Į kiekvieną rankomis nunertą žaislą Toma įdeda ne tik daugybę pastangų, bet ir meilės. Moteris pasakoja, kad rankdarbiais ir mezgimu ar nėrimu domėjosi nuo mokyklos laikų, bet iki žaisliukų niekada rimtai jų nesiimdavo.
„Ką pradėdavau, tą ir numesdavau. Pradėjus megztinį dažniausiai jo ir nebaigdavau. Vieną kartą pamačiau žaislus. Padariau pirmąjį kiškį ir kažkuo jis mane užkabino. Jis nebuvo idealus. Dabar kaip prisimenu, jis gal net į kiškį nebuvo panašus. Man patiko pats procesas“, – pasakoja ji.
2015 metais taip ji nunėrė pirmąjį zuikį pagal pamatytą vaizdo pamokėlę, o pats zuikis buvo visai nedidelis. Taip ji ėmė ieškoti vis rimtesnių žaislų. Informacijos ieškojo internete ir žiūrėjo „Youtube“ filmukus.
„Taip vieną po kito dariau, dalinau draugų vaikams. Sesei kažkada nunėriau liūtą, nes toks jos Zodiako ženklas. Taip ir prasidėjo. O rimčiau daryti pradėjau prieš 3 metus, tada ir puslapį susikūriau.
Iš tikrųjų net dabar nemoku nėrimo terminų lietuviškai, viską mokiausi angliškai arba rusiškai. Iki šiol esu labai savikritiška ir man vis dar atrodo, kad jie nėra tobuli, bet aplinkiniai sako, kad nebėra ko tobulinti. Kiekvienas zuikis man atrodo skirtingas. Mano vyras dabar mato jų šimtus, bet jam visi vienodi, o man pačiai skirtingi. Man visada norisi duoti žmogui tokį, kokį jis mato nuotraukoje“, – sako ji.
Užsakymų turi iki pat Kalėdų
Toma yra įgijusi apskaitininkės-kasininkės specialybę, tačiau jai nepatiko skaičiuoti ir nusprendė keisti kryptį. Tuomet pabaigė manikiūro kursus, tačiau panaudotų žinių darbui irgi nepanaudojo.
„Su siūlais jokių specialybių nebaigiau, esu visiška savamokslė ir man tai labiausiai patinka. Esu dirbus kepykloje naktinėse pamainose, kai grįždavau, kelias valandas pamiegodavau ir sėsdavau prie žaislų.
Kartais išvažiuoju į užsienį padirbti, tačiau pagrindinis mano darbas dabar yra žaislų nėrimas. Galbūt ir darbu to nepavadinčiau. Labiausiai man norėjosi tai daryti legaliai, o ne iš po stalo“, – sako Toma.
Žaislų kūrėja juokiasi, kad prie to prisidėjo ir sesuo, kuri teptelėjusi koja pasakė, kad užtenka dalinti žaislus veltui. Sesers vaikinas sukūrė logotipą ir taip atsirado „Facebook“ puslapis „ToToys“.
„Pradėjau nuo „Facebook“. Mane pastebėjo vietinis Pasvalio laikraštis ir paėmė interviu. Gavosi, kad labai laiku pradėjau ir tuo džiaugiuosi. Esu prisijungusi prie rankdarbių grupių, o ten daug mergaičių sako, kad sunku susirasti klientų, trūksta užsakymų, o aš pati to nepatyriau“, – džiaugiasi ji.
Tiesą sakant pas Tomą eilėje žmonės laukia ir po 2 mėnesius, nes ji viską daro viena. Spalio pradžioje teko net sustabdyti užsakymus Kalėdoms – jų tiek daug.
„Yra merginos, kurios kompanijoje dirba, bet man tada tai tampa nebe savita, nebe „aš“. Šiandien baigiau kalėdinius užsakymus priiminėti, nors gal tai reikėjo padaryti jau vakar. Vis atrodo, kad dar vieną. Pažadukė nesu, gal todėl pas mane žmonės ir grįžta, viską padarau laiku. Šiandien pasakiau, kad užtenka. Žmonės dabar tik pradeda klausinėti Kalėdoms, bet eilę aš jau susirinkau seniai ir ją papildydavau vis vienu ar kitu žmogumi“, – sako moteris.
Žaislus papildė ir kilimai
Prieš metus Toma sužinojo, kad vyro sesuo laukiasi ir nusprendė padaryti kažką ypatingo. Moteris iškart žinojo, kad nieko nepirks, o darys savomis rankomis. Taip atsirado pirmasis jos numegztas kilimėlis vaikams. Pasidalijus nuotrauka, žmonės susidomėjo ir užsinorėjo tokį turėti ir savo namuose.
Vienas sunkiausių dalykų menininkui yra įvertinti savo darbą pinigais. Tomai irgi tai nebuvo lengva. Moters manymu, Lietuvoje už rankų darbo kūrinius mokama ir prašoma mažiau nei reikėtų.
„Aš manau, kad kiekvienas rankų darbas yra vertas daugiau nei prašo dabar. Aš niekada nemegzčiau kojinių už 7 eurus, man tai kažkoks pažeminimas. Aišku, rinka savo daro. Galiu ir 100 eurų prašyt, bet tada reikia galvot... Manau, kad visi rankdarbiai nėra pakankamai įvertinti. Na, bet gyventi galima.
Kaina priklauso nuo žaisliuko dydžio ir modelio. Kramtuko kaina prasideda nuo 12 eurų, zuikiai ir meškos iki 35 eurų, o kilimai ir pagalvės jau didesnės kainos. Kiek žaislų padarau priklauso nuo noro. Kadangi aš dirbu namuose pagal verslo liudijimą, galiu skubėdama padaryt vieną per dieną. Stengiuosi savęs nespausti, nors užsakymų tikrai turiu“, – sako ji.
Svajoja užregistruoti prekinį ženklą
Šiltai šypsodamasi Toma sako, kad savęs be siūlų jau negalėtų įsivaizduoti:
„Visiems sakau, kad iš to turtinga nebūsiu, bet jaučiuosi turtinga vidumi. Aš matau vaikučių šypsenas, nuotraukas, kurias man atsiunčia. Aš džiaugiuosi kiekvienu padarytu žaislu, nes man kiekvienas yra naujas ir vis kitoks, skirtas konkrečiam vaikui“.
Laisvų žaislų pas moterį taip pat nelieka. Ji pasakoja, kad tenka girdėti atvejus, kai pas kitus kūrėjus žaislus užsisakę žmonės persigalvoja, atsisako jų ir nesumoka. Pačiai Tomai tokie atvejai pasitaikė vieną ar du kartus. Savo rankomis padarytų žaislų namuose ji praktiškai neturi, tik vieną lapę, kuri įsitaisiusi ant sofos darbo kambaryje.
Paklausus, kokie ateities planai ar svajonės dabar sukasi jos galvoja, moteris šypsosi, kad daugiausia galvoja apie tai, kas yra dabar:
„Plačiau paskleisti savo darbų aš neturiu galimybės, jeigu noriu ir toliau dirbti viena. Aš noriu, kad tai liktų mano. Daugiau žaislų būtų daugiau pinigų, bet man to nereikia. Mano svajonė būtų užregistruoti savo „ToToys“ avį kaip oficialų prekinį ženklą. Kažkada svajojau turėti mini krautuvėlę-butikėlį, kur pardavinėčiau siūlus ir žaislus, bet nebežinau ar aš to noriu. Aš gyvenu šia diena ir negalvoju. Man dabar gerai, o vėliau – žiūrėsim“.
