2020 metai Eugenijaus atmintyje įsirašė kaip tie, kurių metu jis pradėjo įgyvendinti savo svajonę. Nors, kaip pasakojo pašnekovas, anksčiau apie mokyklos įsigijimą nesvarstė, vis tik norėjo surasti mūrinį pastatą, kuris galėtų atlikti ne vieną funkciją.
Eugenijus kalbėjo, kad tuo metu jis dairėsi pastato, kuris atitiktų kelis iškeltus kriterijus, o šis pastatas buvo kaip tik tai, ko pašnekovas ieškojo.
Mokykla atitiko iškeltus kriterijus
Iš pokalbio su Eugenijumi buvo galima suprasti, kad jam labai svarbu siekti savo užsibrėžtų tikslų ir vizijų. O šioji vizija palydėjo pašnekovą iki įdomaus nuotykio.
„Kai susiformuojame viziją, jai įgyvendinti yra iškeliami elementarūs kriterijai. Vienas iš kriterijų buvo mūrinis pastatas, kuris nebūtų sovietinių laikų.
Savaime suprantama, kad finansinės galimybės taip pat buvo vienas iš kriterijų, dėl kurių didmiesčiai, tokie kaip Vilnius ir Kaunas, iš karto atkrito. Tiesą pasakius, pasirinkimo ten buvo maža, o kas buvo likę, to kainos buvo virš proto ribų.
Atitinkamai pradėjau plėsti paieškos geografiją, o, kaip žinia, mūrinių pastatų didžiojoje Lietuvoje nėra daug, tik kur protestantiški kraštai, aplink Biržus, ir visa mažoji Lietuva“, – aiškino pašnekovas.
Pasak jo, dar vienas iš reikalavimų buvo pastato kompleksiškumas. Pasak Eugenijaus, pastatas turėjo atliepti ne vieną reikalavimą.
Kadangi Eugenijaus vizija buvo ne tik gyventi pastate, bet ir skirti jį darbui bei surasti jam tokią veiklą, kuri neštų pinigus, teko gerai pasidairyti:
„Norėjau kompleksiško pastato, kad vietos pakaktų gyvenimui ir kūrybinei veiklai, o taip pat ir tokiems užsiėmimams, kurie galėtų nešti pajamas.“
Mama žiūrėjo kritiškai
Tokį pastatą vyrui pavyko surasti 2020 metais, kuomet vieną po kito peržiūrinėdamas skelbimus, jis surado Kulmenų pradinę mokyklą, kuri stovėjo Kulmenų kaime, Pagėgių savivaldybėje.
Vyro akį patraukė tai, kad pastato erdvė buvo tikrai nemaža – siekė 400 kvadratinių metrų. Vis tik, kadangi mokykla buvo apleista nuo 2007 metų, buvo galima įsivaizduoti, koks vaizdas pasitiko pirmą kartą į vietą atvykusį Eugenijų.
„Nebuvo taip, kad tokį sprendimą paėmiau ir pirmiau padariau nei apgalvojau. Vieną kartą vežiausi mamą, kelis kartus vykau pats ir analizavau situaciją“, – pasakojo jis.
Paklaustas, kaip į tokią avantiūrą sureagavo jo aplinkos žmonės, Eugenijus prisipažino, kad visi pasiskirstė į dvi stovyklas.
Vienoje stovykloje buvo jo mama, kuri atstovavo vyresniosios kartos požiūrį, o kitoje – draugai, kurie yra susiję su statybų sfera, jie turėjo naujoviškesnį požiūrį į pasaulį.
„Mama, turbūt kaip vyresnis žmogus, matydama pastatą taip jau kritiškai žiūrėjo, sakė, kad reikalaus daug jėgų, energijos, laiko ir finansų. Savaime suprantama, mama vertino tik iš vyresnio žmogaus perspektyvos.
Bendraamžiai, su kuriais dalijausi, tie, kurie yra labiau patyrę didelių projektų valdyme, padėjo man išsikelti kritinius klausimus, padėjusius man vėliau, susidūrus su daug probleminių situacijų, į jas lengviau pažiūrėti, suvaldyti jas“, – aiškino Eugenijus.
