D. Šarapiniat šeima laiką leidžia Molėtų rajone, 1938 metais pastatytoje sodyboje. Dovilė pasakoja, kad sodo namelį nusipirko prieš dvejus metus, prasidėjus karantinui.
„Ją buvom suplanavę pirkti ir anksčiau, tačiau tuo metu aš laukiausi, karantino metu viskas užsidarė – supratome, kad reikia kuo greičiau nusipirkti atokią sodybą, kad, reikalui esant, galėtumėm pasitraukti iš miesto.
Sodyba atitiko mūsų reikalavimus: ne daugiau nei 100 kilometrų nuo Vilniaus, gan tvarkingo stovio, kad nereikėtų iš naujo keisti balkių, kad netoliese būtų vandens tvenkinys ir laisvas žemės plotas“, – prisimena D. Šarapiniat.
Dovilė pasakoja, kad kai pirko sodybą, planavo ją minimaliai atnaujinti. Kadangi šeima galvojo, kad sodyba yra įprastos būklės, planavo ją minimaliai iš vidaus patobulinti: padaryti ją modernesne, atvesti vandenį.
„Mums patiko, kad vien pirmame aukšte yra apie 100 kvadratų, o antrame aukšte galime įsirengti miegamuosius kambarius. Kai pradėjome planuoti, kad reikia vonios kambario, supratome, kad reikia įdėti daug darbo.
Tuomet ir prasidėjo: kai suplanavome, kur bus vonios kambarys, pradėjome žiūrėti, kaip galima įrengti kitus kambarius, vėliau padarėme sienas, norint įvesti kanalizaciją, reikėjo išlupti grindis, o išlupus grindis nusprendėme jas apšiltinti.
Kai pradėjome darbus, įnėrėme į juos stačia galva. Tad dabar trobelė – iš išorės paprasta ir sena, o viduje lyg modernus namas“, – pasakoja Dovilė.
Sunkiausia rasti kompetentingus remontus meistrus
Moteris neslepia, kad didžiausias sunkumas atnaujinant sodybą – rasti gerus remonto meistrus. Moters teigimu, kai sodyba yra atokiame kaimelyje, buvo sunku rasti tinkamus profesionalus.
„Taip pat man patinka apdailos darbai, tad po nesėkmingų patirčių su remonto meistrais, nusprendėme kai kuriuos darbus daryti patys“, – sako ji.
Moteris dalinasi, kad statydami sienas remonto meistrai sugręžė grindis, kuriose buvo išvedžioti grindų šildymo vamzdeliai.
„Vėliau paaiškėjo, kad tokio tipo grindų negalima gręžti. Nors jie sakė, kad turi nemažai patirties, tikriausiai to nežinojo. Tuomet teko išgriauti keletą sienų, lupti plyteles, daužyti grindis ir ieškoti, ar nepragręžė vamzdžių“, – teigia ji.
Pasiilgti užmiesčio ramybės nesunku
Moteris sako, kad jos šeimos nariai į tokį pirkinį reagavo paprastai: tai nebuvo naujiena, nes moters mama taip pat renovavo sodo namelį, o tėtis turi sodybą. Visgi vyro pusės artimieji stebėjosi ir nesuprato, kodėl to reikia:
„Vyro artimieji stebėjosi, ar mums su mažais vaikais reikia papildomų sunkumų. Kadangi namas yra didelis, į jį reikėjo įdėti darbo, toks pirkinys nuolat reikalauja dėmesio, nuolat reikia kažką sutvarkyti ar patobulinti. Tai – nesibaigiantis projektas.“
Moteris sako, kad nesigaili įsigijusi sodybą, o vyras, važiuodamas į sodybą, galvoja, kad pasiilgs miesto šurmulio. Tačiau vėliau nenori sugrįžti namo ir planuoja sekančią išvyką.
„Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl pirkome sodybą – vaikus atitraukti nuo civilizacijos, kad jie suprastų, jog žmogus yra gamtos dalis.
Man svarbu, kad vaikai žinotų, kaip auga maistas, kaip jį užauginti, atskirti ir vertinti gyvūnus. Mergaitės sodo teritorijoje vaikšto kartu ir domisi žemiškais dalykais. Kartais nuvažiuojame išsimaudyti, miške grybaujame, bendraujame su kaimynais.
Dukros neprieštarauja, nes tai, ką darome įprastai, yra normalu, o tokie išvažiavimai – savotiška egzotika“, – pasakoja Dovilė.
Prisiminė netikėtą įvykį
Dovilė pasakoja, kad nors laikas sodyboje yra savotiška terapija, joje vis tiek patiria nuotykių.
„Praeitais metais buvo atvažiavusi mano draugė. Mes planavome kartu sutikti Naujuosius metus sodyboje. Atvažiavę radome, kad per lubas teka vanduo, nors stogas nebuvo kiauras. Pasirodo, vanduo per stogą gali nebėgti, tačiau per tarpelius į vidų gali pripustyti sniego. Tad per Naujus metus kibirais iš palėpės sėmėme ledinį vandenį“, – sako ji.
Dovilė pasakoja, kad pro nuostabios sodybos langus rytais mato šokančias gerves, gandrus – šeimai tai yra stebuklas, kuriuo negali atsistebėti.
„Neretai savo kieme pasidarome pikniką ir stebime kaimynų besiganančias karves. Visą gyvenimą augau mieste, bet mane labai traukia gamta. Joje galiu pailsėti, atsipalaiduoti.
Visi sunkumai neatrodo dideli, nes vien tai, kad galiu pabūti savo sodyboje, atperka sunkų darbą. Visos problemos nukrenta nuo pečių, išsivalo galva“, – sako ji.
Sodybos atnaujinimas – investicija į ateitį
Dovilė neslepia, kad neretai žmonės klausia, kaip šeimai pavyko įvykdyti tokio dydžio projektą, tačiau, jos nuomone, tai nebuvo sunku. Moters teigimu, gyvenime gali būti žymiai didesnių iššūkių, o čia – investicija į ateitį.
„Jeigu žmogui nepatinka savo rankomis statyti namų, jis turi suprasti, kad tai procesas be pabaigos. Žmogus turi mylėti aktyvų poilsį ir būti pasiruošęs darbams. Pavyzdžiui, mano vyrui patinka būti gamtoje, bet nepatinka ją tvarkyti. O man tai – vienas malonumas.
Žmonės teisingai sako, kad pasistatyti naują namą yra pigiau nei jį renovuoti. Tai yra visiška tiesa. Šiuo metu mes negalėtumėme atgauti dalies pinigų, o dar reikia įdėti nemažai darbo.
Žinoma, man patinka seni daiktai. Mėgstu juos sutvarkyti, duoti antrą šansą. Tačiau už tokią pinigų sumą būtų pavykę pasistatyti naują sodo namelį“, – pataria D. Šarapiniat.
