Tinklaraščio „Kuriu jaukius namus“ autorė su šypsena veide sako pati nustebusi, kai suskaičiavo, kiek rožių auga jos sode – jų jau virš 100, o kur dar kiti augalai, jau nuo pavasario iki pat vėlyvo rudens džiuginantys savo spalvomis, formomis ir aromatais.
Šiandien įžengus į Linos sodą nė vienas nepamanytų, kad kone prieš 20 metų čia stūksojo tik sudegęs namas ir krūvos šiukšlių. Apie tai, kokią sodybą įsigijo, byloja įrėminta nuotrauka, kurioje sodas nė neprimena savęs.
Sudegęs namas ir krūvos šiukšlių
Istoriją, kaip įsigijo šią vietą, L. Urbaitienė taip pat prisimena su juoku – juk nebuvo jokių internetinių skelbimų portalų, tad su vyru pasidarę termosą arbatos zujo po Kauno apylinkes.
„Pamatę tuščią apleistą sklypą, susirasdavome kokį žmogų, pirmininką ir teiraudavomės, ar jis parduodamas – taip ir radom savo sodą. Šią vietą mes susiradome vasario mėnesį, kai viskas buvo gražiai apsnigta, balta, gražu, o, pasirodo, nusipirkom katę maiše.
Praėjo kovas, balandis, gegužė, išlindo saulė, sušilo, išvažiavome į sodą pasiėmę tik gumines pirštines. Viskas buvo apaugę žole, bet kai pradėjome traukti šiukšles, atvėrėme kalnus šiukšlynų. Kai mes pamatėme, ką nusipirkome... Kaip sakau, buvom jauni ir kvaili“, – prisimindama kvatoja Lina.
Viską, kas degė, jie degino. Moteris šypteli, kad nors deginti teko daug ką, nė vieni kaimynai nepyko, priešingai – džiaugėsi, kad kažkas ėmėsi tvarkyti seniai apleistą sklypą. Ko nepavyko sudeginti, teko krauti į milžiniškas krūvas.
Atsikratymas visais čia rastais „turtais“ primena komediją – užsakius šiukšliavežius, kad šie išgabentų viską, kas nereikalinga, vos pradėję kasti šiukšles vyrai pasakė, kad darbo per daug, tad sėdo ir išvažiavo. Pasukus galvą išeitį pavyko rasti – užsakius ekskavatorių ir tą patį šiukšliavežį, galiausiai atsikratė kalnais šiukšlių.
Lina skaičiuoja, kad savo išsvajotąją veją pasisėjo praėjus tik trims metams po sodybos įsigijimo, mat tuo metu kaip tik atidavinėjo paskolą už butą, augino mažus vaikus, tad viską darė savo rankomis.
Tris pelargonijas pakeitė šimtai rožių
Užžėlus žolei, kieme pasodintos ir pirmosios trys pušelės. Vieniems tai atrodytų niekis, o L. Urbaitienė sako kone šokinėjusi iš džiaugsmo, kad pagaliau gali ne kovoti su šiukšlėmis, bet sodinti ir kurti grožį.
„Pradžioje pievutės viduryje pasodinau tris pelargonijas ir tuo džiaugiausi. Pas mus – molis, prasta žemė, tad nelabai ką ir galėjome sodinti, tik po lysvę žirnių, braškių ir svogūnų. Taip ir gyvenome beveik 14 metų – turėjome veją, batutą augantiems vaikams, po truputį savo rankomis lipdėmės namelį“, – prisimena pašnekovė.
Viskas kone kardinaliai pasikeitė prieš penkerius metus, 2019-aisiais, iš kaimynės įsigijus gretimą sklypą, kuriame, kaip sako pašnekovė, buvo tikras lobynas – geras, kokybiškas juodžemis.
Taip į tuščią buvusią agurkų lysvę atkeliavo kelios nuskurdusios rožės, nė neplanuojant, kad vieną dieną čia bus didžiausias rožynas:
„Rožes persodinau tarsi gelbėdama, nes jos skurdo, tada prekybos centre pamačiau nukainotas rožes po eurą, atrodė tokios vargšės, bet sukišau vieną, kitą ir kai pamačiau, kaip jos pirmą vasarą žydėjo... Visą vasarą!
