Martynas su žmona Anna gyveno netoli Kijevo, Irpinės miestelyje, turi kelis verslus, dėl kurių vyras dažnai keliauja į komandiruotes. Būtent dėl komandiruotės Martyno nebuvo namuose tą rytą, kai Ukraina buvo užpulta, tačiau žmona buvo pasilikusi namuose.
Visai netoli Irpinės vyko intensyvūs susirėmimai, todėl iš šio miestelio išvykti pasidarė be galo sunku – niekas nenorėjo atsidurti karo taikinyje.
„Galiu pasakyti tik vieną, kad tokios kelionės nelinkėčiau niekam, o ypač moteriai. Mes gyvename miestelyje, netoli Kijevo priemiesčių Buchos ir Gostomelio, kur vyksta intensyvūs susirėmimai, todėl nė vienas vairuotojas nevažiuoja į juos.
Dauguma žmones surinkinėja nuo Žitomyro trasos, kuri nuo mūsų namų yra apie 10 minučių kelio automobiliu arba dvi valandos pėsčiomis. Gerai, kad mano geriausias draugas sutiko ją pavežti. Šeštadienį 10 valandą ryto paėmė nuo trasos ir nuvažiavo link sienos“, – pasakoja Martynas.
Akis sumerkė tik po dviejų parų
Kelionė iki pat sienos buvo sklandi, tačiau situacija pasienyje – kritiška. Tūkstančiai žmonių norėjo išvykti iš Ukrainos.
„Automobilių eilė buvo apie 25 kilometrų ilgio. Kai kurie žmonės ėjo tą atstumą pėsčiomis, tarp jų ir mano žmona su šuniuku ant rankų. Pralaukusi prie sienos daugiau nei 12 valandų ji sekmadienio popietę kirto sieną.
Gerai, kad ten buvo daug savanorių, kurie siūlė drabužius, maistą, arbatą. Be jų žmonės išvis būtų sušalę ir alkani. Tačiau net ir su visa suteikiama pagalba mano žmonos nervai ir sveikata neišlaikė – ji kelis kartus nualpo, jai buvo suteikta medikų pagalba“, – pasakoja vyras.
Anna pasienyje susirado mikroautobusą, kuris vežė ukrainiečius į Lietuvą ir tik atsisėdus į jį, pirmą kartą per dvi paras sumerkė akis.
Mikroautobusas sulaukęs visų kitų keleivių, kuriuos sudarė tik moterys ir vaikai, pajudėjo Lietuvos link apie 20 valandą sekmadienį, o pirmadienį, apie 12 valandą, Anna saugiai pasiekė Klaipėdą.
„Džiaugiuosi, kad jai taip pasisekė, tačiau labai daug mūsų draugų liko Irpinės, Bucha miesteliuose ir meldžia Dievo, kad greičiau visa tai baigtųsi. Mano draugai laukia ginklų, kurių jiems labai reikia, kad priešo sutikimas būtų dar šiltesnis. Situacija labai bloga, bes mes žinome, kad tam marazmui ateis galas ir dėl to kalti žmonės turės atsakyti už savo nusikaltimus“, – įsitikinęs Martynas.
Prašė išgelbėti mamą
Naujienų portalas tv3.lt anksčiau rašė apie tai, kad Lietuvoje gyvenantis ukrainietis šokėjas Dmytro Taranov pagaliau gali bent kiek atsikvėpti – šiandien jis vėl gali apkabinti savo brangiausią žmogų, mamą, kuriai galiausiai pavyko ištrūkti iš Kijevo – čia ji buvo tą momentą, kai prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Tai, ką teko patirti Dmytro mamai, protu nesuvokiama – bemiegės naktys, keturių parų kelionė iki Ukrainos-Lenkijos pasienio ir į ją nutaikytas rusų kario ginklas.
D. Taranov mama kol kas yra ligoninėje, nes dėl patirto streso ir praleidus penkias paras vos su dviem valandomis miego, specialistai rekomendavo ją palikti medikų priežiūroje. Tačiau pats Dmytro iš mamos girdėjo begalę istorijų, kuriomis sutiko pasidalinti su naujienų portalu tv3.lt.
Kamščiai siekė šimtus kilometrų
Paklaustas, kaip pats sureagavo išgirdęs žinią apie Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje, Dmytro atviras – daugelis ukrainiečių jau tikėjosi, kad karas neprasidės. Tačiau ankstyvą ketvirtadienio rytą jį pažadino mamos, kuri tuo metu buvo Kijeve, skambutis.
„Aš ramiai miegojau ir 8 ryto sulaukiau skambučio iš mamos. Ji niekada taip anksti neskambina, pakėlus ragelį buvo baisu, nes aš supratau, kad kažkas atsitiko. Jos pirmieji žodžiai buvo: „Prasidėjo karas“. Nuo to momento iki šiol praėjo septynios dienos, o atrodo, kad jau pora mėnesių“, – kalbėjo pašnekovas.
