Amalo lapija paprastai būna iki 1 m skersmens. Stiebai dichotomiškai šakoti, žalsvi, nenumetantys storokų šviesiai žalių (netgi gelsvai žalių) lapelių visą žiemą.
Uogos nuodingos
Lotyniškas amalo pavadinimas viscum nusako vieną svarbią jo savybę – lipnumą. Šis pavadinimas labai teisingas: amalų uogos labai lipnios, senovėje netgi buvo naudojamos klijams gaminti. Žmonės skirtinguose Lietuvos regionuose šiam augalui suteikia savo pavadinimą: amolas, samokas, invoras, tirkšlys, prilypas ir net laumės šluota.
Amalas paprastai būna 30–80 cm skersmens, rutulio ar kiek suplotos formos krūmas, lyg varnų lizdas, prisitvirtinęs vertikaliai ar pakibęs ant beržų, tuopų, klevų, obelų, kriaušių, šermukšnių ir kitų lapuočių medžių šakų. Rečiau auga ant spygliuočių, gal todėl ir vaistine prasme yra vertingesni.
Amalo ūgliai ir šakelės yra apvalios, gelsvai žalios, plikos ir trapios. Lapai prisegti šakelių viršūnėse vienas priešais kitą, lancetiški, pailgi ar ovalūs, buki, bekočiai, stori.
Amalo žiedai smulkūs, gelsvai žali, susitelkę į žiedynus po 4–6 šakelių viršūnėse. Žydi kovo – balandžio mėnesiais, o uogas sunokina rudeniop, maždaug rugsėjo mėnesį. Uogos baltos, stikliškos, sėklos gleivingos, ant krūmo išsilaiko per žiemą. Amalo uogos žmogui nuodingos, tačiau paukščiai jomis maitinasi.
Numarina šeimininką
Amalai kilę iš šiltųjų kraštų. Lietuvoje labiau išplitę pietvakarinėje dalyje, Varėnos, Druskininkų, Alytaus ir Prienų rajonuose. Prieš porą dešimtmečių Prienų rajone jų tiek nebuvo. Dabar visžaliai puskrūmiai „puošia“ vis daugiau medžių. Manoma, kad jų gausa priklauso nuo aplinkos temperatūros: po šaltos žiemos amalų sumažėja, nes nušalę krūmeliai iš medžių iškrenta.
Amalai plinta sėklomis, kurias išnešioja paukščiai. Prilesę amalo uogų jie tuštinasi, o nesuvirškintos sėklos ant ilgų tąsių siūlų kabo, kol vėjas nubloškia į medžio žievės plyšius. Ten jos ir sudygsta. Daigo šaknelė prasiskverbia pro medžio žievę ir, pasiekusi medieną, įsitvirtina. Kartais ant vieno medžio auga iki 100 amalų.
Įdomus vaizdas būna žiemą – medis stovi plikas, be lapų, o šakose puikiausiai žaliuoja įnamis... Nors manoma, kad amalas savo šeimininko nenumarina, per didelis tokių gyventojų skaičius gali medį ir pražudyti. Tačiau naikinti amalus draudžia įstatymas, jie įtraukti į „Apribotų ir draudžiamų rinkti laukinių augalų sąrašą“.
Amalas – stebuklingas augalas. Istoriniuose šaltiniuose jie minimi dar prieš mūsų erą. Kai kuriose Didžiosios Britanijos ir Airijos vietovėse iki šių dienų išlikęs paprotys per Kalėdas namuose pasikabinti ar kam nors padovanoti uogomis apkibusią amalo šakelę.
Manoma, kad amalas saugo namus nuo nelaimių. Taip pat laimingai gyvena tie, kurie bent kartą po amalu pasibučiuoja...
Vaistas nuo daugelio ligų
Dar XIV amžiuje mūsų protėviai pastebėjo amalo gydomąsias savybes. Iš amalo pagaminti vaistai gerina kraujotaką, atpalaiduoja raumenis, gydo podagrą, astmą, isteriją, įvairias nervų ligas, malšina galvos skausmą, mažina kraujospūdį. Medicininiai preparatai, kurių sudėtyje yra amalo, daug veiksmingesni, kai naudojami injekcijoms, t.y. sušvirkščiami.
Galima pasigaminti ir amalo užpilų, bet jie nėra tokie efektyvūs. Medicinoje naudojami užpilai, tinktūros ir šviežios amalų sultys. Kai kurie amalo komponentai įeina į homeopatinių preparatų sudėtį. Mūsų proseneliai amalą naudojo širdies veiklos ir nervinio pobūdžio ligoms gydyti, ištikus epilepsijos priepuoliams bei kraujavimui stabdyti.
