Auklėjimas ar dresūra?
Kai kurios mamos juokauja, kad kasdienė jų rutina – visai kaip anekdote: „Pamokos paruoštos. Mama užkimo, vaikas apkurto, kaimynai viską išmoko mintinai, šuo atpasakojo.“ Žinoma, geri atžalos rezultatai tėvus džiugina, tačiau staiga jie pastebi, kad dukrytė arba sūnelis tapo dirglūs, ir... Mano, kad dėl to kaltas pereinamasis amžius.
Praktika rodo, kad nei pirmūnai, nei jų tėvai pagalbos į mokyklos psichologus nesikreipia. Tėvams vaikų dešimtukai paprastai yra pagrindinis indikatorius, kad viskas mokykloje gerai, o vaikai ne visada patys supranta, kad jiems reikia specialistų pagalbos.
Tiesiog mylėti – užduotis ne iš lengvųjų
Psichologai turi netgi terminą – „pirmūno kompleksas“. Jis apima daugybę įvairių kompleksų ir psichologinių problemų, kurie atsiranda mokykliniame amžiuje ir lydi visą gyvenimą.
Jau pats mokyklos lankymas vaikui yra stresas, tačiau jeigu rezultatai geri, jeigu jis susidoroja su krūviais, tai džiugina ir mokytojus, ir tėvelius. O štai čia kyla pavojus pradėti matyti tik pažymius, ir nustoti matyti atžalą – o juk vaikus reikia mylėti ne už jų mokymosi rezultatus. Atkreipkite dėmesį į tai, kiek tai vaikui kainuoja, padrąsinkite ir paskatinkite, tegul jis turi teisę ir į prastesnį pažymį.
Geriausių įvertinimų bet kokia kaina siekia vaikai, norintys „užsitarnauti“ tėvų meilę. Jiems atrodo, kad pelnyti tėvų meilę galima tik atitinkant tam tikras sąlygas. Vėliau toks požiūris paprastai provokuoja priklausomybę nuo draugų, antrosios pusės ir pan., o bet kokia nesėkmė smarkiai kerta per savivertę.
Tokiems žmonėms pagyrimai reikalingi kaip oras. Jie iš kailio išsiners, kad tik viršininkas pasakytų geresnį žodelį, o bendradarbiai tokių „darbštukų“ dažniausiai nemėgsta.
Bet kokiems griežtiems apribojimams – griežtas ne
Žinoma, pirmūnas pirmūnui nelygu. Yra genialių ir itin talentingų vaikų, bet jų, kad ir kaip nenorėtų pripažinti mamytės, tėra vienetai. Kitus paprastai į kampą įvaro tėvai ir mokytojai. Vaikai mato tik vieną išeitį – mokytis kuo geriau, kad galėtų įstoti ten, kur svajoja (jeigu iš viso svajoja). Tėvai, kaip asmenys, kuriuos labiausiai domina atžalos fizinė ir psichologinė sveikata, turėtų ieškoti vadinamojo „aukso viduriuko“.
Psichologai pastebi, kad dažniausiai pirmūnai – užguitos asmenybės. Baimė gauti prastesnį pažymį atima iš vaiko galimybę surasti savą problemų ir užduočių sprendimo būdą, todėl tikintis, kad atžala mokysis tik dešimtukais, vaikas įspraudžiamas į rėmus, iš jo atimamas kūrybiškumas.
Suprantama, kad geri pažymiai – ne visada priežastis pradėti panikuoti ar bėgti pas psichologą. Jeigu vaikas mokosi gerai ne iš baimės ir ne dėl kokio nors atlygio, o dėl to, kad jam tai įdomu – ir toliau stenkitės išsaugoti abipusį pasitikėjimą. Jeigu reikia, padarykite pertrauką – per didelis stresas dar niekam neišėjo į gera. Gerbkite ir mylėkite vaikus ne tik už dešimtukus – tada jūsų atžalos pasieks daugiau, o svarbiausia – bus laimingos.
Kaip mokėsi žinomi žmonės?
Albertas Einšteinas potraukio mokslams nejautė, už nepažangumą jis vos neišlėkė iš mokyklos. Tapęs žymiu mokslininku, jis prisimindavo: „Aš buvau pasirengęs iškęsti bet kokią bausmę, kad tik nereikėtų kalti nesąmonių“.
Dmitrijus Mendelejevas, periodinių cheminių elementų sistemos kūrėjas, taip pat nebuvo pirmūnas, ir jis niekaip negalėdavo prisiversti išmokti ką nors mintinai. Vis dėlto mokslams baigiantis jis sugebėjo pasispausti ir pagerinti daugelio dalykų pažymius.
Agata Kristi, detektyvų žanro meistrė, skaityti išmoko anksti, tačiau mokytis jai tai nepadėjo. Būsimoji detektyvų karalienė kartą šokiravo savo dėstytojus, padariusi trumpame ir nesudėtingame diktante 25 rašybos klaidas.