Šią dieną mūsų senoliai švęsdavo pjūties pabaigą ir naujos sėjos pradžią – buvo sėjami žiemkenčiai.
Kiti šią dieną pamiršo
Kaimuose žmonės visą vasarą gyvendavo be dirbtinės šviesos, keldamiesi saulei patekant ir eidami miegoti saulei nusileidus. Jei naktinėdavo, tai tik tamsoje ar lauke prie laužų. Po rugpjūčio 16-os dienos į trobas vėl sugrįždavo dirbtinis apšvietimas – deglas ar balana, vėliau žibalinė lempa.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, pjūties pabaigos šventė sutapatinta su Roko varduvėmis. Šv. Rokas – prancūzas, gyvenęs XIII-XIV a. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius, sergančius maru.
Tikėta, kad pats Rokas sirgo maru, bet turėjo ypatingą galią gydyti žmones ir išsigydė pats. Šv. Rokas gydydamas žmones daug keliavo, buvo apkaltintas šnipinėjimu uždarytas į kalėjimą, kur mirė.
Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo kartais stovi šuo, laikantis nasruose duonos kepalą. Tikima, kad Rokas turėjęs šunį, kuris jį nusilpusį pamaitino ir taip išgelbėjo nuo bado.
Šv. Rokas laikomas ligonių globėju. Žmonės skaptuodavo skulptūras, tikėdami, kad Rokas apsaugos juos nuo ligų.
Įprasmino svarbiausias žmogiškąsias vertybes
Anksčiau naujienų portalui tv3.lt etnologas, profesorius Libertas Klimka pasakojo, jog Šv. Roko diena turi istorinę reikšmę, kuri labai jautri – išaukštinama labdaringa veikla ir pagerbiamos aukščiausios žmogiškumo vertybės.
Šv. Rokas buvo prancūzų vienuolis, gyvenęs 13-14 amžių sandūroje, kuris, išdalinęs savo sukauptą turtą, pasileido po pasaulį ir padėjo žmonėms, nors ir pats susidūrė su baisia liga. Legenda byloja, kad Šventajam išgyventi padėjo šuniukas.
„Jis išdalino savo turtus neturtingiems ir pasileido į piligrimystę. Piligrimaudamas jis globodavo susirgusius labai sunkiomis ligomis – maru ir kitomis. Ir pats buvo užsikrėtęs ta negera maro liga, jį išgelbėjo tik šunelis, kuris jam atnešdavo valgyti – nubėgęs į turgų ir nudžiaudamas kokia bulkutę, nes kitaip būtų iš bado miręs“, – pasakojo L. Klimka.
1705 metais gailestingieji Šv. Roko broliai rokitai įsikūrė ir Lietuvoje. Prie Žaliojo tilto sostinėje stovėjo rokitų koplytėlė, tačiau šalį užėmus sovietų pajėgoms buvo nugriauta. Tiesa, vėliau jie dažniau steigėsi Žemaitijoje, kur iki šiol ši diena iškilmingai paminima:
„Šitos savybės, pasiaukojimas žmonių labui buvo labai sureikšminta ir kaip tik 1705 metais, berods, įsisteigė pirmoji rokitų vienuolija Vilniuje. Paskui rokitai savo vienuolijas daugiau steigė Žemaitijoje – Kražiuose, Varniuose, todėl ten paplito Šv. Roko kultas. Žemaitijoje, kur yra Šv. Roko titulo bažnyčios, jis, galima sakyti, užtemdo Žolinę.
Būna visos giminės suvažiavimai per Šv. Roką, labai iškilmingai švenčiami. Pavyzdžiui, Gruzdžiuose, Palangoje ir daugelyje kitų vietovių Roko atlaidai labai gražiai pažymimi, nes labai artimos tos savybės, kurias šventojo kultas pabrėžia ir sureikšmina.“
Lietuvoje įsikūrę rokitai užsiėmė labdaringa, pasiaukojančia veikla – per 1710-1711 metų maro epidemiją gelbėjo sergančiuosius, laidodavo mirusius, kurie netekę jėgų tiesiog susmukdavo gatvėje. Padėdami sergantiems maru, daugelis jų patys užsikrėtė ir žuvo.
