Agnės ir jos vyro draugystės istorija prasidėjo dar paauglystėje. Jiems abiem buvo 18 metų, mokėsi vienoje mokykloje. Draugystė greitai įsisiūbavo ir praėjus metams nuo santykių pradžios jiedu sumainė aukso žiedus.
Tie vieneri draugystės metai buvo gražiausi metai jų bendrame gyvenime. Praėjus vos mėnesiui po santuokos pradžios Agnė sulaukė pirmųjų smūgių.
„Dabar jau neatsimenu, kodėl, bet jis buvo girtas. Jis be galo pavydus žmogus. Aš mokiausi profesinėje mokykloje ir, neduok Dieve, su klasioku gatvėje pasisveikindavau. Tada jau prasidėdavo. Negalėjau su niekuo bendrauti“, – pirmuosius kartus, kai patyrė smurtą, atsimena Agnė.
Užslinkus nakčiai – smūgiai
Nuo to karto vyro smūgiai tapo įprastu dalyku Agnės gyvenime. Kartais jiems nereikėdavo net aiškios priežasties.
„Jeigu neduodavau pinigų, mušdavo. Pasižiūrėdavau ne taip ar grįždavo girtas ir neturėdavo prie ko prisikabinti. Kartais puldavo vos tik įžengęs pro duris į namus. Jam būdavo nesvarbu, diena ar naktis“, – kraupius įvykius atsimena moteris.
Vyras pinigų prašydavo svaigalams, skirtiems jam pačiam ir jo draugams. Kartais tokios išgertuvės trukdavo ir savaitę ar dvi. Jis pats niekur nedirbo ir nesirūpino šeimos išlaikymu.
Kai Agnei buvo 20 metų, gimė pirmieji jų vaikai. Tai buvo dvyniai. Šeimoje atsiradus vaikams, vyro elgesys pasikeitė, tačiau neilgam. Pirmus tris mėnesius bandęs padėti buityje, jis ir vėl pradėjo gerti ir mušti žmoną. Vaikų jis nelietė ir Agnę mušdavo jau dažniausiai tik naktį, kai vaikai miegodavo.
„Mėlynes ant veido pamatyti buvo galima tik vieną kartą. Daugiausiai smūgiuodavo su kumščiais į galvą – ten, kur nesimatydavo. Bandydavau gražiai kalbėti, kad jis nurimtų.
Aš tiesiog paniškai bijodavau. Jis bandydavo įbauginti, kad atims vaikus, kad atvažiuos ir mane sumuš, užmuš, kad jis ras mane bet kur. Tokie gąsdinimai... Tikrai bijojau“, – apie bendrą gyvenimą pasakoja Agnė.
Bijodavo ir jo artimieji
„Aš gyvenau didelėj baimėj. Aš pati žinojau, kad taip yra negerai ir aš tikriausiai pavargau. Džiaugiausi, kad nusprendžiau kažką daryti, nors ir labai labai bijojau. Manau, kad iki tragedijos ten galėjo trūkti tik vieno žingsnio.
Niekada negalėjai žinoti, ką jis gali tau padaryti. O apginti irgi nebuvo kam. Aš neturiu šeimos, aš neturėjau, kas galėtų mane apginti“, – pasakoja ji.
Tuo metu šeima gyveno kartu su vyro dėde ir seneliu, bet jie niekada neatskubėjo Agnei į pagalbą, nes bijodavo, kad gali nukentėti ir patys.
„Jie nematydavo, nes būdavo kitame kambaryje, bet vis tiek girdėdavo. Pats dėdė irgi ne vieną kartą yra gavęs“, – sako moteris.
Jo paties mama žinodavo ir matydavo, kaip sūnui kyla agresija. Tuomet ji stengdavosi kuo greičiau apsirengti ir pabėgti į savo pačios namus, kad pačiai netektų atlaikyti sūnaus smūgių.
Antras šansas
Vieną dieną Agnės kieme pasirodė vaikų teisių specialistės. Vaikų teisės buvo gavusios anoniminį pareiškimą. Moteris spėja, kad kaimynai neapsikentė ir pranešė apie jų namuose nuolat kylančius konfliktus.
„Jos atvažiavo patikrinti ir sako: „Agne, kodėl tu gyveni su juo?“. Atsakiau, kad aš tiesiog neturiu, kur išeiti ir jeigu jie suras, kur man su vaikais eiti, aš išvažiuosiu tą pačią dieną.