Atrodė, kad Kijeve pirmosiomis dienomis gan saugu, iki jo priešui veržtis prireikė laiko. Kita vertus, grėsmę suprato ir Dmytro, ir jo mama – šalies sostinė yra pagrindinis rusų karių tikslas. Vaikinas pasakoja, jog jam bent jau pavyko palaikyti ryšį su mama, tačiau visur sklandė nerimas ir nežinomybė.
„Pirmą dieną, palaikėme ryšį su mama kiekvieną valandą. Per pirmą naktį keturis kartus mūsų pokalbis baigdavosi tuo, kad pradėdavo kaukti sirena ir ji bėgo į rūsį. Tada ryšys dingsta ir tai baisiausias momentas – valandą laiko nežinai, ar ji išgyveno, ar ne“, – tuo, ką teko patirti mamai, dalinosi D. Taranov.
Pirmąją parą Kijevo rusų kariams pasiekti dar nepavyko, tačiau aplink aidėjo šūviai ir sprogimai. Daugelis turėjo planą, kaip pabėgti, jei tik karas prasidės – tokį turėjo ir Dmytro mama, tik viskas sprogo it muilo burbulas:
„Pirmą parą pusė žmonių iškart sėdo į mašinas ir bandė pabėgti, bet per porą valandų susidarė kamštis, kuris buvo apie 200 kilometrų ilgio ir iš Kijevo tuo metu buvo beveik neįmanoma išvažiuoti. Po pirmos paros mano mama pradėjo galvoti, kaip pabėgti, nes prieš karą, kaip ir daugelis, ji turėjo planą. Kai prasidėjo karas, iškart visi išvažiavimai iš miesto buvo užblokuoti, per valandą atsirado kamštis – visi planai sugriuvo.“
Vienintelis šansas pabėgti – kaukiant sirenoms
Nei draugų, nei kaimynų, kurie galėtų padėti palikti Kijevą, neliko – vieni bėgo kaip galima greičiau, kiti nusprendė pasilikti. Tuo metu Dmytro pradėjo ieškoti pagalbos ir per socialinius tinklus, tačiau per parą laiko nieko nepavyko rasti.
Kol Dmytro ir jo mama ieškojo būdų, kaip palikti Kijevą, situacija tik blogėjo – Rusijos armija pasiekė sostinę ir ėmė čia sėti baimę. Tarsi stebuklas, būtent tuo momentu atsirado žmogus, kuris galėjo padėti:
„Paskutinę akimirką, kai Kijeve pradėjo skraidyti naikintuvai, gatvėse atsirado kariai su šautuvais ir pradėjo tiesiog šaudyti į žmones, mano mamai paskambino viena draugė, kuri pasakė, kad mes išvažiuojam, tu turi 20 minučių susiruošti. Tuo metu kaukė sirena, visi turėjo sėdėti rūsy, mama sakė, kad kur mes važiuosim, dabar kaukia sirena, mes niekur negalim išeiti ir jos draugė tiesiog pasakė – arba dabar, arba niekada.“
Laukti nebuvo ko, tai galėjo būti vienintelis šansas pabėgti nuo karo neramumų. Išvažiuoti iš Kijevo buvo itin sudėtinga – laukė 200 kilometrų nusidriekusi automobilių spūstis ir aplink vaikštantys apsiginklavę rusų kariai. Vienas jų priartėjo ir prie automobilio, kuriame buvo vaikino mama.
„Stovint kamštyje, kaip mama pasakojo, ji tiesiog pasuko galvą, o ten stovi karys su šautuvu ir žiūri į ją. Kai į tave nukreiptas ginklas, aš neįsivaizduoju, ką tas žmogus turi patirti, bet ji pasakojo, kad tiesiog pradėjo šypsotis. Tuo metu vairuotojas pilnai paspaudė gazą ir per bordiūrus, per krūmus pabėgo“, – apie akistatą su rusų kariu pasakojo D. Taranov.
Geležinkelio stotyje – kova už būvį
Kelionė nuo Kijevo iki Lvovo truko maždaug 23 valandas – tiek laiko prireikė įveikti 600 kilometrų. Keturis kartus teko keisti keliavimo kryptį, nes bevažiuojant atsirasdavo blokspostai arba prasidėdavo atakos, o galiausiai pasiekus Lvovą teko ieškoti, kaip nusigauti iki Ukrainos-Lenkijos sienos – vyras, pavėžėjęs iki Lvovo, negalėjo palikti šalies:
„Magiškai atsitiko taip, kad mano draugo sesė tuo metu buvo Ukrainoje ir ji iš Dniepropetrovsko 15 valandų traukiniu važiavo iki Lvovo. Jos dviese ten susitiko, pradėjo galvoti, kaip ištrūkti, draugei nuotoliniu būdu iš Dniepropetrovsko padėdavo tėtis, kuris viską organizavo ir jie rado mašiną, kuri sutiko pavežti iki sienos.“
Planas buvo toks, kad vyriškis jas nuveš kuo arčiau pasienio, tikėtasi, kad ten drieksis 3 kilometrų automobilių eilė, tad šiuos kilometrus moterys įveiks pėsčiomis. Tik galiausiai pasiekus pasienį čia laukė ne 3, o 23 kilometrų automobilių eilė – įveikti tokį atstumą laukais ir miškais, kai kieme -10 laipsnių temperatūra, buvo neįmanoma.
