Ne vieną dešimtį metų skaičiuojanti sodyba netoli Nemenčinės kaskart išgyvena vis naują istoriją. Gintarė pasakojo, kad senais laikais sodyba turėjo užeigos namų paskirtį, vėliau, ją įsigijus moters tėvams, ji įgavo vasarnamio titulą.
Kiekvieni šeimininkai sodybai pridėjo po kruopelytę savasties. Sodyba besirūpinant Gintarės tėvams joje atsirado medžių alėja, vedanti link upės. O sodybą perėmus Gintarei – atsirado gėlynai, persipinantys su aplinkiniu kraštovaizdžiu.
Gintarė pokalbio metu atskleidė, kokia yra tikroji sodybos istorija, kokią reikšmę turi keturi šeimos pasodinti medžiai ir kas jai svarbiausia jos gėlyne.
Skaičiuoja virš 50 metų
Pažvelgus iš šalies gali atrodyti, kad Gintarės sodybą gaubia ne viena paslaptis. To prideda rūkas, kuris pakilęs nuo netoliese esančios upės pasiskirsto po aplinkinius laukus.
Gintarė pasakojo, kad taip gali atrodyti ne veltui. Jos sodyba – išties mistiška ir paslaptinga, nes skaičiuoja jau daugiau nei 50 metų.
O pirmasis šią sodybą pamatė Gintarės giminaitis. Tuo metu joje gyveno senyvo amžiaus moteris, kuri papasakojo apie sodybos praeitį.
Vyrą taip sužavėjo sodyba ir jos istorija, kad jis kreipėsi į senolę su klausimu, ar sodyba parduodama. Senolė ilgai svarstant neužtruko, greit atsakė – „taip“.
„Sodyba buvo įsigyta mano tėvų. Tais laikais niekas neturėjo tiek pinigų, buvo sudėtinga turėti tokį turtą, bet mano mama dailininkė-keramikė, tai jai tokia galimybė buvo suteikta. Tai ji su dviem broliais įsigijo sodybą ir tada prasidėjo pastato perstatymas“, – pasakojo Gintarė.
Ji atskleidė, kad jos tėvas buvo inžinierius-statybininkas, dėl to įsigijus turtą prie jo plušėjo visa darbininkų brigada. Reikėjo atstatyti sodybą, rekonstruoti namą.
Gintarė pridėjo, kad darbininkai netgi senuosius rąstus, kurie buvo nesupuvę, paliko, nes norėjo išlaikyti senąją pastato dvasią. Tad po sodybos rekonstrukcijų Gintarės šeima vasarodavo ten.
Pasodino medžių alėją
Po baigtų sodybos statybų sekė kitas žingsnis – reikėjo pasirūpinti ir padailinti aplinką, kuri supo namą. Tuo rūpinosi Gintarės tėtis.
Moteris pasakojo, kad jos mama žemės ūkiu nelabai užsiėmė, dėl to tėtis stengėsi, kad aplink namą būtų daržai ir šiltnamiai. Ji pasakojo, kad anksčiau net fasadinėje kiemo pusėje puikavosi daržovių lysvės:
„Ten tikrai būdavo dideli derliai <...>. Tačiau tėčiui to neužteko, jis vis astrų ar dar kokių gėlių pasėdavo. Tada, kai jau reikdavo išsodinti gėles, tai jis stebėdavosi, kaip čia tos moteriškės gėlėmis neužsiima.“
Gėlės ir daržai – ne vieninteliai Gintarės tėčiui rūpėję sodybos komponentai. Jam taip pat buvo labai svarbu kieme turėti medžių alėją. Tokiu būdu sodyboje atsirado liepų, obelų ir topolių.
Šie medžiai – ne tik augalai. Moteris kalbėjo, kad jie taip pat prisidėjo prie mistiškos sodybos auros kūrimo. Pasak jos, šie medžiai netgi turi reikšmes, o vieno neįprasto sutapimo Gintarė negali pamišti iki šiol.
„Atsimenu, kai sodindavome medžius, tai būdavo tarsi žaidimas, atrakcija, kad kiekvieną medį pavadintumėme vieno iš šeimos narių vardu. Pavyzdžiui, beržą pavadinome brolio bardu, topolį – mano vardu, o kitus du medžius – tėvų vardais.
Tad, kai tie tėvų medžiai nudžiūvo, juos reikėjo nupjauti – tėvai pasimirė. Dėl to medžiai įgavo visai kitą simboliką.“
Perėmė gėlynų tvarkymą
Norėdama padėti, Gintarė dar tėvams būnant gyviems prisidėdavo prie gėlynų tvarkymo. Ji vis pasodindavo naujų grožybių, rūpindavosi jomis.
