Iš pradžių Ramutė kuklinosi ir sakė, kad jos sodas – nieko įmantraus. Tačiau pažiūrėjus moters darytas gėlynų nuotraukas – žado netenka ne vienas.
Sodino pagal išgales
Į savo namą, kuriame dabar gyvena, Ramutė su šeima atsikraustė prieš 32-ejus metus. Iš pradžių šeima dėjo visas pastangas tam, kad galėtų pasirūpinti namo vidumi.
Vėliau, prabėgus 4-iems metams, Ramutė ėmėsi tvarkyti sodo aplinką. Tad prieš 28-erius metus ji ėmė kurti savo būsimąją oazę:
„Mes pradžioje tik kūrėmės ten gyventi. Iš pradžių namas dar buvo nebaigtas statyti. Tai tvarkėmės vidų, o tik po to jau lauke.“
Prisimindama tuos laikus, moteris kalbėjo, kad tuo metu dar tikrai nebuvo nei interneto, nei tokios augalų pasiūlos, kaip dabar.
Dėl to kiekvieno augalėlio Ramutė ieškojo pati ir sodininkystės subtilybių mokėsi viena. Tad žingsnis po žingsnio jos sodybos aplinka ėmė gražėti: „Žinote, tais laikais, kai pradėjome kurti sodą, tikrai nebuvo tiek augaliukų, kad viską galėtum pirkti ir sodinti pas save.
Tai viską sėjome po truputėlį. Tai darėme patys, tiek, kiek matote, kad yra dabar.“
Norėjo visų augalų
Paklausta apie tai, kokių augalų jos sode galima aptikti daugiausiai, Ramutė to įvardinti negalėjo. Ji pasakojo, kad bėgant laikui skonis keitėsi.
„Pradžioje man buvo labai gražu tie įvairūs spygliuočiai: ar jie ten aukštyn laja auga, ar kaip krūmeliai, ar driekiasi žeme. Jie man atrodė tokie poniniai augalai“, – pasakojo Ramutė.
Pradėjusi sodinti šiuos augalus Ramutė norėjo jų vis daugiau. Tad su laiku moteriai prireikė išmokti ir dauginti augalėlius: „Kadangi tų pinigėliu trūko, tai dauginau pati“.
Po to moteris vis rasdavo būdų naujiems augalėliams gauti. Ji pasakojo, kad tai kaimynė augalu pasidalindavo, tai iš mamos pasiimdavo, tai iš dar kur.
Tačiau tuščiomis moteris nepareidavo niekuomet. Tuo laiku vyras jai sakydavo: „Negi vėl su kokia žole parėjai?“ Tačiau Ramutė į šias pastabas dėmesio nekreipė ir sodino augalus toliau.
„O kai atsirado internetas, pamačiau, kiek daug visko yra, kiek galima visko pasiūlyti, tada jau norėjau visko: ir irisų, ir ežiuolių, ir melsvių.
Tai taip augalų ir daugėjo. Tačiau dabar jau jų naujų daug nesodinu – nelabai daug vietos kieme liko.“
Procese vadovavosi nuojauta
Sunku nepastebėti Ramutės sode vyraujančių spalvų. Moteris kalbėjo, kad tai – pats didžiausias grožis jos gėlynuose.
Šiltuoju sezonu Ramutė tikisi pačių įvairiausių spalvų: „Man atrodo, kad vasarą turi būti visokių atspalvių. Man gražu tas margumas.“
Ji pastebi, kad kitų sodininkų gėlynuose to neaptiksi, tačiau, jos nuomone, visos spalvos yra gražios. O pajautimą, kaip derinti gėlių spalvas, ji palieka savo nuojautai.
„Čia yra skonio dalykas. Galbūt kitam ir būtų negražu, bet aš derinu gėles pagal savo nuojautą. Tikrai nėra taip, kad štai tik viena spalva būtų.
Aišku, jeigu sodinu mėlynas gėles, tai stengiuosi, kad šalia būtų geltona arba balta spalva. Jeigu sodinu raudoną, tai šalia sodinu baltą, kad „atsimuštų“ ta spalva“, – strategija dalijosi sodininkė.
Taip pat ji turi savo sode tikslą – nepaversti jo į natūralius gėlynus, kuriuose dominuoja tik žalia spalva.
Dėl to netgi tarp spygliuočių augalų ji pasodina vieną ar kitą gėlės žiedą, kad būtų galima palaikyti balansą:
„Aš stengiuosi tame žaliame fone, prie spygliuočių, įsodinti augalą ir noriu, kad jie vienas kitą papildytų ir prie jo derėtų kiti augalai.“
Sodas reikalauja laiko
Tam, kad visi augalai turėtų savo vietas, žiedai skleistųsi ir būtų galima jaustis kaip tikroje oazėje, reikia skirti nemažai laiko.
