Ji neslepia, kad pradėjusi domėtis žmogaus teisių ir lygybės klausimais pati drąsiai pasakė artimiesiems, kad yra queer, nes homoseksualia savęs neįvardina – kaip pati sako, toks terminas tinkamai jos neapibūdina. Tapatybę, jos nuomone, sudaro kur kas daugiau, nei jau pasenusi binarinė lyčių sistema.
Su Austėja kalbėjomės, kokia buvo jos pačios istorija, kaip jaučiasi neapykantos ir grasinimų apsuptyje bei kokie jausmai kyla matant neapykantos kupinas žinutes apie mamą, kuri taip pat yra aktyvi LGBTQ+ tėvų ir artimųjų bendruomenės narė.
– Kokia buvo Jūsų pačios istorija? Kada pripažinote sau, kad esate LGBTQ+ bendruomenės narė, ar nebuvo fazės, kada galvojote, kad „praeis“?
– Tokios fazės, kad galvojau, kad praeis, nebuvo. Supratimas, kad aš nesu heteroseksualus žmogus, atėjo devintoj klasėj ir nuo pat tada buvo gana paprasta priimti tai kaip savo dalį. Kelionė per tapatybes turbūt iki dabar tęsiasi, tiesiog, kai kuriems ši kelionė gali tęstis ir visą gyvenimą. Tiek seksualinė orientacija, tiek romantinė orientacija, tiek lytinė tapatybė yra tie dalykai, kurie iš esmės gali keistis ieškant labiausiai tinkamo termino apibūdinimui bei giliau pažįstant save.
– O kaip pasakėte tėvams, artimiesiems, ar nebuvo baisu?
– Iš tikrųjų, tos baimės nebuvo, bent jau aš nejaučiau baimės, turbūt dėl to, kad mano aplinkoj niekada nebuvo homofobijos ar transfobijos bei kitų neigiamų dalykų.
Mamai bandžiau pasakyti turbūt vos ne tik supratusi, bet su tokia fraze: „O kas, jei aš pasakyčiau, kad...“. Dar gerai atsimenu, mes mašinoj sėdėjom, tada pasakė, kad dabar galbūt aš labai domiuosi žmogaus teisėmis ir noriu su ta savo dalimi susitapatinti.
Tas galbūt šiek tiek numušė, bet po poros metų, kai pasakiau, kad turiu merginą, viskas buvo labai gerai. Man atrodo, kad tiesiog reikėjo mamai laiko susitaikyti, priimti tą mintį, kad vienas iš trijų vaikų pasakė, kad esu, visgi, „kitoks“.
Tėčiui tiesiog pasakiau, kad turiu merginą, realiai nebuvo kažkokios reakcijos. Iš draugų taip pat. Šitoj vietoj man labai pasisekė tiek su šeima, tiek su bendrai aplinka, nes nebuvo labai didelio pasipriešinimo ar pykčio.
– Lietuvoje vis dar vyrauja homofobija, vyksta ginčai dėl Partnerystės įstatymo. Kaip jaučiatės tokių įvykių sūkuryje?
– Kai žmonės galvoja apie tai, ar tos pačios lyties poroms turėtų būti suteikta teisė į jų santykius – ar tai būtų partnerystė, ar tai būtų santuoka – ir yra tiek daug nepritariančių žmonių, tada pasijauti, kad esi antrarūšis žmogus, kad tau kažkodėl teisės neturėtų būti suteiktos.
Šitoj vietoj pasiskaitant komentarus po straipsniais apie dabartinę situaciją, yra komentarai apie tai, kad homoseksualumas yra liga, ją reikia gydyti, „o jeigu man toks vaikas būtų, tai aš išmesčiau iš namų“, iš tikrųjų, pajaučiau, kad, nuoširdžiai, man nuskilo – man labai pasisekė su tuo, kokioj aš aplinkoj užaugau ir esu. Kitiems žmonėms taip nepasiseka.
Ir aš tą nepasisekimą, turbūt, ir matau tik iš tų toliau esančių žmonių – to nepalaikymo, neapykantos, baimės, atstūmimo. Greičiausiai, visi šie dalykai atsiranda dėl to, kad jų aplinkoje esantys žmonės tiesiog to nesupranta.
– Kaip manote, iš kur kyla neapykanta prieš LGBTQ+ žmones?
– Aš manau, kad ilgą laiką tai buvo tabu tema, tą patį galima pasakyti ir apie psichologinę sveikatą, bet apie psichologinę sveikatą jeigu dabar yra kalbama daugiau ir tikrai yra pradedama rūpintis, o LGBTQ+ tema vis dar yra labai didelis tabu.