Supratau, kad neapsimoka auginti jokių pelargonijų, jei auginti, tai tik rožes, nes jos ilgai žydi, o ir nusipirkti galima labai pigiai. Taip užsikabinau, kad visiškai netikėtai užsodinau visą plotą rožėmis.“
Lina svarsto, kad, greičiausiai, visas grožis gimė iš noro atitraukti mintis. 20 metų laisvai samdoma vertėja dirbanti moteris kasdien sukasi tarp techninių terminų, tenka ilgai sėdėti prie kompiuterio, o galimybė pabėgti į sodą, kur supa įvairiausios spalvos ir kvapai, yra tik į naudą – čia ir pajuda, nes, kaip sako, nekenčia sporto salių, ir pravėdina galvą, ir savotiškai pamedituoja.
„Vasarą gyvename sode, tad paverčiu, išeinu į lauką, palaistau rožes, pauostau jas. Niekada nejaučiau, kad sodui reikia daug priežiūros, nes kai auginu rožes, noriu, kad jos žydėtų, natūraliai einu, patręšiu, negalvoju, kad o varge, dabar reikia tręšti – to daryti nebūtina, bet aš to noriu.
Jeigu yra vidinė motyvacija, nevargina joks darbas, bet jei kas nors lieptų, gal ir atrodytų, kad darbo – daugybė“, – sako L. Urbaitienė, iš ne vieno girdėjusi, kad su dviem sodų sklypais pavargs nuo darbų, tačiau ji sako priešingai – tai didžiausias malonumas ir atsipalaidavimas.
Pasidauginti rožes – itin paprasta
Dabar Linos sode auga jau virš 100 rožių. Paklausta, ar turi savo favorites, pašnekovė nedvejodama išskiria kelias veisles, kurias reklamuoja ir rekomenduoja visiems: tai rožės „Sabrina“, „Queen of Sweden“ ir „Lykkefund“. Pastarąją ji net praminė nuotaka, nes vasarą apsipila tokia gausybe žiedų, kad nė nebesimato pusės namelio sienos.
Sode žydi ir kaimynų vardais pramintos rožės, mat atkeliauja iš jų kiemų – išmokusi pasidauginti augalus, Lina nė nebesižvalgo į gėles prekybos centruose. O dauginti rožes itin paprasta, tereikia gauti jos šakelę. Savo „Instagram“ paskyroje @kuriu_jaukius_namus Lina dalijasi, kaip daugina rožes:
„Nukerpu du apatinius rožės šakelės lapelius (ta dalis bus žemėje), palieku 2-3 lapelius (kurie bus virš žemės). Kotelį šiek tiek pagramdau sekatoriumi, įmerkiu į vandenį, tada – į įsišaknijimo hormonus, kauptuku padarau duobutę ir atsargiai, kad nenubyrėtų milteliai, įsodinu ir apspaudžiu.
Jei vasara karšta, nedengiu niekuo. Svarbu palaistyti. Tokią operaciją darau iki vasaros vidurio, kad daigeliai spėtų įsišaknyti. Rudenį juos užpilu durpėmis, kad šiltai peržiemotų, o pavasarį sodinu į norimą vietą.“
Vieni sako, kad rožės – itin lepūs augalai, kiti vis tik atšauna, kad jos kuo puikiausiai auga su minimalia priežiūra.
Lina visus darbus sode išvardija greitai: ankstyvą pavasarį, dar neprasprogus pumpurams, medžius, krūmus ir rožes dezinfekuoja mėlynuoju akmenėliu, vėliau nupurškia nuo kenkėjų, o tada pagrindinis darbas belieka rožes tręšti (tam naudoja ilgalaikio poveikio arba skystas trąšas), laistyti ir, užsukus pauostyti ar prisiskinti rožių, nudirbti vieną kitą darbelį.
„Kažkur išgirdau, kad rožės galva mėgsta saulę, o šaknys – drėgmę. Aišku, jos nemėgsta užmirkimo, bet reikia, kad nuolat būtų palaistytos ir pamaitintos. Svarbiausia laiku apskabyti nužydėjusius žiedus, kad jos nevargtų brandindamos sėklas.
