskaičiuoti. Pasiteiravus, kokia Mariaus vizija ir planai baigus mokyklą, jaunuolis atvirauja, kad tiksliai dar nėra apsisprendęs:
„Svarstau ir vis dar renkuosi, ar stoti mokytis į tą ilgąją mediciną ar būti skubios pagalbos slaugytoju. Tai dar yra tokia dvejonė, nežinau, ar apsimoka tiek ilgai mokytis. Planuoju likti Lietuvoje. Į užsienį vykčiau pasimokyti arba įgauti kitokios praktikos, bet dirbti noriu Lietuvoje.“
Mariaus Bložės savanorystės veiklą ir ateities planus palaiko ne tik bendraklasiai, bet ir šeima. Jie jaunuolį motyvuoja ne tik morališkai, bet ir finansiškai, mat visas priemones ir visas netikėtas išlaidas, kurių prireikia savanoriaujant GMP, dengia ir finansuoja ne kas kitas, o tėvai.
„Aš priemones gaunu ne iš Šaulių, ne iš greitosios, o jas perku pats. Dažnai būna taip, kad aš vienaip ar kitaip užsidirbu, padarau, ką nors ar iš gimtadienio pinigų susitaupau. Tą, ką nešuosi į gaivinimo iškvietimus, viską susipirkęs esu pats: laringines kaukes, paprastas kaukes, ambu maišą ir kitas priemones gaivinimui. Medicininiai krepšiai labai brangiai kainuoja, tai mane tėvai labai palaiko ir emociškai, ir finansiškai. Dėka jų galiu nusipirkti priemonių ir padėti žmonėms“, – pasakoja naujienų portalui tv3.lt Šaulių sąjungoje ir Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje savanoriaujantis šešiolikmetis kaunietis Marius Bložė.
.jpg)
.jpg)
.jpg
)