Išklausęs abi puses, pašnekovas sprendimą priėmė pats ir jau 2020 metų pabaigoje įsigijo seną pastatą.
Pastato būklė ir padarytas progresas
Pradėjus kalbėtis apie naujai įsigyto pastato būklę, Eugenijus prisipažino, kad šioji išties buvo gana prasta. Jis pasakojo, kad buvo gausybė dalykų, kuriuos reikėjo tvarkyti ir kurie reikalavo laiko bei pinigų.
Jis dalijosi, kad teko ir pasikonsultuoti su kitais, siekiant gauti patarimų apie problemines pastato vietas, kurių taisymas galėjo daug kainuoti.
„Pastato būklė buvo tokia, kad išorėje tinkas buvo pabyrėjęs, nemažai vietų mūras irgi jau buvo pabyrėjęs, nuo drėgmės kelios vietos stoge leido vandenį, keliose vietose perdangos buvo perpuvę.
Apie langus net nekalbu, jie buvo visai supuvę, kiaurai perpučiami, bet, inžineriškai žiūrint, pamačius stogo konstrukciją, pastatas kuo puikiausiai laikėsi.
Ne vieną kartą konsultavausi su žmonėmis, kurie turi patirties, į ką atkreipti dėmesį, kas galėtų atimti nemažus finansinius resursus, kaskart vis pažiūrėdavau, pamatydavau dalykus, kurie galėjo kelti bėdų“, – atskleidė jis.
Vis tik, įsigijus pastatą kelio atgal nebebuvo ir tam, kad galėtų skirti maksimalų savo laiką ir jėgas, Eugenijus ryžosi pats atsikraustyti gyventi į pastatą.
Jis pasakojo, kad nuolatinis buvimas pastate skatino jį judėti pirmyn ir stengtis kuo daugiau padaryti vardan pastato gerovės, tad per nepilnus penkerius metus jam pavyko nemažai pasiekti.
„Iš tiesų, pavyko padaryti milžinišką progresą. Netgi žmonės, dirbantys statybos sferoje, nelabai tikėjo, kad per ketverius metus galiu tiek pasiekti“, – šyptelėjo jis.
Turi planų pastato ateičiai
Pokalbio metu Eugenijus juokavo, kad toks pastato įsigijimas iš tiesų buvo neprasta jo gyvenimo avantiūra.
Vis tik, vyras pridėjo, kad patys didžiausi pasiekimai tiek istoriškai, tiek sporto srityse buvo pasiekti būtent leidžiantis į dideles avantiūras.
„Pasižiūrėkime į visus, tas pats Kolumbas buvo avantiūristas, norėdamas atrasti greitesnį kelią į Indiją. Tad kiekvienas sportininkas, kiekvienas norintis daugiau pasiekti – visi avantiūristai.
Bet kuris žmogus, kuris nori kažką gyvenime padaryti, turi turėti sveiko optimizmo ir būti šiek tiek sveikai išprotėjęs“, – šyptelėjo Eugenijus.
Taip pat pašnekovas yra numatęs įvairių planų pastato panaudojimui. Paprašytas papasakoti, kokių planų turi jo ateičiai, vyras mįslingai šyptelėjo ir tikino, kad siekiams ribų nėra.
„Kadangi pats esu iš meno pasaulio, didesnio pastato norėjosi, nes manau, kad čia gali vykti visokie renginiai, apgyvendinimai, stovyklos, tad čia jau fantazijos klausimas, jam ribų nėra“, – baigė pokalbį Eugenijus.
Šiuo metu senoji mokykla yra pervadinta kitu vardu – „Vila Gladiole“, o visus savo nuotykius, statybų procesą ir pasiekimus Eugenijus fiksavo savo „Youtube“ paskyroje – „Būro kiemas Vila Gladiole“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Pusvelčiui - nes tie pastatai ir taip nieko verti.
Nauda bendruomenėj vien tai, kad sutvarkomas apleistas pastatas