Aišku, dar yra genėjimas, bet vėlgi – vienoms rožėms jo reikia stipresnio, kitoms mažesnio, bet aš visada sakau, kad, kadangi pas mus žiemos šaltos, genėjimas vyksta natūraliai, nes stiebai nušąla ir pavasarį juos nukerpi“, – aiškino pašnekovė.
Rožių priežiūros patarimai
Artėjant rudeniui, antroje vasaros pusėje, kai rytais tvyro rūkas ir drėgmė, kuri rožėms visai nepatinka, ima pulti miltligė, tad iš patirties sako – pravartu rudenį nupurkšti rožes nuo miltligės, į preparatą įmaišant tirpių trąšų, kad krūmai atsigautų ir sustiprėtų prieš žiemą.
Be to, jei rožės numeta lapus, juos sugrėbia ir sudegina, jei yra paveikti ligų, ir dar kartą artėjant žiemai dezinfekuoja mėlynuoju akmenėliu – taip sunaikina visas ligų užuomazgas.
Galiausiai, svarbu rožes tinkamai paruošti žiemai. L. Urbaitienė atvirauja dalies rožių nė nedengianti, nes visų svarbiausia – apsaugoti šaknis.
„Pats pagrindinis darbas – užpilti šaknis durpėmis. Visada sakau: nieko tokio, jeigu stiebas nušals, nes išaugs kitas, tik kiek ilgiau reikės palaukti žiedų. Jei pavyksta išsaugoti stiebus nenušalusius, rožė pražysta jau gegužės gale, o jeigu stiebas nušąla, pražysta tik birželį.
Užpylus šaknis durpėmis, rožė tikrai išgyvens, atžels ir natūraliai ją reikės nugenėti, pjauti stiebą iki žemės, bet taip krūmas atsinaujina. Ant rožių pilu 30-50 cm aukščio durpių kauburiuką – durpės prireikia nemažai, bet dar nebuvo taip, kad bent vienos rožės šaknys nušaltų“, – patirtimi ir patarimais dalijosi ji.
Dalį rožių žiemą ji dengia agroplėvele, kitas senuoju, iš protėvių atkeliavusiu būdu – eglišakiais, o kai kurias palieka visai nedengtas ir šios puikiausiai išsilaiko. Tiesa, stengiasi atsirinkti tokias rožes, kurios yra atsparios šalčiams, tik tam, kaip sako, reikia laiko, stebėti augalą vienus kitus metus.
Rožėms kompaniją palaiko daugiamečiai augalai
Sode karaliauja ne tik rožės, tarpuose tarp jų žiedai vis keičiasi – ankstyvą pavasarį mėlynuoja katžolės (tik vasarą su jomis tenka pakovoti ir gerokai praretinti, mat plečiasi žaibiškai), vėliau jas pakeičia šalavijai, galiausiai pražysta ir levandos, o rožių ir levandų derinys, kaip žinoma – visiška klasika.
Gėlynų mozaikose vietą randa ir patys paprasčiausi daugiamečiai augalai: alūnės, žioveiniai, rusmenės, astrancijos, rasakilos, patagoninės verbenos, katilėliai, veronikos. Be to, beveik jokių augalų ji neperka – tai, ką kas nors kas atiduoda ar padovanoja, kai paauga, išskaido lietingesnėmis dienomis, kiti augalai patys užsisėja, tad čia atsiranda ir netikėtumo faktorius – niekada nežinia, kas kitąmet karaliaus tarp rožių.
„Visi atsparūs lietuviški daugiamečiai augalai yra žavingi, turi savo stilių, spalvą, charakterį ir visi papildo rožes, nes užeina rožių žydėjimo banga, o po to būna maždaug dviejų savaičių tarpas, kol rožės vėl krauna pumpurus – tada didžiausias grožis yra visi kiti augalai“, – šypteli.
Paklausta, ką patartų pradedantiesiems rožių augintojams, Lina šypteli – nebijoti genėti, nes kad ir kaip jas nugenėsite, rožės toliau augs, jei tik bus patręštos, o kai užburs savo žiedais, norėsis ne tik daugiau augalų, bet ir dėti daugiau pastangų, kad jos ir toliau džiugintų.