„Vėlesniais laikais jie globodavo psichinius ligonius, savo vienuolijose darydavo prieglaudas, kur visuomenės atstumti žmonės galėjo rasti bent jau minimalias savo egzistencijos sąlygas.
Todėl tai tikrai labai įstrigo žmonėms į atmintį, nes po sukilimo caro valdžia ėmė tas rokitų vienuolių prieglaudas, gailestingumo namus, taip jas pavadinčiau, uždarinėti, kadangi vienuoliai šiek tiek prisidėjo ir prie sukilėlių rėmimo“, – apie rokitų veiklą kalbėjo etnologas.
Pirmoji kova už religines teises
Būtent prie Šv. Roko titulo bažnyčios Kęstaičių bažnytkaimyje įvyko pirmasis pačių žmonių organizuotas susibūrimas kovojant už savo teises ir stengtasi apsaugoti šventovę.
„Žemaitijoje, netoli Alsėdžių, yra Kęstaičių bažnytkaimis ir 1886 metais įvyko vadinamoji Kęstaičių bažnyčios gynyba, nes caro valdžia liepė vienuoliją uždaryti, prieglaudą panaikinti, o bažnyčią paversti cerkve. Žmonės vėlyvą rudenį, lapkričio mėnesį, budėjo, neleido uždaryti bažnyčios, išnešti iš jos relikvijų.
Tai buvo pirmas pačių žmonių suorganizuotas savo religinių teisių gynimas. Kražių skerdynės įvyko tik po 7 metų, Kęstaičių pavyzdžiu, turbūt, žmonės labai aktyviai gynė savo šventovę, teisę į religiją. Šis įvykis taip pat padarė didelį įspūdį žemaičiams ir tai yra dar viena iš Šv. Roko adoracijos priežasčių“, – pasakojo pašnekovas.
Dar iki šių dienų, daugiausiai Žemaitijoje gyvenantys dievdirbiai vaizduoja Šv. Roką, nes jis savybe įprasmina ypatingai vertingas žmogiškąsias savybes. Šventasis vaizduojamas su lazda, kadangi buvo piligrimas, pakėlęs savo abato kraštą ir rodydamas maro pažeistą koją, kuri vaizduojama arba su juoda dėme, arba kraujuojanti, o prie kitos kojos vaizduojamas šunelis, dantyse laikantis bulkutę – tai priminimas apie legendą, jog nuo maro Šventąjį išgelbėjo šuo:
„Labai mėgiamas siužetas, ypatingai Žemaitijos dievdirbių. Gruzdžiuose, pagrindinėj miesto aikštėj, stovėjo mūrinė koplyčia, kurioje buvo pavaizduotas Šv. Rokas. Istorija tokia, kad sovietmečiu ta koplyčia buvo nugriauta, o skulptūra išgelbėta. Dabar vėl yra atstatyta ir neabejoju, kad labai gerbiama žmonių ir tapo miestelio simboliu.“
Kiekviena svarbi diena dažnai žymėdavo ir kaimo žmonių kasdienybės pokytį. Pasak L. Klimkos, liaudyje buvo įsitvirtinęs pasakymas: „Po Švento Roko su vakariene nėra strioko“.
„Tai reiškia, kad diena labai sutrumpėjo. Iš tikrųjų, pasižiūrėjau į astronominį kalendorių, 2 valandomis 25 minutėmis nuo Saulėgrįžos.
Tai reiškia, kad jau pagrindiniai darbai, javapjūtė kaime pabaigti, tokie svarbiausi ir galima neskubant, užsidegus kokią žvakelę, lempelę vakarieniauti sau pasišnekant, aptariant visus reikalus, nes yra atslūgusi vasaros darbų įtampa“, – pasakojo etnologas.
L. Klimka pasakojo, kad šiomis dienomis žmonės jau pradeda pastebėti gamtos ženklus, kurie parodo, kokio rudens laukti, tačiau geriausiai rudens orus parodys rugpjūčio 24-oji – Gandrų išskridimo diena.
