Rasa Račienė kartu su kitais LGBTQ+ tėvų grupės nariais sukūrė laišką, kuriuo skatina stabdyti neapykantą LGBTQ+ bendruomenei.
Nors kalbėti apie neapykantą nukreiptą prieš savo vaiką yra sunku ir skaudu, Rasa sako, kad būtent internete besiliejantis pyktis ir paskatino ją nebetylėti.
„Paėmus bet kokį straipsnį žiniasklaidoje – istoriją, paaiškinamąjį straipsnį, pasisakymą, bet ką – po juo nerasite nei vieno teigiamo komentaro. O jeigu atsiras bent vienas žmogus, kuris norės užstoti, jis bus apipiltas negražiausiais epitetais.
Man, kaip mamai turinčiai tokį vaiką, yra skaudu. Aš spaudoje perskaitau praktiškai viską, o dabar straipsnių yra gana daug, ir visą neapykantą priimu asmeniškai. Turiu pasirinkimą neskaityti. Būna, kad kurį laiką neskaitau, bet paskui vėl pradėjus skaityti pamatau, kad neapykantos kalba ir toliau yra vyraujanti“, – sako ji.
Galiausiai jos kantrybė trūko, kai apie LGBTQ+ žmonių tariamą keliamą grėsmę socialiniame tinkle ištransliavo gerai jos šeimą pažįstantis žmogus.
„Buvo labai skaudu skaityti, kad LGBTQ+ žmonės yra grėsmė visuomenei, kad, jeigu bus priimtas Partnerystės įstatymas, ratifikuota Stambulo konvencija ir priimtos pataisos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, mūsų vaikai gali būti mokomi rinktis netradicines lytis. Kad jų negins jokios lietuviškos tradicijos, kultūra, papročiai, garbė.
Tada pirmą kartą viešai parašiau komentare, kad aš, kaip LGBT mama, nebegaliu tylėti. Į tai sulaukiau komentatorių raginimų pasiskaityti Bibliją, buvo pažertos citatos, kad šitie žmonės ir juos palaikantys nusipelno mirties.
Nusprendžiau nebetylėti, nes LGBTQ+ žmonės yra žeminami, prilyginami išsigimėliams, nevykėliams, tarsi jie turėtų būti visuomenės paraštėse“, – tvirtai sako Rasa.
Nustojo klausti apie vaiką
Rasa sako, kad jų šeimoje konkretaus pokalbio ar prisipažinimo, kad jos vaikas myli kitaip, nebuvo, tačiau žinia nekirto ir kaip žaibas iš giedro dangaus:
„Mano vaikas ganėtinai anksti išreiškė palankumą LGBT. Netgi ganėtinai anksti pradėjo svarstyti, kad norėtų šiems žmonėms padėti, žiūrėjo filmus, serialus šia tema. Paskui, paauglystėje atsirado santykiai. Dabar galvoju, kad buvau tam paruošta, tai nebuvo tarsi iš niekur nieko išaugęs reikalas“.
Ji pripažįsta, kad nors ir buvo galima tai numanyti, tačiau supratusi, kad vaikas myli kitaip, patyrė šoką ir baimę.
„Aš pati praėjau susitaikymo ir priėmimo kelią. Pirmas žingsnis buvo šokas. Buvo baimė, kas dabar bus, kaip man reikės pasakyti artimiems žmonėms, giminei, ar mūsų neišsižadės ir norės bendrauti. Buvo įvairiausių jausmų. Ir ne pačių geriausių. Jaučiau ir gėdą, ir kaltę, kad galbūt kažką padariau ne taip.
Vėliau atėjo domėjimosi, karštligiško informacijos ieškojimo, kodėl taip yra, etapas. Kol pats nesusiduri tiesiogiai, atrodo, kad tai egzistuoja kitur. Iki tol man net pride paradai nerūpėjo – žinojau, kad jie yra, bet žiūrėjau, kaip eilines žinias“, – sako Rasa.
Moteris bijojo, kad dėl šios žinios jų šeimą gali atstumti artimieji. Ir nors jų šeimos niekas neišsižadėjo, tačiau atsirado daugiau tylos, nes kai kurios temos tapo neliečiamos.
„Su kai kuriais žmonėmis aš negaliu kalbėti apie savo vaiką LGBT tema. Bendraujant net su kai kuriais artimais žmonėmis atrodo taip, kad to vaiko nebeliko. Atrodo, kad jiems baisu net paklausti, kaip jam sekasi, kaip jis gyvena. Iš kitos pusės, liko ir begalė draugų palaikančių, su kuriais net pagerėjo ryšys“, – sako ji ir priduria, kad dabar tikrai nesijaučia atstumta.
Tabu nuo vaikystės
Pati Rasa augo dar sovietmečiu, kai homoseksualumas buvo draudžiamas įstatymais ir už tai buvo skiriamos griežčiausios bausmės. Moteris sako, kad ta baimė ir kaltė, jog jos vaikas myli ne taip, kaip įprasta didžiajai visuomenės daliai, būtent ir atėjo iš vaikystės:
„Aš užaugau sovietmetyje, kur, juokaujama, kad net sekso nebuvo. Kalbėti šiomis temomis buvo tabu. Buvo diegiamos vertybės, kad iki vestuvių negali turėti jokių santykių. Netgi įprastuose santykiuose buvo įdiegtos dogmos.
