Etnologė Eglė Valentė sako, kad Žolinė šiemet itin vešli ir brandi, nes gamta apdovanojo ir saule, ir lietumi. Tai viena didžiausių, svarbiausių dienų, užbaigianti vieną ciklą ir žyminti žengimo į kitą ciklą pradžią.
Šventė, žyminti ciklo pabaigą
Būtent su brandumu ir siejamos šios šventės šaknys – tai derliaus nuėmimo, viso ko brandos, ciklo pabaigos šventė.
„Senovės baltai Žolinės apeigas, greičiausiai, skyrė deivei Žemynai, todėl, kad būtent ji yra visa ko, kas auga, žydi, subręsta deivė. Ir tik dėl Žemynos malonių mes turime tai, kas mus maitins ištisus metus. Tai yra ciklo pabaigos šventė, padėka mūsų deivei Žemynai“, – pasakojo pašnekovė.
Kita vertus, ši šventė tapatinama ir su švč. Mergelės Marijos ėmimu dangun. Tai, anot pašnekovės, yra seniausia ir ko gero garbiausia iš visų Dievo motinos garbei skirtų švenčių.
E. Valentė pažymi įdomų faktą – ši dogma bažnyčios paskelbta tik 1950 m., nors žinoma, kad nuo VI amžiaus ji yra minima ir Rytų, ir Vakarų bažnyčiose.
„Katalikų manymu, mirusios Marijos kūnas neliko kape, bet buvo sudvasintas ir paimtas dangun. Susirinkę apaštalai budėjo prie Marijos kapo ir Petras, kuris tarsi staiga suprato ir pasakė, kad Marija prisikėlė, pasiūlė atidaryti jos karstą.
Ir tikrai, Marijos kūno karste nebuvo, bet karstas buvo pilnas nuostabiausių gėlių, žolynų. Dar įdomu tai, kad danguje pasirodė didingas ženklas – moteris, apsisiautusi Saule, po jos kojomis – Mėnuo, o ant galvos – 12 žvaigždžių vainikas“, – priminė etnologė.
Šventindavo žolynus ir derlių
Dėl perspinančios ir senovinės pasaulėjautos, ir religinės šventės padermės, rugpjūčio 15-ąją žmonės į bažnyčią eina nešini gražiausiais suskintais žolynais, gėlėmis.
Žemaitijoje gyvavo paprotys nunešti pašventinti ir piktdagį, pačią bjauriausią piktžolę, kurią parsinešę namo sodindavo į dirvą šaknimis į viršų, tikėdamiesi, kad iš dirvos išnyks visos piktžolės.
Kartu su žolynais, želmenimis, į bažnyčią pašventinimui atsinešama ir savo užauginto derliaus gerybių, pavyzdžiui, dzūkės įdeda morkų ar burokų:
„Pašventintos žolelės ir daržovės vėliau buvo dedamos ant stalo ir jomis dalinamasi. Žolelių, gėlių puokštė buvo užkišama garbingiausioje vietoje – prie šventųjų paveikslų. Tai yra maginiai veiksmai, kurie apsaugo namus nuo perkūnijos, šeimynykščius nuo ligų.
Tą dieną pašventinta daržovė ar koks kitas vaisius padalintas ir suvalgytas buvo ir dėlei giminių sveikatos, ir kiekvieno santarvei palaikyti, tarpusavio sutarimui visoje giminėje.“
Kadangi svarbiausias darbas jau atliktas, javai nupjauti, šeimininkai darydavo alų, pasigamindavo mėsiškų valgių.
Svarbiausia – susiburti ir pabūti kartu
Vis tik, pats svarbiausias šios didingos šventės akcentas ir paprotys, kurį būtina išlaikyti iki šių dienų – bendruomeniškumas, buvimas kartu.
„Svarbu, kad tą dieną susirinkdavo visa giminė. Netgi yra pasakymas, kad kas per šią šventę nesusirenka, tas neturės skalsių metų. Derliaus nuėmimo šventė buvo ir yra svarbi. Ir visiškai aišku, kodėl – derliaus nuėmimas visada yra lydimas talkų, o jos, kaip žinia, visada baigiasi vaišėmis.
Susėdę prie bendro stalo giminės tarpusavyje pasidalindavo ir dabar pasidalina žiniomis apie tai, koks buvo derlius, kas kam pasisekė, kas galbūt prasčiau užderėjo ir kodėl. Kita vertus, tai yra ir galimybė padėti vienas kitam tuose dalykuose, kas prasčiau sekėsi, kas galbūt kažko neturi.
Svarbiausia, kad šių švenčių metu bendruomenės sueina į sueigas, tai ir yra šios šventės esmė. Ne vien pašventinti ir turėti tai, kas apsaugo namus nuo įvairių negandų, bet taip pat ir pabūti drauge, visiems su visais, nes tai yra svarbu ne tik sveikatai, bet ir apsaugai, bendrai visų gerovei“, – priminė E. Valentė.
Tad ir būnant bendrystėje, kartu tokią gražią dieną, etnologė E. Valentė linki dalintis savo derliumi su kitais – ne tik materialiniu, bet ir dvasiniu:
„Savo derlių, savo sukauptą patirtį skleiskime visiems aplinkui, kad būtume stipresni, tvirtesni, kad ne tik patys turėtume, bet pasidalinę su kitais džiaugtumėmės visų mūsų kartu turimais ne tik materialiais, bet ir dvasios turtas. Tai daro mus stipresnius, saugesnius. Ir tebūna derlius kuo geriau išsaugotas mumyse ir aplinkui mus.“