Moteris kalbėjo, kad galbūt dėl to ir pamilo rūpestį sodu. Ji pasakojo, kad dabar yra pilnai į savo rankas perėmusi augalų auginimą ir gėlynų puoselėjimą:
„Vienas iš gėlynų buvo pradėtas tėvų. Jame buvo visokių augalų, tačiau daugiausiai tai – kaimiškos, paprastos gėlės. Dėl to, kai aš pradėjau jomis užsiimti, tai gėlynuose atsirado naujų žiedų.
Atsimenu, kad dar anksčiau norėjau ežiuolių, ramunių ir kitų grožybių sode, bet visos jos sunyko. Užtat dabar pas mane bujoja monardos ir rudbekijos – jos labai gražiai žydi ir leidžiu joms plėstis tiek, kiek nori.“
Paklausta, kas galėjo lemti tokį gėlių sužydėjimą jos sode, Gintarė juokaudama sakė, jog galbūt gailestis: „Pavasarį man visada gaila jas išrauti, tad vis galvoju – lai būna. Taip ir gavosi gėlių fontanai.“
Ji pridėjo, kad galbūt dėl to jos sode augalai ir nežydi pagal taisykles, pavyzdžiui, neretai pirmajame plane atsiranda jam per aukšta gėlė.
Tačiau moteris kalbėjo, kad laikosi tokios filosofijos, jog jeigu gėlėms patinka augti tam tikroje vietoje – tuomet jų reiktų nestabdyti ir leisti joms plėstis: „Aš tikrai nesistengiu dirbtinai į sodą įkišti tam tikrų gėlių.“
Kuria natūralų sodą
Įdomu ir tai, kad Gintarės požiūrį į sodą neretai skiriasi nuo kitų sodininkų. Pasak jos, labai svarbu, kad gėlynai ir kitos grožybės „neišsišoktų“ iš bendro vaizdo.
Dėl to ji savo gėlyną vadina „natūraliu“. „Pas mus tokia romantiška ir gamtiška aplinka, dėl to stengiuosi kuo mažiau įsikišti“, – savo filosofija dalijosi Gintarė.
Tiesa, moteris pridėjo, kad kaip ir visur kitur – darbo neišvengsi. Daugiausiai tenka padirbėti pavasarį, tačiau po to darbo lieka jau mažiau.
„Ravėjimas ir tręšimas dažniausiai atliekamas pavasarį, o kitais metų laikais raviu mažai. Matote, gėlynuose tiek gėlių priauga, kad net nebereikia ravėti.“
Nors pro gėlynus Gintarė praeina gana dažnai, tačiau ji visa tai lygino su meditacija. Eidama pro šalį moteris nuskabo nereikalingus žiedus, pamačiusi, kas ne taip, gėles sutvarko vietoje.
Šis kas rytą vykstantis pasivaikščiojimas Gintarei labai svarbus. Dėl to ji šią veiklą apibūdino kaip „gyvenimo būdą“:
„Kaskart važiuojant į sodybą yra įdomu, kas ten laukia. Skirtingu laiku pražysta vis naujos gėlės, tad sodas visuomet yra „gyvas“ ir gėlės keičia vienos kitas.“
Ragino nenutolti nuo gamtos
Norintiems susikurti panašų sodą į Gintarės, moteris turėjo patarimą. Pasak jos, svarbiausia yra pernelyg nenutolti nuo natūralumo.
Gintarė pastebi, kad kiti sodininkai neretai iškloja takus trinkelėmis, gražina savo aplinką iki tobulumo, tačiau ji mano, kad tikrasis grožis slypi tame, ką suteikia pati gamta.
„Pas mus yra suklotos paprastos šaligatvio plytelės. Jos natūralios, pilkos ir neiškrenta iš konteksto. Manau, kad jų pakanka, jeigu į sodybą atvyksti tik savaitgaliais“, – paaiškino ji.
„Nieko mes sodyboje nedarėme, nieko nebarstėme. Mūsų pasisėdėjimo kieme vietelė yra sukurta iš natūralių priemonių, iškarpius krūmus, o taip pat ir mūsų vejoje galima atrasti samanų ir saulučių. Man yra šiek tiek juokinga išgirsti, kai kiti net žolę ravi“, – pridėjo Gintarė.
Moteris paaiškino, kad nors pati anksčiau buvo perfekcionistė, norėdavo, kad pasodinus gėles aplink jas matytųsi juodžemis, dabar to nebedaro. Jai tapo gražu kuomet aplink naujai pasodintus augalus natūraliai sudygsta žolė.
Ji pasakojo, kad dabar yra laiminga dėl to, ką mato sode. Tad džiaugiasi ją supančia gamta ir siekia, kad jos natūralumas atsiskleistų kuo labiau: „Dabar vertinu gamtos tąsą ir nepykstu, kai šen bei ten užauga žolė.“