Manau, kad čia viskas ateina tiesiog iš Lietuvos istorijos ir iš to, kad, iš esmės, žmonės, kurie buvo kitokie, buvo slepiami tiesiogine to žodžio prasme. Tada gali atrodyti, kad anksčiau tokių žmonių nebuvo arba, jei ir buvo, tai jie nesirodydavo, bet jų visą laiką buvo ir jie nesirodydavo arba slėpdavosi dėl to, kad bijodavo dėl savo gyvybės. Dabar, kadangi, kaip ir nebereikia bijoti dėl savo gyvybės, tai ir išlenda žmonės. Bendrai, karts nuo karto pamatau tokius komentarus, kad yra milijonas orientacijų, 72 lytys – jų visą laiką ir buvo, tik dabar atsirado didesnė prieiga prie informacijos, nes tu gali tiesiog pasigūglinti, jeigu tau kyla klausimų apie tai, kas tu esi. Gali nueiti į „Google“ ir paieškoti, koks terminas tave geriausiai apibūdina.
– Pati esate aktyvi bendruomenės narė, dalyvaujate pride eitynėse. Ar nebaisu sulaukti ne tik nemalonių replikų, bet ir fizinės jėgos panaudojimo?
– Man asmeniškai dar niekad nėra tekę su tuo susidurti, tai kol kas tos baimės ir nėra, kol nesusiduri. Aišku, esu girdėjusi istorijų, kad kiti žmonės yra susidūrę, tačiau tos istorijos yra iš kitų miestų, pavyzdžiui, Šiaulių, bet ne iš Vilniaus. Iš to turbūt truputuką yra tas, kad Vilniuje jaučiuosi beveik visiškai saugiai, kituose, mažesniuose miestuose galbūt šiek tiek prisibijai, mažiau rodaisi. Čia priklauso nuo aplinkos.
Universitete, jeigu eini į paskaitas, dabar su mergina tam pačiam fakultete studijuojam, tai visiškai yra nebaisu ar apsikabint, ar už rankų pasilaikyt, ar pasibučiuot, nes tiesiog žinai, kad žmonės yra suprantantys ir ten yra saugi aplinka. Iš kitos pusės, jeigu eini kažkokiam kaimuke, nepažįstamam mieste, tai ten galbūt šiek tiek jau yra baisu. Aišku, aš labai tikiuosi, kad neteks susidurti su tokiomis situacijomis, kur man ar mano merginai grėstų reali fizinė ar psichologinė žala.
– O ką bendruomenei išvis reiškia pride eitynės?
– Čia galima pažiūrėti, nuo ko prasidėjo visi pride eitynės. Pirmasis toks įvykis buvo Stonewall riaušės 1969 metais. Tai buvo turbūt didžiausias protestas prieš neapykantą, nukreiptą prieš LGBT asmenis, nuo tada visi pride paradai ir prasidėjo tam, kad parodyti, kad tų žmonių visur yra ir kad visi nori lygių teisių. Ir iki dabar, Lietuvoje visų teisių mes kol kas neturim, dar, turbūt, ilgai teks laukti, kol turėsime visas teises.
Tai nėra tik apie partnerystę ar santuoką, bet taip pat ir translyčius žmones, kad jie galėtų pasikeisti savo lytį, kad būtų prieinami hormonai, lyties keitimo operacijos. Tai yra būtina tam, kad žmonės jaustųsi saugiai šioje šalyje.
Net tose šalyse, kur jau yra įteisintos pagrindinės teisės LGBT žmonėms, vis tiek yra tas pasipriešinimas iš žmonių, iš visuomenės. Tai tie paradai turbūt ir vyks iki tol, kol LGBTQ+ žmonės bus priimti visapusiškai ir pride eitynės tiesiog nebeteks prasmės. Kol kas eitynės turi labai aiškią prasmę.
– Vis nesutariama ir dėl Partnerystės įstatymo, jo ateitis neaiški. Ką suteiktų LGBTQ+ bendruomenei šio įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas?
– Man tai pirmiausia reikštų, kad aš jau tampu nebe antrarūšiu žmogum, bet jau priartėju prie buvimo lygiai su heteroseksualiais žmonėmis.
Kitas dalykas, tai reikštų, kad aš galiu pasilikti Lietuvoj, nes, iš tikrųjų, jeigu nepriims Partnerystės įstatymo 2-3 metus, tai aš nelabai matau ateities čia ir manau, kad taip yra daugeliui žmonių. Didžioji dalis žmonių gyvenimas nori kurti gyvenimus su kažkuo ir, jeigu tie santykiai negali būti lygiaverčiai, kaip ir heteroseksualių žmonių, tada kaip galima šalyje, kurioje tu jautiesi antrarūšis žmogus, gyventi ir kurti savo gyvenimą?
– Jūsų mama taip pat aktyvi bendruomenės narė. Ar jai nebūna baisu išleisti į eitynes, kitus renginius?