Kai mąsčiau, ar tikrai mačiau tikrąją homofobiją, man išlindo atsiminimas, kad mažame miestelyje, kuriame užaugau, buvo inteligentiškų gydytojų pora, kurie neturėjo vaikų. Tikriausiai paveikta suaugusiųjų aš juos vertinau kitaip, nes jie būtent neturėjo vaikų. Man atrodo, kad mano, kaip vaiko, akims jie atrodė kažkuo blogesni, netradiciniai, kaip paranku dabar sakyti.
Homoseksualūs santykiai tada buvo kriminalizuojami , už juos buvo baudžiama, todėl man tai buvo kažkas tamsaus, apie ką net baisu buvo pagalvoti. Tokia mano vaikystės patirtis“.
Didžiausia tradicinės šeimos vertybė
„<..>tai, kad mūsų vaikai myli tos pačios lyties asmenis ar yra trans, jų nepakeitė. Jie liko tais pačiais vaikais, su meile ir beprotišku laukimu išnešiotais, maitintais, vežiotais į įvairiausius būrelius ir mokyklėles, mokytais važiuoti dviračiu, riedlente ir žaisti krepšinį, šokti ir dainuoti. Jie liko tais pačiais vaikais, kaip ir visų mūsų pažįstamų ar nepažįstamų vaikai“, – rašoma laiške skirtame Lietuvos visuomenei.
Dažnai dėl to, kad mergaitė myli mergaitę ar berniukas myli berniuką yra kaltinami tėvai, neva jie padarė kažkokias klaidas ir tinkamai neišauklėjo savo vaikų. Tačiau Rasa specialių ir kitokių auklėjimo metodų neturėjo. „Visus vaikus auginau juos paprasčiausiai mylėdama, džiaugiausi jų pasiekimais, didžiavausi - jei kažkam atrodo, kad tai galėjo būti klaida, palieku jiems teisę taip galvoti ir toliau“, sako Rasa.
„Tokie jie yra ne dėl auklėjimo klaidų ar savo pačių pasirinkimų. Jie tiesiog gimsta mylėdami kitaip.
Vienas iš argumentų, kuriuos pateikia prieštaraujantys, sako, kad čia yra kažkokia auklėjimo spraga, kažkas ne taip padaryta, todėl vaikai ir tampa tokie. Net ir dėl Stambulo konvencijos jie bijo, kad vaikai iš tradicinių šeimų galės rinktis lytis. Tokia baimė sklando“, – pažymi ji.
Tačiau šioje vietoje Rasa užduoda klausimą, kas tradicinėje šeimoje svarbiau: ar lytys, iš kurių sudaryta šeima, ar jų tarpusavio ryšys ir pagarba?
„Aš net savo draugų klausiau, kas jiems asocijuojasi su tradicine šeima. Jie tvarkingai pradeda – vyras, moteris ir vaikai. Sakau, o dar? Seneliai, dėdės, tetos. O dar? Žmogus nustemba ir klausia, o ko aš noriu. Pastebėjau, kad jie įvardijo tiesiog giminystės ryšius ir lytis. Daugiau nieko nėra.
Jeigu mes esame tradicinė šeima ir kovojame tik už šeimą, kurioje yra moteris, vyras ir vaikai, daugiau nieko neįvesdami, tai mes taip pat kovojame už tradicinę šeimą, kurioje vyras muša savo moterį, kur yra neištikimybė, kur yra nepagarba ir smurtas.
Man tradicinė šeima yra mylintys ir vienas kitą gerbiantys žmonės. Kiek tada yra tradicinių šeimų, su didžiule pagarba vienas kitam, niekada nebuvusių neištikimais, niekada nepakėlusių rankos, nepasakiusių blogo žodžio vienas kitam. Man atrodo, kad tokių šeimų Lietuvoje yra labai mažai, o skyrybų rodikliai mūsų šalyje kalba patys už save. Tad, kuri tradicinė šeima yra priimtinesnė, kuri skirstoma tik pagal lytis, ar ta kurioje yra ir šiek tiek daugiau?“, – retoriškai klausia mama.
Jeigu anksčiau žmonės sunkiai įsivaizduodavo, kad gali egzistuoti LGBT žmonės, dabar nereikia pasitelkti vaizduotės.
„Dabar, kai pasaulėjame, išsivaduojame iš seno požiūrio, turimi juos priimti, išmokti gyventi su jais ir leisti jiems būti laimingais.
Šiems žmonėms nėra lengva priimti ir save. Bet jie nuo to netampa blogesni. Mūsų vaikai netampa nuo to blogesni. Man tradicinė šeima yra paremta meile – už ją ir kovočiau, eičiau į bet kurį paradą“, – tvirtai sako Rasa.
LGBTQ+ tėvų grupės narių parašytą laišką Lietuvos visuomenei perskaityti galite čia.
