Psichologė, Lietuvos psichologų sąjungos narė Valija Šap naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad ženklus, bylojančius apie galimą savižudybę, turime būti pasirengę pastebėti bei ką kiekvienas galime padaryti, kad išgelbėtume bent vieno žmogaus gyvybę.
Realybė liūdna – Lietuva ir toliau pirmauja savižudybių skaičiumi. Psichologė pabrėžia, kad vienos priežasties, kodėl taip yra, nerasime – susideda visas kompleksas įvairių veiksnių.
„Pozityvus dalykas yra tas, kad nuo 2014 m. savižudybių skaičiaus mažėjimas kasmet yra nuoseklus. Jis nėra labai didelis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad turėjome sunkius pandemijos metus ir daugelio šalių psichikos sveikatos ekspertai prognozavo savižudybių skaičiaus didėjimą, mes galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje jų skaičius mažėjo“, – pastebi V. Šap.
Vienos priežasties nėra
Savižudybė, anot pašnekovės, yra kompleksiškas procesas, kuriame vienos priežasties išskirti neįmanoma.
„Savižudybės procese problemos labai dažnai persipina, yra labai sunku numatyti ir įvardyti vieną problemą. Neretai žmonės linkę klausti, kas kaltas, kas atsitiko, kai įvyksta savižudybė.
Mokslas ne kartą yra patvirtinęs, kad dažnu atveju savižudybė yra procesas, kurio metu žmogus išgyvena įvairius sunkumus, jie tarpusavyje persipina, vienas kitą pastiprina ir žmogui darosi per sunku su jais susidoroti“, – aiškino psichologė.
Žmogui, kuris išgyvena skausmą ir kančią, kyla mintys, kad vienintelis būdas nekentėti – negyventi. V. Šap pažymi, kad didžioji dalis žmonių nors kartą per savo gyvenimą pagalvoja apie savižudybę.
Statistiškai Lietuvoje dažniausiai žudosi 40-55 metų amžiaus vyrai, dažniau tie, kurie gyvena kaimo vietovėse, vartoja alkoholį. Tačiau kartais pasirodo naujienos ir apie žvaigždžių pasaulio atstovų savižudybes.
„Natūralu, kad kai žmogus išgyvena sunkumus, jeigu jis yra žinomas, gali būti per daug sudėtinga surasti sprendimą, galbūt atsitraukti, galbūt ieškoti pagalbos, yra baimė, kad sužinos visuomenė, kaip tai vertins.
Vis dar vyrauja mitai, kad tik silpni kreipiasi pagalbos, kad stiprūs turi susitvarkyti patys, ypatingai tai aktualu vyrų atžvilgiu, kai manoma, kad tikras vyras visada turi būti pasirengęs pasirūpinti šeima, namais, reputacija“, – pastebi pašnekovė.
Po savižudybės, ypatingai, jeigu tai yra žinomas žmogus, stebimas Verterio efektas, padaugėja savižudybių skaičius, nes žmonės gali susitapatinti su žinomais žmonėmis, vis tik, tai būdinga ne tik žymių žmonių savižudybių atvejais. Žymaus žmogaus savižudybė apie tai galvojančiam gali būti tarsi patvirtinimas, kad tai – vienintelė išeitis.
V. Šap teigimu, savižudybė retais atvejais įvyksta spontaniškai, dažnai apie tai galvojantis asmuo būna apgalvojęs savo veiksmus:
„Vienas dalykas yra aiškus – žmogus nuolat stengiasi atidėti savižudybės laiką, pats manydamas, kad nebegeba išspręsti kylančių sunkumų, jis iki paskutinio momento tiki, kad įvyks kažkoks stebuklas ir jis bus išgelbėtas. Tą rodo moksliniai tyrimai, praktika. Ir dažnai savižudybės grėsmės ženklus jis parodo aplinkiniams.“
Būtina atkreipti dėmesį
Požymius, kad žmogus gali galvoti apie savižudybę arba ją planuoti, dažniausiai gali pastebėti aplinka. Daugelis įsitikinę, kad apie tai galvojantis žmogus veikia tyliai, tačiau psichologė pabrėžia – 8 iš 10 nusižudžiusiųjų aiškiai siunčia aplinkiniams ženklus, kad planuoja žudytis.
„Pirmas labai aiškus ženklas – žmogus pradeda kalbėti apie mirtį apie savižudybę, jis galbūt pradeda klausti tam tikrų dalykų, susijusių su mirtimi ar savižudybe, pavyzdžiui, koks patikimiausias būdas nusižudyti.
