Supažindinsime, kokie svogūnų kenkėjai ir ligos gali pasitaikyti auginant ir sandėliuojant šias daržoves.
Svogūnų ligos vegetacijos metu
Svogūnai linkę sirgti įvairiomis ligomis, ypač drėgnu vegetacijos laikotarpiu. Dažnai jos prasideda ant lapų, bet vystantis ligai pereina ir į gilesnius sluoksnius, o tai gali drastiškai sumažinti svogūnų augimą ir derlių. Kovoti su ligomis būtina, nes jos gali padaryti žalos ne tik daržoves sandėliuojant, bet ir auginant naują svogūnų „pamainą“ kitais metais.
Netikroji miltligė (Perenospora destructor) – simptomai pasireiškia ant senesnių lapų ovalo formos šviesiomis dėmėmis, kurios ilgainiui pasidengia violetinės ir pilkos spalvos grybu. Lapai palaipsniui tampa blyškiai žali, o vėliau pagelsta, viršūnės susilanksto ir sunyksta. Netikrąja miltlige užsikrėtę svogūnėliai tampa minkšti, sudžiuvę, vandeningi, su storu kakleliu ir išlieka maži.
Sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum) – ši liga jau pasireiškia svogūnui augant, bet taip pat dažnai pasitaiko ir sandėliuojant. Dėl drėgnų sąlygų tarpstantis grybelis pažeidžia daržovės vidinius audinius, todėl vaisius staiga supūva, o paviršiuje matyti balti pūkeliai.
Svogūnų fuzariozė (Fusarium oxysporum) – liga apninka visas augalo dalis jam augant, o sandėliuojant kamuoja ropeles. Pirmiau supūva šaknys, tada per dugnelį grybas skverbiasi į ropelę, o ši suminkštėja, pavandenija. Galiausiai galvutė apsitraukia balta apnaša, sukietėja ir išdžiūva.
Alternariozė (Alternaria porri) – tai svogūnų laiškų liga, pasireiškianti mažomis baltomis, vandeningomis dėmelėmis, o vėliau jos padidėja ir paruduoja.
Bakterinis puvinys. Ligą gali sukelti įvairių rūšių mikrobai, kurie į svogūną patenka per mechaninius įtrūkimus, įpjovas ir kitų ligų ar kenkėjų padarytus pažeidimus. Skirtingos bakterijos pradeda veikti skirtingas ropelės vietas, bet iš esmės svogūnas tampa „stiklinis“, vėliau audiniai virsta gleivėmis ir skleidžia itin nemalonų dvoką.
Kokios svogūnų ligos kamuoja sandėliuojant?
Netinkamos sandėliavimo sąlygos gali nulemti itin greitą svogūnų puvimą. Pasitaiko, kad ligos pasireiškia tik sandėliavimo metu, nors šie procesai prasidėję anksčiau. Štai su kokiomis problemomis susiduriama:
Galveninis puvinys (Aspergillus niger) – ant svogūno (česnako ar kitos daržovės) lukšto atsiranda juodos apnašos, o svogūnas palaipsniui sausai pūva, džiūsta ir virsta mumija.
Pelėjūninis puvinys (Penicillium expansum) pasimato ir išryškėja sandėliuojant, bet labai svarbu, svogūnus nuimti sausu oru. Esant drėgnoms sąlygoms, grybo pažeista vieta raukšlėjasi, virsta vandeningomis dėmėmis, o galiausiai ant lukšto formuojami žalsvai melsvas pelėsis.
Botrytis grybo sukelti puviniai. Egzistuoja kelios Botrytis rūšys, kurios sukelia skirtingus svogūnų puvinius. Viena iš tokių – svogūninis kekerinis puvinys (Botrytis alli). Liga į svogūno galvą pradeda plisti per laiškus dar jam augant, bet pasireiškia labiausiai sandėliuojant. Prasideda puvimo procesai kaklelio srityje, kurie pereina į gilesnius sluoksnius, o šie suminkštėja ir dvokia. Toliau ropelė apsitraukia pilko pelėsio apnašu, sudžiūsta ir virsta mumija. Kitos grybo rūšys yra kaklelio puvinys (Botrytis cinerea) ir dėmes ant laiškų sukeliantis Botrytis squamosa.
Kokie svogūnų kenkėjai pasitaiko dažniausiai?
Svogūnų kenkėjai esti įvairiausio plauko padarai. Tai yra vabzdžiai (musės, vabalai, blakės), voragyviai (erkės), taip pat nematodai. Nors didžiausią žalą iš jų daro musės bei kandys, bet susipažinkite ir su kitais kenkėjais.
Svogūninė musė (Delia antiqua) – ši nedorėlė viena pikčiausių svogūnų kenkėjų, nes jos lervos suėda svogūno galvą, negana to dar perneša bakterines ligas. Gegužę ant kaklelio padėti musės kiaušiniai išsirita, o lervos įsiskverbia gilyn į roputę. Svogūnai pūva, laiškai gelsta ir džiūsta, o baigusios misti lervos sulenda į žemę ir virsta lėliukėmis. Po 2–3 savaičių išsiritusios musės vėl kartoja ciklą ir jau puola vėlesnio derliaus svogūnus.
Svogūninis stiebinis nematodas (Ditylenchus allii) žalą daro dygstančioms svogūnų sėkloms, o svogūno viduje išsiritusios kirmėlaitės nulemia ropelės supleišėjimą, dugnelio irimą, sluoksnių patamsėjimą ir virtimą kempine.
