„Vis tos nepaliaujamos lenktynės ir konkuravimas. Su pašonėje lojančia ir vis kritikuojančia minia: ne taip darai, ne taip sakai, kam sakai, ko tyli? Kaip čia šypsaisi? Ko nesišypsai? Kaip atrodai? Išvis ko čia rodaisi?
Nepaliaujami kitų žmonių lūkesčiai sumetami konteineriais ant visai nepažįstamų žmonių. Draugo išėjimas buvo paskutinis taškas šiose lenktynėse. Pasitraukiu iš jų.
Pavargau nuo tų beprasmių varžytuvių: kas gražiau. Kas geriau. Net šioje akivaizdoje, kai nėra žmogaus, lenktyniaujame, kuriam labiau skauda. Kuris labiau išgedės. Dar pataisys tuos, kurie ne taip gedi.
Jiems niekada negana. Jie godūs ir pikti. Jie daug geriau žino, kada tau gedėti, liūdėti ir apskritai gyventi. Tas šaršalynas, tas triukšmas, kurį norisi tiesiog užčiaupti. Pa ty lėk it!!!!
Tyloje taip gera. Ramu ir saugu. Girdi save. Savo mintis. Jausmus. Deja, bet daugelis ir neranda tos tylos.
Viduje taip skauda ir pikta. Tačiau taip jau nutiko. Likome tik mes ir mūsų skausmas. Kaip mes su juo susitvarkysime, priklauso tik nuo mūsų pačių.
Geriau apkabinkim tuos, kas šalia. Paskambinkim ar nusiųskim žinutę, nekaltinę vieni kitų, dėl kitų (šiuo atveju) pasirinkimo. Niekas neatsakys, kas ir kodėl. Todėl susitelkti reikėtų ir skirti dėmesį savo šeimai. Draugams.
Gaila, bet ne visi geba ir moka atsiverti. Pasisakyti. Išsikalbėti. Ir galų gale priimti pagalbą. Deja, bet taip jau yra. Nustokime lygintis ir lyginti visus. Nustokime sumetinėti visus į vieną katilą su kažkokiom nepagrįstom taisyklėm.
Dar stipriau apkabinu savo vaikus. Dar kartelį priminiau artimiesiems, kad aš juos myliu. Sunku. Bet taip jau irgi būna. Nežinau ar tai praeis... Gal ašarų mažiau bus.
Bet vieną žinau. Pasitraukiu iš šitų beprasmių lenktynių. Dar stipriau mylėsiu gyvenimą ir veiklą, kuria užsiimu.
Gaila, mielas drauge, kad nematai, kiek žmonių palikai. Kuriems iš tikrųjų rūpi ir skauda. Todėl, gal vertėtų visiems labiau vertinti žmones. Palaikyti. Kol yra tie, kam tie gražūs žodžiai yra skirti ir turim ką palaikyti“, – mintimis dalijosi I. Stonkuvienė.
Skelbia, kur ir kada vyks atsisveikinimas
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad apie D. Čižausko mirtį pirmadienį, sausio 2 d., pranešė velionio kolega Karolis Akulavičius.
„Noriu pranešti labai liūdną žinią. Mus paliko talentingas, nuostabus tėtis, vyras, mano kolega Donatas Čižauskas…
Išliksi mano atmintyje, kaip talentingas kūrėjas ir dainininkas. Tavo dainos išliks mūsų visų širdyse. Ilsėkis ramybėje, mano mielas Drauge“, – socialiniame tinkle pasidalinęs skaudžia naujiena rašė Karolis Akulavičius.
Donatui Čižauskui buvo vos 33-eji. Vyras turėjo mažą dukrelę, mylimą žmoną.
Naujienų portalo tv3.lt žurnalistams susisiekus su K. Akulavičiumi, jis sakė, kad su Donatu matėsi per Naujuosius metus. Paprašytas pasidalinti paskutiniais prisiminimais, Karolis sunkiai rinko žodžius ir sakė, kad paskutinį kartą jiedu bendravo per Naujuosius metus. Abu koncertavo Biržų rajone, Suodeliškių dvare.
Pasiteiravus, ar yra žinomos mirties versijos, vyras susilaikė nuo vertinimų ir pasklidusių žinių apie savižudybę: „Bendravome su juo ir viskas buvo gerai. Daugiau nelabai ką galiu pasakyti.“
Vakar artimieji pranešė, kur ir kada bus galima atsisveikinti su netikėtai mirusiu Donatu.
Skelbiama, kad atsisveikinimas vyks Gedulo namuose „Žemaitijos gralis“, sausio 5 dieną, nuo 12 valandos.
Išlydėjimas į Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią sausio 6 d. 13 val. Šv. Mišios nuo 13.30 val.
Urna bus laidojama Plungės Jovaišiškės kaimo kapinėse.