– Būna tikrai baisu. Aišku, ji dabar į pride jau pradėjo su manimi vaikščioti, gali, kaip sakoma, iš arti prižiūrėti, kad nieko nebūtų, bet ir visuose renginiuose, kur jos nebūna, visąlaik susilaukiu skambučio prieš renginį, kad Austėja, tu atsargiai, gerai? Primena, kad kai važiuosiu namo, nusiimčiau visą atributiką, saugočiau save, žiūrėčiau, kad nieko nenutiktų. Tarkim, kai buvo Šeimų maršo protestai, aš ten buvau su draugais, mamos ten nebuvo ir žinau, kad ji tada labai bijojo, kad kažkas atsitiks, kad užpuls. Bet nieko neatsitiko, viskas buvo kaip ir gerai. Aišku, tada buvo tikrai daug užgauliojimų, labiausiai siurrealus prisiminimas iš viso renginio yra tai, kad mes buvom po Vingio tiltu, sėdėjom su plakatais ir žmonės, kurie ėjo per tiltą, žiūrėjo į mus, fotografavo, rėkė, spoksojo. Labai labai siurreali patirtis, jautiesi kaip koks zoologijos sodo gyvūnas.
– O kaip reaguojate į neapykantos kupinas žinutes, nukreiptas tiek prieš Jus, tiek prieš Jūsų mamą?
– Aš, sakykim, į reakcijas, kurios yra nukreiptos prieš mane, labai daug dėmesio jau nebekreipiu, kažkaip spėjau priprasti prie to ir bet kokiu atveju svetimų žmonių nuomonė apie mane nelabai daug ką reiškia. Aš žinau, kas esu, ypatingai, kas susiję su mano tapatybe ir aš patogiai jaučiuosi tame, kas aš esu.
Bet tie komentarai, kurie nukreipti prieš mano mamą, kurie skleidžia visišką melą, jie man kelia labai didelį pyktį. Ir aš labai noriu į visus tuos komentarus atrašyti, kad mano mama yra labai geras žmogus ir aš jos visai nesigėdiju, nes vis iškyla komentarai, kur rašo, kad „dukra labai turėtų gėdytis mamos, kad ji taip daro“. Ko aš turėčiau gėdytis? Aš galiu tik pasididžiuot mama, kad ji taip daro.
Dabar turbūt pats kvailiausias veiksmas iš homofobų pusės, buvo užblokuotas mano vienas įrašas „Facebook“, jis buvo apie mano naują darbovietę, kurios logotipas tiesiog turi vaivorykštę. Spėju, kad homofobai pasirūpino šio įrašo užblokavimu, siekiant paskelisti neapykantą ir tarsi mane užtildyti. Atrodo, toks gana kvailas sprendimas, aš pamačiau ir mane tiesiog juokas paėmė.
– Dažnai komentaruose žmonės rašo, kad vaikas yra homoseksualus dėl to, kaip jį auklėjo tėvai. Kaip manote, kodėl komentuotojai randa tokias sąsajas?
– Aš nežinau, iš kur jie ištraukė tokią informaciją. Vien pažiūrėjus į mano šeimą – aš turiu merginą, aš turbūt neplanuoju turėti vaikų, bet mano brolis turi žmoną, turi vaiką, yra, pavadinkime, „tradicinės šeimos“ atstovas. Išskyrus tai, kad jis nėra homofobas, transfobas ir šiaip yra labai geras žmogus. Tai negali būti auklėjimo problema, nes net, sakykim, jeigu tapatybės klausimas nėra vien genetinis, nors negaliu pasakyti, kaip iš tikrųjų yra, tai vis tiek ne auklėjime yra esmė, nes aplinkos veiksnių yra labai daug. Nėra taip, kad tave paverčia LGBTQ+ bendruomenės nariu, tu tiesiog supranti, kad toks esi.
Aš didžiuojuosi savo mama, man labai pasisekė. Ir ne tik mama – tiek mano tėtis, tiek abu broliai yra labai palaikantys. Kai aš pasiklausau istorijų apie tuos žmones, kuriems ne taip pasisekė arba visai nepasisekė, kurie yra išmetami, nepriimami, man jų labai gaila ir visą laiką toks noras kyla pasidalinti savo šeima, kad visiems būtų gerai, kad visi jaustųsi priimami. Aišku, tie žmonės, kurie nepriimti šeimose, randa kitų vietų, kur būti priimtiems. Tarkim, VU SA „Be etikečių“ programoj yra bendruomenė ne vien LGBTQ+ žmonių, kur tiesiog žmonės gali būti priimti, nepaisant to, ar jų šeima priima ar nepriima, nes bendruomenėj jie tikrai bus priimti.
– Lietuva nežengia sparčiausiu žingsniu į priekį LGBTQ+ lygybės klausimais, kaip manote, kiek laiko prireiks, kad bendruomenė turėtų lygias teises?
– Kaip ten sako – nuo partnerystės įstatymo įtvirtinimo vieni sako kad trys, kiti sako, kad devyni metai iki santuokos. Aš nežinau, sunku yra galvoti apie tokius dalykus, nes norisi tikėtis, kad tai bus greitai, bet pažiūri, kas vyko ir vyksta ir supranti, kad tai nebus labai greitai. Aš labai norėčiau tikėti, kad tai bus per artimiausius tris metus, kad įteisins partnerystę, o po to būtų faina jau 30 susituokti, bet matysim, kaip iš tiesų klostysis situacija Lietuvoje toliau.