Moteris kiekvieną dieną keliauja į savo sodą apžiūrėti augalų. Tokiu būdu ji geriausiai sužino, kas naujo įvyko ir kam reikia skirti daugiau dėmesio: „Kiekvieną dieną einu pažiūrėti kažko naujo. Juk kasdien po naują žiedelį atsiranda.“
Ramutė neslepia, kad ir darbo į sodą įdėta daug. Darbo jame yra apsčiai visiems metų laikams:
„Dabar, kada daug apsodinta, augalai jau sužėlė, tai ravėjimų yra mažiau. Bet, žinote, vis tiek nužydėjo – reikia nukarpyti, žolę irgi reikia pjauti.“
Vienas iš daugiausiai laiko ir jėgų atimančių sodo aplinkos aspektų buvo žolė. Ramutė pasakojo, kad jie kartu su vyru pasisėjo veją, tačiau joje vis tiek atranda piktžolių:
„Pradžioje tai turėjome žalią veją pasisėję. Tai purškėme ją nuo pienių, nes jų buvo atsiradę. Bet aplink mūsų namą dar senais laikais buvo laukai, ganyklos, pievos, tai kad ir kiek bepurkštum, visokių tų žolių yra prisisėję.
Tad pas mus nėra taip sterilu, kaip mieste, kad būtų labai graži veja. Bandėme net ir atsėti veją, bet jokio rezultato nedavė. Vis tiek tomis pienėmis ir piktžolėmis užželdavo. Tai jau dabar tik nusipjauname ir viskas. Yra kaip yra.“
Sode dirba visa šeima
„Man sodas – ir ramybė, ir atgaiva“, – sakė Ramutė. Ji pridėjo, kad nors ir jaučia nuovargį po darbo gėlynuose, tačiau tas nuovargis – malonus.
Ji džiaugėsi, kad ir darbuotis sode jai tenka ne vienai. Net ir vyras, kuris kartas nuo karto pasijuokdavo iš Ramutės augalų, dabar taip pat yra susidomėjęs sodininkyste:
„Dabar jis ir pats nueina į sodą, o parėjęs man sako: „Va kokia graži gėlė pas mus pražydo. Ar matei?“. Jis taip pat eina ir pjauna žolę. Jei tik žolė aukštesnė – iškart pasirūpina, nes kitaip negražu tarp augalų.“
Vaikai, kol dar nebuvo suaugę ir gyveno kartu su Ramute, taip pat skubėdavo jai į pagalbą. Moterys džiaugėsi ir sakė, kad labai vertino jų indėlį.
Taip pat pastebėjo, kad suaugę vaikai taip pat yra susidomėję augalais ir nori apželdinti savo namų kiemus.
„Dabar jau vaikai atskirai gyvena, o anksčiau, tai susidomėdavo, kai naują augalą parsinešdavau, pagelbėdavo man. Tai taip jau ir siūlydavosi patys padėti, o dabar norisi ir jiems tokių augaliukų.
Tai taip bendromis jėgomis visi ir dirbome prie sodo grožio.“
Turėjo patarimą visiems
Ramutės paklausus, kokių patarimų ji turi naujiesiems sodininkams, ji prašė perduoti, jog šie nesisamdytų apželdintojų savo sodams.
Tokį patarimą moteris argumentavo taip, kad tuomet nors ir gaunamas greitas ir gražus rezultatas, tačiau prarandamas sodininkystės džiaugsmas.
„Pasakyčiau tiek, kad daug kas dabar samdosi apželdintojus. Gal jie neturi kada, gal greito rezultato nori, bet aš siūlau bandyti patiems.
Tas kūrybinis procesas yra malonus, pats pasidarai, pats mėgini sukurti grožį, žaidi su tais augalais“, – patarė ji.
Taip pat moteris ragino skaitytojus nebijoti suklysti. Ji pasakojo, kad ir pačiai sodybą paversti gražia pavyko ne iš pirmo karto: „Nereikia bijoti, reikia bandyti. Aišku, nepavyks iš karto, bet reikia sodinti ir žiūrėti, kas gaunasi.“
Ji tikino, kad viskas yra įmanoma ir pačių darbo rezultatai gali labai maloniai nustebinti:
„Praktika reikalinga, bet dabar yra daug informacijos šaltinių ir tikrai galima susikurti grožį.“