Svogūninė šakninė erkė (Rhyzoglyphus echinopus) apsigyvena ropelėse, kurios dėl pažeidimų pradeda pūti, sandėliuose – džiūti. 1 mm dydžio ovalios erkės žalos daro ir svogūninėms gėlėms, jos greitai dauginasi drėgnomis, šiltomis sąlygomis.
Svogūninė kandis (Acrolepia assectella) jeigu ant svogūnų laiškų pastebėjote baltų pailgų sausėjančių dėmių, tai gali rodyti kandies lervų buvimą. Maždaug 8 mm dydžio drugeliai padeda kiaušinius ant lapų, iš kurių išsirita 10–11 mm ilgio gelsvai žali vikšrai, graužiantys lapus ir žiedynstiebius.
Rečiau sutinkami svogūnų kenkėjai
Svogūninis straubliukas (Ceuthorrynchus jakovlevi) tai nedidelis vabaliukas, ėdantis pavasarinius svogūnų laiškus. Negana to, vabalai praduria skylutes, sudeda kiaušinius į laiško vidų, o išsiritusios lervos taip pat ėda lapo minkštimą. Taip pažeisti lapai pagelsta ir nudžiūva.
Svogūninė žiedmusė (Eumerus strigatus) – šis padarėlis kenkia ne tik svogūninėms daržovėms, bet ir svogūninėms gėlėms. Lervos prasigraužia tunelius svogūnėlyje, po savęs palikdamos rudų išgraužų užpildą, o vėliau visai išėsdamos svogūno vidurius ir palikdamos pūvančią masę. Žiedmusės puola svogūnus dažniausiai po kitų kenkėjų sukeltų pažeidimų.
Yra duomenų, kad svogūnus taip pat gali atakuoti svogūninė blakutė (Psylla sp.), svogūninė minamusė (Dizygmyza cepae), česnakinė erkė ir kitos rūšys.
Nespecifiniai svogūnų kenkėjai
Kurklys (Gryllotalpa gryllotalpa) – ši „baidyklė“ augalų nesirenka ir ėda visų (daugiausia dekoratyvinių) augalų šaknis, šakniagumbius ir vaisius po žeme. Jeigu sode vyrauja drėgna, trąši ir puri žemė, tai šio iki 6 cm užaugančio kurklio stipriomis rausiamosiomis kojomis tikrai galite sulaukti. Panašios žalos svogūnams ir kitiems augalams gali pridaryti ir grambuolio lervos.
Tabakinis tripsas (Thrips tabaci) – misdami svogūnų laiškų syvais, šie vabzdžiai palieka baltas dėmeles ant lapų. Ilgainiui dėmės susilieja, išblykšta ir lemia lapo nudžiūvimą.
Rekomendacijos svogūnų ligoms ir kenkėjams išvengti
Išvengti ligų ir kenkėjų antplūdžio arba bent jau sumažinti jų pasirodymą galima laikantis būtinų svogūnų higienos priemonių ir rekomendacijų.
Sėjomaina ir agrotechnika. Būtina keisti svogūninių augalų auginimo vietą ir svogūnus sodinti ten pat tik po 3–6 metų. Taip pat nepamirškite rudenį dirvą gerai ir giliai suarti.
Užsikrėtusių svogūnų pašalinimas. Visada turėtumėte pašalinti ligotą ar pūvantį svogūną, nes užkratas greitai gali persiduoti ir kitiems augalams. Visgi kenkėjų apniktą svogūnų derlių pašalinti gali būti pragaištinga, todėl reikėtų griebtis ir kitų priemonių.
Liekanų likvidavimas. Užkrėstos svogūnų liekanos jokiu būdu negali būti kompostuojamos ar kitaip panaudojamos, tad jas geriausia sudeginti.
Piktžolių kontrolė. Su piktžolėmis kartu gali ateiti daugybė nepageidaujamų kenkėjų, tad būtina jas išravėti, pašalinti ir nebeleisti augti mulčiuojant kultūrą.
Profilaktinis purškimas pesticidais. Jeigu jūsų daržą dažnai kamuoja grybelinės ligos, tai joms plisti galite panaudoti ir rimtesnes priemones – pesticidus. Nors šios priemonės imtis sodininkai–natūralistai nori mažiausiai, kartais tai gali būti neišvengiama, norint išlaikyti stabilų derlių. Galite bandyti panaudoti namuose pagamintus pesticidus.
Beicavimas ir dezinfekavimas. Svogūnams sėti dažniausiai jau naudojame komerciškai beicuotas sėklas, o tai neleidžia vystytis ligoms. Sodinant svogūnų sodinukus rekomenduojama naudoti kalio permanganato tirpalą, o vegetacijos metu – laistyti pelenų tirpalu, mielėmis. Sandėlius galima dezinfekuoti deginama siera.
Dangos ir plėvelės. Jeigu didžiausią bėdą daro svogūninė musė, jos invaziją ekologiškai galima sustabdyti agroplėvele apdengiant svogūnus.
Veislių atranka. Ir žinoma, prieš renkantis auginamų svogūnų veisles, skirkite didelį dėmesį jų atsparumui dažniausiai pasitaikančioms ligoms ir kenkėjams.
Šaltinis: derlingas.lt
