Fotografė Alena Grom kilusi iš Donecko, Rytų Ukrainoje. Pabėgusi nuo 2014 m. ten prasidėjusių karinių veiksmų, ji persikėlė į Bučą netoli Kyjivo.
A. Grom pasakojo „Radio Free Europe/Radio Liberty“ (Laisvosios Europos radijas/Laisvės radijas), kad vasario 24 d. ji ir jos šeima, bėgdami nuo Rusijos invazijos, antrą kartą tapo „pabėgėliais“.
Rusijai pasitraukus iš Kyjivo apylinkių, fotografė grįžo į savo namus Bučoje. Šiandien, susikrovusi lagaminą tam atvejui, jei vėl tektų bėgti, ji vaikšto gatvėmis ir susitinka su vietiniais gyventojais, kurie per okupaciją liko Bučoje ir jos apylinkėse. Portalui rferl.org ji pasidalijo istorijomis, kurias jai papasakojo vietos gyventojai.
Ukrainietė Iryna mamą palaidojo kieme
Rusams užėmus Bučą, Iryna bijojo išeiti į lauką. Ji sėdėjo namuose su sergančia motina ir laukė mirties. Ji gyveno gatvėje, kuri vėliau liūdnai pagarsėjo kaip Bučos mirties gatvė.
Rusai nužudė tris vyrus ir užkasė juos netoli kaimynų namų. Tada jie nužudė jos draugą Dimą, kuris sėdėjo prie namo ir rūkė. Netoliese esančiame užkampyje kareiviai išvarė žmones iš namo. Žmonės išėjo iškeltomis rankomis, tada į vidų buvo įmesta granata.
Nekilnojamojo turto savininkas buvo nušautas, o jo kūnas mėnesį gulėjo gatvėje. Iryna taip pat pro langą stebėjo, kaip rusų kareiviai laidojo gretimo kaimyno kūną.
Irynos motina negalėjo gauti medicininės pagalbos ir mirė kovo 14 d. Iryna paprašė dviejų daugiabučio namo rūsyje gyvenančių vyrų padėti ją palaidoti. Ji gavo rusų kareivių leidimą palaidoti motiną kieme. Balandžio mėnesį, kai buvo padaryta ši nuotrauka, Irynos motinos kūnas vis dar buvo palaidotas kieme.
92-ejų ukrainietė: „Mano žemė mane šaukė“
Maja yra 92 metų. Kovo mėnesį Rusijos kariai bombardavo jos miestą Irpinę, esančią netoli Kyjivo. Trys sviediniai pataikė į jos namą ir pastatas greitai sudegė. Ji dar spėjo pasiimti paklodę, kuria apsigaubė, ir paskubomis išbėgo į gatvę.
Ji stovėjo viduryje kelio, kol galiausiai kaimynai ją parsivedė į savo namus. Tą naktį netoliese sudegė dar trys namai.
Padedama kaimynų, Maja išvyko į Lvivą Vakarų Ukrainoje. Vasarą moteris grįžo į Irpinę ir dabar gyvena perkeltų asmenų gyvenvietėje. Maja sako: „Mano žemė mane šaukė.“
Prie Volodymyro akių buvo nušautas žmogus
Kovo 5 d. Volodymyras Bučoje vedžiojo šunį, kai staiga iš už kampo išėjo „kadyrovcas“ – Rusijos karys, ištikimas liūdnai pagarsėjusiam Čečėnijos lyderiui Ramzanui Kadyrovui – ir nukreipė į jį automatą. Volodymyras šoko į verandą, kad pasislėptų.
Tą pačią akimirką pasigirdo garsus švilpimas ir atskriejančio sviedinio sprogimas. Daugiaaukštis namas smarkiai sudrebėjo. Volodymyras išėjo iš verandos ir pamatė, kad viršutiniai aukštai dega. Jis apėjo namą iš kitos pusės ir nufotografavo gaisrą. Volodymyro padarytą nuotrauką paskelbė BBC.
Tuo metu rusai beatodairiškai šaudė į vietos gyventojus. Buvo mirtinai pavojinga išeiti į gatvę. Jei kareiviai tave pastebėdavo, buvo mažai šansų, kad liksi gyvas.
Vieną dieną Volodymyras iš savo balkono stebėjo, kaip rusų kareiviai gatvėje nušovė žmogų. Po akimirkos jis išgirdo garsą ir pastebėjo, kad priešais jį iš turėklų kyšo kulka. Snaiperis norėjo atsikratyti liudininko. Vyras mano, kad į jį šaudė iš pistoleto su duslintuvu.
Rusai nužudė kitus jo daugiabučio gyventojus ir suniokojo kieme stovėjusius automobilius. Prasidėjus apšaudymui, butų gyventojai nesileido į rūsį. Jie tiesiog liko savo butuose ir atidavė savo gyvybes likimui į rankas. Kad rusų kareiviai sutemus neįsiveržtų į pastatą, jie kiekvieną naktį tvirtai užremdavo duris.
Kulka Jurijaus rankoje paliko skylę
Jis našlys, gyvenantis gražioje vietoje prie miško šiaurės vakariniame Kyjivo pakraštyje. Namuose viskas pagaminta rankomis. Verandoje stovi jo paties pagaminti baldai.
Po rusų puolimo nė vienas namas kaimynystėje neliko nepaliestas. Visi nukentėjo skirtingu mastu. Jei išlikdavo namo sienos ir stogas, šeimininkai laikė save laimingais.
Kovo pradžioje vienas kaimynas pasakė: „Ateikite. Mano uošvė išvirė sriubos. Pavalgysime ir išeisime. Prasidėjo smarkus apšaudymas.“
Jurijus ruošėsi evakuotis, bet kai ėjo susitikti su kaimynu gatvės gale, iš miško išėjo rusų kareivis su baltu audeklu ant rankos ir sušuko: „Rankas aukštyn!“ Jurijus pakėlė rankas, tada jam buvo liepta atsigulti. Jis serga rėmens uždegimu, todėl judėjo labai lėtai.
Galiausiai pasigirdo šūviai. Kulkos pataikė Jurijui į ranką, kulną ir šlaunį. Per stebuklą nė viena nepataikė į gyvybiškai svarbius organus. Apšaudomas Jurijus nušliaužė iki tvoros kampo, kur kažkas sugriebė jį už kapišono ir įvilko į kiemą. Tada jis prarado sąmonę.
Pabudęs namo viduje jis pamatė, kaip kaimynas plėšo paklodę, kad galėtų sutvarstyti žaizdas. Skylė jo rankoje buvo didžiulė, o žaizda ant kulno atvira. Savaitę Jurijus gulėjo lovoje. Jis beveik nieko nevalgė. Jie buvo tarp ukrainiečių ir rusų linijų. Nebuvo nei interneto, nei telefono ryšio.