„Buvo prognozuojama, kad atstovėti 3 kilometrų eilę užtrunka 12 valandų, 23 kilometrus – net neįsivaizduoju, dienų dienas. Vairuotojas sutiko stovėti eilėje, kad jos bent jau būtų šiltai, judėti ir likus 5 kilometrams jos nueis iki sienos pėsčiomis. Iš pradžių per 4 valandas jie pajudėjo 2 kilometrus, per kitas 4 valandas – 100 metrų. Tuo metu jie gavo žinią, kad siena nebepraleidžia žmonių ir kad šiandien neišvažiuos“, – pasakojo Dmytro.
Neliko kito varianto, kaip tik apsisukti, grįžti į Lvovą ir vėl ieškoti būdų, kaip pasiekti pasienį. Pasirinkimų daug nebuvo – į traukinį, kuris vyksta iš Lvovo į Lenkiją, patekti buvo galima atstovėjus gyvą eilę, tačiau niekas negali pasakyti, kada pavyks patekti į traukinį:
„Geležinkelio stotyje buvo milijonas žmonių, niekur niekaip nepraeisi, žinoma, visi panikoje, čia gyva eilė, kur kiekvienas, kas nori išgyventi, bando pasiekti traukinį bet kokiu būdu. Baisu net pagalvoti, bet mano mama su drauge tai matė – kaip žmonės vieni kitus žudo dėl vietos traukinyje.“
Giminėms Ukrainoje pabėgti šansų mažai
Dmytro mamai su drauge pavyko patekti į autobusą, kuris vežė iki jų galutinio tikslo, tik už tai teko sumokėti didžiulę kainą – ne tik pakrikusiais nervais dėl patiriamo streso, bet ir nemažomis pinigų sumomis.
„Turi sumokėti ne dešimt, o tūkstančius eurų grynais. Iš tikrųjų, žmonės, kurie neturi pinigų, neturi šanso išvažiuoti – arba stovėti 50 kilometrų eilėje, arba eiti 50 kilometrų, arba mokėti pinigus už vietą autobuse. Joms per stebuklą pavyko atsisėsti į autobusą ir išvažiuoti link sienos“, – pasakodamas emocijas tvardė vaikinas.
Keturios paros – tiek užtruko Dmytro mamos kelionė iš Kijevo iki Lenkijos sienos. Daiktų pasiimti ji taip pat negalėjo, teliko kuprinė, kurioje buvo dokumentai ir truputis maisto – duona ir vanduo.
Pirmadienio naktį D. Taranov galiausiai išvydo savo mamą gyvą ir sveiką, tik be proto nuvargusią dėl patirto streso ir bemiegių naktų:
„Dabar mama yra ligoninėje, atvykusi ji iki galo nesuprato, kas vyksta, nes praėjo penkios dienos, per kurias ji miegojo dvi valandas. Pirmą parą ji bandė miegoti, bet buvo sunku, nes visi artimieji žmonės yra Ukrainoje. Kai jiems skambina, prasideda isterija, ašaros ir visą parą taip buvo. Vakar nuvežiau ją pas psichologą, kad jie pasikalbėtų ir man pasakė, kad jai dabar geriau likti ligoninėje, nes be daktarų pagalbos gali būti tik blogiau.“
Nors dabar yra kartu, nerimo nesumažėjo – Ukrainoje, Sumuose, kur vyksta intensyvūs kariniai veiksmai, liko Dmytro seneliai, taip pat ten gyvena daugybė artimų žmonių. Kad ir kaip norėtų padėti, situacija ten itin sudėtinga – išvykti be tūkstančių eurų ir be ilgo laiko eilėse, nepavyktų.
„Visi nori padėti, visi nori pabėgti, bet šiuo metu tai beveik neįmanoma. Mano seneliai yra seni žmonės, kurie tiesiog neatlaikys tokio ilgo kelio, kiti artimieji, kurie sėdi Sume, dabar neturi galimybės išvažiuoti iš miesto, nes aplinkui jau daug dienų viskas sprogsta ir išvažiuoti neįmanoma. Jie tiesiog sėdi visas paras po žeme ir slepiasi“, – apie tai, ką tenka patirti seneliams, pasakojo pašnekovas.