Arba žmogus pradeda filosofuoti apie gyvenimo beprasmybę, apie tai, kad mirtis yra išsilaisvinimas iš įvairių sunkumų. Žmogus gali kalbėti apie tai tarsi juokaudamas. Humoras yra galimybė atsitraukti, jeigu aplinkiniai pradės jį kritikuoti ir pykti“, – teigė V. Šap.
Tokiu atveju be galo svarbu išgirsti žmogų, jo perklausti, ką jis nori tuo pasakyti, palaikyti savo buvimu šalia, išklausymu, pagalba ieškoti pagalbos. Psichologė pabrėžia, kad jokiu būdu negalima žmogaus kritikuoti, sumenkinti jo skausmo ar problemų:
„Labai svarbu nebandyti žmogaus pralinksminti. Mes labai dažnai norime jį pralinksminti, sakome, nupirksiu bilietus į koncertą, nueisim, pasilinksminsim ir viskas bus gerai.
Mes tą darome todėl, kad mums yra labai sunku būti šalia kenčiančio. Todėl mums atrodo, kad kuo greičiau žmogų pralinksminsime, problema bus išspręsta. Tačiau jeigu mes iš tiesų norime žmogui padėti, mes turime būti su juo toje tamsoje, skausme, išbūti tą laiką, kad kartu išeitumėte į šviesą.“
Taip pat, jei žmogus svarsto apie savižudybę, ją planuoja, jis gali pradėti elgtis rizikingai – rizikingai vairuoti, veltis į konfliktus, muštynes, elgtis agresyviai, taip pat vartoti daugiau alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų.
„Taip pat gali pradėti tvarkyti įvairius teisinius reikalus – palikimo, paveldėjimo klausimus, grąžinti skolas, atiduoti sau brangius daiktus artimiesiems.
Svarbiausia, ką mes turime pamatyti – pokytį žmogaus emocinėje savijautoje, bet ją lyginti ne su savimi ar kitais, o lyginti su juo pačiu. Labai dažnai žmogus tampa liūdnesnis, uždaresnis arba atvirkščiai – pasireiškia ūmaus pykčio, agresyvumo epizodai.
Taip pat jis gali būti dažniau verksmingas, pasikeičia bendravimas, žmogus būna tose pačiose žmonių grupėse, tačiau mintimis jis tarsi yra kitur, taip pat gali atsiriboti fiziškai“, – vardijo psichologė.
Žmogus taip pat gali save nuvertinti, kalbėti apie tai, kad niekada nepavyks išspręsti sunkumų, jis nuleidžia rankas, nustoja bandyti. Taip pat skųstis miego ir apetito sutrikimais.
Patarė, kaip elgtis
Paklausta, kaip elgtis aplinkiniams, kurie mato, kad žmogus galvoja apie savižudybę, V. Šap pabrėžia, kad dažnu atveju žmogus pagalbos pirmąjį kartą atsisako, todėl svarbu išsiaiškinti ir suprasti atsisakymo priežastis.
Taip pat svarbu būti šalia, palaikyti žmogų, nepalikti jo vieno, neneigti asmens jausmų ir perduoti jį ne į artimųjų, o į sveikatos priežiūros specialistų rankas.
„Kai žmogus kalba apie savižudybę, ypatingai jeigu jis jau planuoja savižudybę, kuo skubiau susieti šį žmogų su sveikatos priežiūros specialistais.
Būtų aplinkinis kelias skatinti žmogų pasikalbėti su savo artimaisiais arba skambinti į emocinės paramos linijas, nes jų specialistai, savanoriai lygiai taip pat sakys žmogui, kad jam skubiai reikia į sveikatos priežiūros įstaigą“, – teigė psichologė.
Ji paaiškino, kad pagal 2023 m. sausio 1 d. atnaujintą Dėl pagalbos savižudybės grėsmę patiriantiems asmenims teikimo tvarkos aprašą, tokiam asmeniui turi būti suteikiama pagalba, nesvarbu, ar jis atvyksta greitosios automobiliu, ar yra atvežamas į skubios pagalbos skyrių, ar kreipiasi į psichologines paslaugas teikiančias asmens sveikatos priežiūros įstaigas.
Atlikus psichosocialinį vertinimą toliau sprendžiama, ar žmogus bus gydomas stacionarias paslaugas teikiančioje gydymo įstaigoje, ar žmogus gali būti namuose ir lankytis pas specialistus.