Amalo sudėtyje esančios nuodingosios medžiagos naikina ir vėžines ląsteles. Amalas teigiamai veikia limfinę sistemą, yra puiki medžiagų apykaitą skatinanti priemonė, rekomenduojama esant lėtiniam medžiagų apykaitos sutrikimui, reguliuoja sutrikusią hormonų pusiausvyrą, yra gera priemonė nuo kraujagyslių užkalkėjimo, insulto.
Austrų žolininkės ir fitoterapijos žinovės Marios Treben teigimu, amalo poveikis kasai toks didelis, kad ilgesnį laiką vartojant amalo arbatą pasveikstama nuo cukrinio diabeto. Pusę metų reguliariai gerti amalų arbatą turėtų žmonės, kurie serga lėtiniu medžiagų apykaitos sutrikimu.
Amalų arbata taip pat puikiai sureguliuoja sutrikusią hormonų pusiausvyrą. Tuo atveju kasdien reikėtų išgerti po 2 puodelius arbatos – ryte ir vakare. Kaip pataria garsioji žolininkė, amalų arbatą turėtų gerti moterys klimakso laikotarpiu, kai vargina širdies plakimas, karštis, baimė ir dusulys. Ją vartoti reikėtų net keletą metų.
Šviežios amalo sultys gydo moterų nevaisingumą. Amalai gerai nuplaunami ir dar drėgni išspaudžiami sulčiaspaude. Į truputėlį vandens įlašinami 25 lašai sulčių ir geriama nevalgius pusę valandos prieš pusryčius bei vakare prieš miegą.
Knygoje „Vaistingieji augalai iš gamtos vaistinės“ (į lietuvių kalbą išvertė Angelė Barkauskienė, išleido leidykla „Algarvė“) M.Treben rašo, kad vaistams amalo lapai ir nedideli stiebai renkami nuo spalio pradžios iki gruodžio vidurio ir kovo– balandžio mėnesiais, prieš džiovinimą susmulkinami.
Kitais mėnesiais amalas gydomųjų galių neturi. Didžiausią gydomąjį poveikį turi ant ąžuolų ir tuopų, taip pat eglių, pušų ir vaismedžių parazituojantys amalai.
Arbatos paruošimas
Amalo arbata ruošiama šaltu būdu. Kupinas arbatinis šaukštelis amalo užpilamas šaltu vandeniu ir paliekamas per naktį prisitraukti. Rytą ištrauka pašildoma ir nukošiama. Jei per dieną reikia išgerti didesnį kiekį, arbata laikoma karštu vandeniu išskalautame termose arba kaskart pašildoma.
Tiesa, kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad arbatas galima ruošti ir užplikinant.
Iš nuodingų amalo uogų galima pasigaminti labai puikų tepalą nuo nušalimo: šviežios, baltos amalų uogos sumaišomos su kiaulės taukais. Šiuo mišiniu tepamos nušalusios kūno vietos. Taigi amalas, naudojamas išmanančių žmonių, gali būti naudingas, o nežinančiam – pridaryti nemalonumų. Ypač nepatartina ragauti amalo uogų, kurios yra nuodingos.
Legendos ir papročiai
Angliškai kalbančiose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje su šiuo augalu susijęs įdomus paprotys: po amalu atsidūrusį patinkantį žmogų – pažįstamą arba ne – galima pabučiuoti. Didžiojoje Britanijoje tai daroma dažniausiai per Kalėdas.
Tokie papročiai paremti senomis druidų legendomis: druidai laikė amalą taikos simboliu, žinojo, jog jis turi gydomųjų savybių. Savo galių amalas esą neprarasdavo tik nukirstas auksiniu pjautuvu ir nepalietęs žemės. Kitokių pasakojimų apie amalą turi ir norvegai bei graikai.
Lietuvoje amalą kartais per klaidą dėl panašumo pavadinamas laumės šluota. Tikrosios raganos arba laumės šluotos – tai augalų ligos, kurias sukelia kai kurie ragangrybinių (Taphrinaceae) šeimos aukšliagrybiai, paveiktos augalų šakos.
Ant augalo šakų išauga puokštės plonų ir trumpų šakelių su neišsivysčiusiais lapais. Iš toliau laumės šluotas galima sumaišyti su amalu, tačiau laumės šluota, kaip ir visi lapuočiai, rudenį numeta lapus, o amalas žaliuoja visą laiką.