Jos Vilniuje surado moterų ir vaikų centrą, paklausė manęs, ar važiuosiu. Sutikau, susikroviau visus daiktus ir jos palydėjo mane“, – pasakoja Agnė.
Gyvendama moterų ir vaikų krizių centre Agnė laukėsi trečio vaiko. Po kurio laiko vyras sužinojo, kur ji yra apsistojusi, ir bandė susitaikyti. Moteris nusprendė pabandyti, juk vis dėlto, jis yra jos vaikų tėvas.
„Aš galvojau, kad verta pabandyti dėl vaikų ir aš grįžau atgal tikėdamasi, kad žmogus pasikeitė. Iš tikrųjų aš grįžau dėl gimdymo, nes prasidėjus gimdymui nebūčiau turėjusi, kur palikti dvynių: Vilniuje nieko nepažinojau. Tad grįžau, pasigimdžiau dukrą. Pamačiau, kad niekas nepasikeitė.
Aš padėjau tašką ir po mėnesio išvažiavau atgal ramia sąžine, žinodama, kad aš padariau viską. Tuo metu jis jau gyveno su mergina, kuri laukėsi nuo jo vaiko, bet aš tai sužinojau tik paskui. Jis vis atvažiuodavo pas man reikalaudamas pinigų“, – ramiu balsu pasakoja Agnė.
Jautėsi atsidūrusi aklavietėje
Prieš susituokdama su vyru, Agnė turėjo savo vieno kambario butą, tačiau pasidavusi vyro įkalbinėjimams jį pardavė ir išsikraustė į kaimą.
„Tuo metu aš neturėjau nieko savo. Aš nežinojau, kur važiuoti, aš nieko nepažinojau. Dabar gali naudotis internetu ir pasižiūrėti, kur važiuoti. Tais laikais tokių galimybių nebuvo.
Gyvendama kaime išvis nežinojau apie jokius centrus. Kai nematai tokios informacijos, manai, kad nėra jokios išeities. Tiesiog sėdi, nes... O ką daryti? Negali tiesiog nueiti į stotį ir su trim vaikais sėsti ir kažkur važiuoti. Bet kur neišlipsi, nes kas toliau?“, – savo abejonėmis dalinasi moteris.
Agnė teigia, kad vaikai neatsimena nieko, kas vyko tuo metu. Netgi praėjus trylikai metų pati moteris pasiūlė jam bendrauti su vaikais, tačiau jis atsisakė šios galimybės.
„Tėvas net nebando susisiekti su jais. Aš po 13 metų pirma parašiau jo mamai ir suteikdama galimybę bendrauti su anūkais. Vaikai norėjo pakalbėti su savo tėčių, galbūt pažiūrėti, ką kalba.
Jis atsisakė, nes jam visiškai neįdomu. Vaikams tai buvo labai skaudu. Labai. Bet po to jie pasakė, kad tuomet jiems irgi jo nereikia. Močiutė porą kartų paskambino, bet dabar tokia tyla“, – apgailestauja ji.
Moterų krizių centras
Dabar Agnė su penkiais vaikais gyvename Abromiškėse naujai įkurtame moterų su vaikais krizių centre. Ji – savanorė. Moteris nori savo patirtimi pasidalinti su kitomis panašius išgyvenimus patyrusiomis moterimis.
Centro įkūrėjas Marius Balčiūnas teigia, kad šis centras skirtas visoms mamoms, kurios patiria fizinį ar psichologinį smurtą, serga depresija, bando pabėgti nuo šeimoje kylančių nesutarimų ar tiesiog neturi, kur gyventi.
„Mūsų tikslas, kad jos, gyvendamos pas mus, atsistatytų, grįžtų į normalų gyvenimą. Bandysime įtraukti, kuo daugiau savanorių, kurie padėtų moteris teisiniais ar skyrybų klausimais. Bandysime įtraukti ir profesionalius psichologus ar psichoterapeutus, tačiau dabar bandome apsieiti su tuo, ką turime – savo savanorius“, – teigia jis.
Šiuo metu centre galės gyventi apie 10 šeimų, tačiau šis centras yra tik mažas žingsnelis didelio tikslo link. Marius Balčiūnas atskleidžia, kad pavyko įsigyti mokyklos pastatą Trakuose. Pasibaigus visiems darbams trijų aukštų pastate atsiras daugybė kambarių, kuriuose nuskriaustoms moteris bus įrengti visi reikiami patogumai ir kuriuose moterys galės praleisti tiek laiko, kiek reikės.
